-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2014 09 17

Pabėgėlių integracija Lietuvoje: problema veja problemą

Pabėgėliams, atvykusiems į Lietuvą, tenka susidurti su daugybe iššūkių. Jie patiria atskirtį nuo visuomenės gyvendami Ruklos pabėgėlių centre, tolerancijos stoką, turi sunkumų ieškodami darbo ir būsto. Nemaža dalis pabėgėlių, negalėdami čia susikurti gyvenimo, patraukia ieškoti laimės į kitas šalis, rašoma Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (JTVPK) ataskaitoje apie pabėgėlių galimybes integruotis Lietuvoje.
Iš Ukrainos į Rusiją perėjusios moterys.
Iš Ukrainos į Rusiją perėjusios moterys. / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Temos: 1 Pabėgėliai

Tyrimą apie pabėgėlių situaciją vykdė darbo grupė, sudaryta iš JTVPK, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ atstovų. Grupės nariai susitiko su 68 įvairaus amžiaus, lyties, tautybės ir išsilavinimo pabėgėliais, bandančiais gyvenimą susikurti Lietuvoje.

Viena iš tyrimo iniciatorių, JTVPK atstovės Šiaurės Europai pavaduotoja Karolina Lindholm Billing, pasidžiaugė, kad Lietuvoje egzistuoja veikianti pabėgėlių integracijos sistema, tačiau paminėjo, kad tobulėti dar yra kur.

Jie tiesiog nori turėti darbą ir kad į juos nemestų akmens gatvėje vien dėl to, jog jie atrodo kitaip arba atsisakytų išnuomoti butą tik dėl to, kad jų vardas skamba keistai.

„Svarbiausias dalykas, paaiškėjęs iš ataskaitos, buvo tas, kad pabėgėliai realistiškai vertina galimybes gyventi Lietuvoje. Jie neprašo pilies, „Mercedeso“ ir darbo teisės firmoje. Jie tiesiog nori turėti darbą ir kad į juos nemestų akmens gatvėje vien dėl to, jog jie atrodo kitaip arba atsisakytų išnuomoti butą tik dėl to, kad jų vardas skamba keistai.

Jie turi daugybę įgūdžių ir patirties, kuriuos atsivežė su savimi į Lietuvą, tačiau jų potencialas nėra išnaudojamas. Ši ataskaita gali padėti suprasti, kaip maksimaliai panaudoti visus esamus žmogiškuosius ir finansinius resursus, kad šie žmonės čia sėkmingai integruotųsi. Iš to naudos turėtų tiek jie patys, tiek Lietuvos visuomenė“, – sakė K.Lindholm Billing.

Kalbos barjeras

Bene svarbiausias raktas į sėkmingą integraciją šalyje yra geras kalbos mokėjimas. Į Lietuvą atvykusiems pabėgėliams suteikiami 190 val. trukmės kalbos kursai. Papildomai jie gali mokytis dar 100 val., jei dėl įtikinamų priežasčių jiems nepavyksta išlaikyti A1 lygio kalbos egzamino. Tokia sistema nėra veiksminga – dauguma pabėgėlių susiduria su sunkumais mokydamiesi kalbą.

„Kai esi pripažįstamas kaip pabėgėlis – keliauji į Ruklą. Čia tu turi kalbos kursus. Jei buvote Rukloje žinote, ten yra tik miškas ir karinė bazė. Su vietiniais bendravimas yra labai ribotas. Reikia permąstyti kalbos mokymo programą. Esminis dalykas – labai sunku susirasti darbą arba pradėti verslą nemokant kalbos“, – 15min.lt pasakojo vienas pabėgėlis.

„Misiukevičius ir partneriai“ nuotr./Pabėgėliai Kalėdų seneliui atsidėkojo lietuviškais eilėraščiais
„Misiukevičius ir partneriai“ nuotr./Pabėgėliai Kalėdų seneliui atsidėkojo lietuviškais eilėraščiais

Palyginimui, Norvegijoje kalbos kursai trunka 550 val. Danijoje per dvejų metų integracijos periodą kiekvieną savaitę skiriamos bent 2 val. kalbos mokymuisi. Lietuvoje sistema visai kita – išvykus iš Ruklos apie nemokamus kalbos kursus pabėgėliai gali tik pasvajoti.

Su 15min.lt bendravusi ir puikiai lietuviškai kalbanti pabėgėlė iš Etiopijos Eskadar pasakojo, kad geriausia kalbą išmokti bendraujant realiame gyvenime. Tačiau Lietuvoje šie žmonės papuola į užburtą ratą – nemokant kalbos susirasti darbą beveik neįmanoma, taigi ir praktikuoti kalbą realiame gyvenime galimybės yra labai ribotos. Be to Rukloje pabuvoję pabėgėliai atskleidžia, kad vietiniai nelinkę bendrauti su jais.

Rukloje – atskirti nuo visuomenės

Apie Rukloje dirbantį personalą pabėgėliai atsiliepė tik teigiamai, tačiau pastebėjo, kad šis miestelis yra labai atskirta ir uždara vieta. Iš centro Rukloje vakarais jie beveik neišeidavo, nes jausdavosi nesaugiai: „Vietiniai į mus mėtė akmenis ir mums reikėdavo bėgti iki centro.“

Iš centro Rukloje vakarais jie beveik neišeidavo, nes jausdavosi nesaugiai: „Vietiniai į mus mėtė akmenis ir mums reikėdavo bėgti iki centro.“

„Buvau vienas pirmųjų atvykęs iš Čečėnijos. Kai atvykau iš karo zonos Čečėnijoje, pirmąjį įspūdį Rukloje sukūrė garsai iš karinės bazės. Tai buvo traumuojanti patirtis mano šeimai“, – tyrime cituojamas pabėgėlis.

K.Lindholm Billing pastebėjo, kad gyvenimas Rukloje nepadeda integruotis į visuomenę, atvirkščiai, tai tik didina pabėgėlių atskirtį.

„Skandinavijos šalyse pabėgėliai nekeliami gyventi į centrą, jie apgyvendinami tarp žmonių. Gyvenimas pabėgėliams turi būti kaip įmanoma normalesnis. Juk lietuviai negyvena centruose. Mes skatiname Lietuvos valdžios institucijas peržiūrėti tvarką dėl apgyvendinimo Rukloje, ar gyvenimas ten pirmuosius 8 mėnesius iš tiesų padeda, ar labiau kenkia integracijos procesui“, – sakė K.Lindholm Billing.

Didžioji dalis pabėgėlių kaip didelę problemą įvardina juokingai mažą valstybės paramą. Gyvenant pabėgėlių centre Rukloje ji siekia nuo 210 iki 245 litų per mėnesį. Šios sumos, anot valstybės, turėtų užtekti maistui, rūbams, vaistams ir kitoms kasdieninėms reikmėms.

Pabėgėliai atskleidžia, kad šių pinigų neužtenka net maistui. Dažniausiai tenka tuščią pilvą užpildyti bulvėmis, o tokius malonumus kaip kelionė į Kauną arba Vilnių darbo paieškoms jie išvis gali pamiršti.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Pabėgėliai Lietuvoje
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Pabėgėliai Lietuvoje

„Sunku įsigyti pakankamai maisto ir patenkinti paprasčiausius pragyvenimo poreikius. Tai turi tiesioginę įtaką galimybei integruotis į visuomenę. Tau reikia pinigų, kad nuvyktum iki įdarbinimo agentūros, be to, reikia bendrauti su žmonėmis, kitu atveju esi izoliuotas“, – teigia pabėgėliai.

Iššūkis – rasti darbą ir būstą

Vienais didžiausių sunkumų palikus Rukloje esantį pabėgėlių centrą ir žengiant pirmus savarankiškus žingsnius Lietuvoje dauguma pabėgėlių įvardino būsto ir darbo paieškas.

Integruojantis pirmaisiais metais valstybė skiria pabėgėliams paramą būstui išsinuomoti – ši siekia iki 1050 litų. Taip pat jau namais Lietuvą vadinanti Eskadar pasakojo, kad būstą susirasti visada padeda socialiniai darbuotojai – šie nurodo, kur geriausia ieškoti vietų apsigyventi.

Pabėgėliai taip pat pastebi, kad sunku susirasti būstą ir dėl tautybės: „Gyvenu čia jau 10 metų. Turiu kelias problemas. Niekas mums nenori išnuomoti būsto dėl to, kad esame iš Afganistano. Kai žmonės išgirsta, kad esame iš Afganistano, jie išsigąsta. Nieks nenori mūsų įdarbinti ar išnuomoti būstą.“

Per penkis metus, kai esu pabėgėlė čia, Lietuvoje, psichologiškai išsekau. Su vyru dirbame už labai mažą atlyginimą, kaip vergai. Niekas mums nepadeda.

Kalbinti pabėgėliai pabrėžė, kad į Lietuvą jie atvyko ne rinkti valstybės pašalpas, o apsisaugoti nuo karo ir kitų sunkumų tėvynėje. Tačiau iššūkiai ieškant darbo ne vieną pabėgėlį privertė nusivilti Lietuva: „Per penkis metus, kai esu pabėgėlė čia, Lietuvoje, psichologiškai išsekau. Su vyru dirbame už labai mažą atlyginimą, kaip vergai. Niekas mums nepadeda“.

Vis dėlto Eskadar, kalbėdama su 15min.lt, šios situacijos per daug nesureikšmino. Anot jos, kiekvienas pats turi kovoti už save ir nesitikėti, kad kažkas tave turi išgelbėti.

„Visada gali sau susikurti galimybes. Sugalvoti, ką gali padaryti arba kokias turi naudingas savybes, kurias gali panaudoti. Negalima išskirti, esi pabėgėlis ar lietuvis, ar rusas, ar dar kažkas. Čia yra individualios žmogaus savybės, sugebėjimai, išsilavinimas. Jeigu tu nieko negali, tada gali būti labai sunku. Bet jeigu tu kažką gebi iš tikrųjų, kažką susirandi. Nemanau, kad yra žmogus, kuris nieko negali, visada randi savo vietą“, – sakė anglų kalbos mokymu užsiimanti Eskadar.

Vis dėl to ji pastebėjo, kad susirasti darbą, atitinkantį kvalifikaciją, kyla sunkumų dėl to, kad tam reikia idealiai mokėti lietuvių kalbą. Tai pastebima ir tyrime, kai kurie apklausti pabėgėliai tėvynėje dirbo inžinieriais arba teisininkais, turėjo aukštąjį išsilavinimą ir darbo patirties, tačiau jų kvalifikacijas atitinkančio darbo rasti nepavyko.

Šventės organizatorių archyvo nuotr./Plovas Tautinių patiekalų mugėje karaliavo tradiciniu šios šventės patiekalu tapęs afganistanietiškas plovas
Šventės organizatorių archyvo nuotr./Plovas Tautinių patiekalų mugėje karaliavo tradiciniu šios šventės patiekalu tapęs afganistanietiškas plovas

„Be puikaus kalbos mokėjimo gauti gali tik fizinį darbą. Su kalba neturiu problemų. Turiu aukštąjį išsilavinimą vandentiekio inžinerijos srityje, tačiau čia darbo neturiu. Aplankiau kelias kompanijas, bet negavau jokio atsakymo. Turiu 25 metus darbo patirties. Jie sako, kad Lietuvoje ši patirtis nesiskaito. Lietuvoje neturiu įrašų – lyg niekad nebūčiau dirbęs“, – tyrime cituojamas pabėgėlis.

Su pabėgėliais dirbanti Raudonojo kryžiaus socialinė darbuotoja Raimonda Lebelionytė–Alseikienė pastebėjo, kad tik bendras Lietuvos ekonominis augimas gali pagerinti čia gyvenančių pabėgėlių situaciją.

„Jie niekaip kitaip nekalba apie Lietuvą, negu mes, patys lietuviai, kalbam apie savo šalį. Jei lietuviams sunku susirasti darbą, tai pabėgėliams tą padaryti bus dvigubai sunkiau. Jeigu lietuviams sunku nusipirkti nuosavą būstą, tai pabėgėliams dėl įvairių priežasčių tą padaryti bus dar sunkiau“, – sakė R. Lebelionytė–Alseikienė.

Tolerancijos dar reikia mokytis

Nepaisant visų patiriamų sunkumų, pabėgėliai išskiria, kad gyventojai ypač didmiesčiuose, tokiuose kaip Vilnius arba Kaunas, yra tolerantiški ir atviri.

Žmonės ne tik neformaliai, bet ir oficialiai leidžia sau pasakyti keletą komentarų apie tai, ką jie mano apie kitataučius ir ypač apie kitos religijos žmones.

„Lietuvoje nėra sunku pritapti. Jei eisi į blogas vietas, tada tave blogai ir priims. Bet jei pateksi į normalią visuomenę, integruotis nebus sunku. Susidūriau su ksenofobija ir diskriminacija, tačiau ne savo aplinkoje. Mes neturėtume daryti apibendrinimų iš vieno pavyzdžio. Nesakyčiau, kad visi lietuviai yra homofobai ar ksenofobai. Aš šypsausi žmonėms“, – pasakojo pabėgėlis.

Vis dėl to R. Lebelionytė–Alseikienė pasakojo, kad Lietuvos visuomenė dar yra labai uždara priimant kitatautį ar kitos religijos žmogų, todėl mokytis tolerancijos reikia dar labai daug.

„Mes vykdom projektus ir tarpininkaujame žmonėms. Lydim juos į poliklinikas ir valstybines įstaigas. Ir net ten jie sulaukia komentarų apie tai, ko jie čia atvažiavo. Žmonės ne tik neformaliai, bet ir oficialiai leidžia sau pasakyti keletą komentarų apie tai, ką jie mano apie kitataučius ir ypač apie kitos religijos žmones“, – sakė R. Lebelionytė–Alseikienė.

Tyrime pastebima, kad integraciją palengvintų kai kurios lengvatos viešajame gyvenime. Kaip pavyzdys pateikiama Islandija, kur pabėgėliams suteikiama galimybė nemokamai naudotis viešuoju transportu, patekti į baseinus ar sporto sales, muziejus ir kultūrinius renginius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius