Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 11d. 21:00

Partizano J.Jakavonio-Tigro dukra A.Jakavonytė: „Kovotojų už laisvę vaikuose patriotizmo genas užgrūdintas“

Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu–Tigru
Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu-Tigru

Švęsdami trisdešimtąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines džiaugiamės, kad tas trisdešimtmetis nenusakomai daug pakeitė mūsų gyvenime. Nepriklausomybės laikotarpiu gimę vaikai jau nebeįsivaizduoja, jog jų tėvų karta patyrė daugybę suvaržymų. Kiekvieno patirtys skirtingos. Apie tai, ką sovietinės okupacijos metais teko patirti partizanų, tremtinių, politinių kalinių vaikams ir kokios buvo jų vizijos apie nepriklausomą Lietuvą, mintimis pasidalijo Dzūkijos partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.

Savo jaukiuose namuose Vilniuje, Žirmūnuose, kuriuose nuo rudens iki pavasario gyvena ir devyniasdešimt keturių metų tėvelis Juozas Jakavonis, Angelė, papildant tėveliui, papasakoja daugybę gyvenimo akimirkų, kurios ją grūdino ir kūrė kaip patriotišką asmenybę.

Veiklos nestokojanti moteris šypsosi: „Noriu atsigriebti už tai, ko negalėjau daryti sovietmečiu“. Ji dirba Žemės ūkio ministerijoje, yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkė, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio valdybos narė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, aktyvi visuomenininkė.

Angelė akcentuoja, jog net ir dabar, praėjus trisdešimčiai metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, kol kas nedaug kalbama apie laisvės kovotojų vaikų patirtis.

„Juk ne tik mūsų tėvų, bet ir mūsų likimai sulaužyti. Kaip tie „vilko vaikai“, taip pat patyrėm daug išbandymų. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad mumyse patriotizmo, lietuvybės genas yra ypatingas. Jo pakeisti turbūt neįmanoma“.

Jos tėvelis, būdamas dvidešimties metų jaunuolis, su kitais partizanais savo tėvų kieme, už tvarto, įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete.

Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus –Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Kaip ryšininkas, Juozas Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Priesaiką davė pačiam Vanagui miške netoli savo namų.

1946 m. gruodžio aštuntąją, kai nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J.Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose.

Rodydama praėjusių metų rudenį anapus saulės iškeliavusios mamytės Zosės Sibire siuvinėtas ir nertas staltieses, pagalvėles, kurios puošia namus ir primena vaikystę Kasčiūnų kaime, sklaidydama kupiną prisiminimų šeimos albumą, Angelė tvirtina, jog jos tvirtybė išaugus iš abiejų tėvų išbandymų, jos kaskart įgauna iš tėvelio patriotizmo ir mamos paliktų rankdarbių, kuriuose užkoduotas Lietuvos ilgesys ir meilė gimtinei.

Angelė „kitokia“ jautėsi nuo pat vaikystės, nes dažnai girdėdavo sakant: „Ji partizano duktė“. Kadangi būdavo sakoma norint pasityčioti, iš vidaus kilo pasipriešinimas ir kartu pasididžiavimas.

Lietuvoje Juozas Jakavonis negalėjo prisiregistruoti ir įsidarbinti, todėl jam teko įsidarbint Baltarusijoje statybose. Penkiasdešimt kilometrų važiuodavo dviračiu į darbą, pirmadienį išvažiuodavo, o penktadienį grįždavo.

„Argi galėjau sovietmečiu plaukti „pasroviui“, kai nuo pat vaikystės žinojau savo tėvų išgyvenimus. Mama iš Sibiro grįžo manęs besilaukdama. Neradus savo gimtųjų namų Kapiniškių kaime, grįžo į tėvelio tėviškę Kasčiūnus. Tėvelio namas be langų ir kiauru stogu čia buvo išlikęs vien dėl to, kad jame buvo įkurta kolūkio kontora. Tėtis šeimoje, kur jau buvom dvi mažametės dukros, buvo vienintelis maitintojas ir pats be darbo. Jo tėvai gavo kelis rublius pensijos.

Lietuvoje Juozas Jakavonis negalėjo prisiregistruoti ir įsidarbinti, todėl jam teko įsidarbint Baltarusijoje statybose. Penkiasdešimt kilometrų važiuodavo dviračiu į darbą, pirmadienį išvažiuodavo, o penktadienį grįždavo. Kai leido jam prisiregistruoti, tada įsidarbino Druskininkų miškų ūkyje. Prisimenu, kaip laukdavom tėtės su lauktuvėm. Bet kokios lauktuvės, kai nėra pinigų?...

Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu-Tigru
Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu-Tigru

Prisimenu, kai suvažiuodavo pas mus giminės, suaugusieji pašnibždomis kalbėdavo apie pokario kovas, partizanus, tėvelio kankinimus, kalėjimus ir tremtį. Tą mes su sese girdėdavom ir jau tada manyje augo neapykantos sovietų sistemai daigas. Tačiau kad mūsų sodyboj buvo bunkeris, mums tėvai pasakė, kai aš buvau aštuntoje klasėje. Mūsų šeimoje buvo tokia nuostata – nieko nešnekėti, mokykloj neprasitarti. Savo mokytojas atsimenu su nostalgija.

Puvočių pradinėje mokykloje mokytoja Marytė Bajerčienė mane globojo, nes kai tėvelį suėmė, A.Ramanauskas–Vanagas buvo įsikūręs jų sodyboje. Merkinės vidurinėje mokykloje auklėtoja Bronė Sviklienė taip pat mane mylėjo ir visada užtardavo, nes pati turėjo sąsajų su partizanais. Baigus mokyklą, ji man parašė gerą charakteristiką.

Labai norėjau studijuoti teisę, tačiau tėveliui pats tuometinio Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakulteto prodekanas pasakė, kad nepataria stoti. Iš to pasakymo supratau, kad į šią specialybę partizano dukrai „durys uždarytos“. Tuomet pasirinkau geografijos specialybę, nes tais metais buvo landšafto architektūrinio projektavimo specializacija. Man labai patiko braižyti, projektuoti, auginti gėles... Kai baigiau studijas, prorektorius nedavė paskyrimo dirbti pagal specialybę į projektavimo institutą. „Ko tu nori – Paryžiaus ar Londono?“, – pasityčiojo, nors baigiau gerais pažymiais.

Net ir dabar, po trisdešimties metų nepriklausomoje Lietuvoje, kartais sulaukiu paniekinančio pasakymo, kad esu partizano duktė. Štai kodėl dauguma partizanų, tremtinių vaikų dar yra užsisklendę ir nedrįsta daug ko pasakoti iš jaunystės laikų

Mane bandė užstoti šviesios atminties dėstytojai prof. Česlovas Kudaba, prof. Alfonsas Basalykas, doc. Daina Galvydytė, bet ir jų užtarimas nepadėjo, nes partizano dukrai nevalia gauti „normalų“ paskyrimą. Neturėjau teisės stot į eilę butui gauti. Gavau siuntimą dirbti vienoje iš Kauno mokyklų, bet po pusmečio atsitiktinai suradau darbo Mokslų akademijoj ir greitai iš mokyklos pabėgau. Parašiau mokslinį darbą ir turėjau važiuoti į tuometinį Leningradą gintis disertaciją, tačiau paskelbiama Lietuvos Nepriklausomybė... ir jau niekur neišvažiavau. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje baigiau teisės studijas. Laimėjusi konkursą, dirbau Vilniaus savivaldybėj, paskui – Žemės ūkio ministerijoje... Kaip bebūtų keista, bet net ir dabar, po trisdešimties metų nepriklausomoje Lietuvoje, kartais sulaukiu paniekinančio pasakymo, kad esu partizano duktė. Štai kodėl dauguma partizanų, tremtinių vaikų dar yra užsisklendę ir nedrįsta daug ko pasakoti iš jaunystės laikų“.

Partizano dukra tvirtina, jog šios patirtys užgrūdino ir sustiprino, skatino veikti.

„Prieš trisdešimt aštuonerius metus patriotiškai nusiteikę Vilniaus universiteto gamtos, medicinos ir istorijos fakultetų studentai, kurie gyvenome bendrabutyje M.K.Čiurlionio gatvėje, buvome susibūrę į grupelę. Mums lietuviškos tradicijos buvo labai svarbios. Organizuodavome šventes, dainuodavom patriotines dainas. Tačiau tas tradicijas ne visi žinojo ir šventė, kadangi jų namuose nebuvo švenčiamos nei Šv. Kalėdos, nei Šv. Velykos, nei Užgavėnės, todėl buvo iškvietę mums milicininkus. Gerai, kad suspėjome išsivaikščioti.

Kai dirbau Lietuvos mokslų akademijoj, dar gerokai prieš Atgimimą įkūrėme Diskusijų klubą ir susiburdavome dabartinės Vrublevskio bibliotekos rūsio patalpose, pasikvietę lektorius, diskutuodavom patriotinėmis temomis, kol vieną gražų vakarą mus išvaikė saugumiečiai. Mus tikrindavo, ypatingai prieš lietuviškas šventes, ar esam namuose.

O patriotinių dainų išmokau dar vaikystėje. Suvažiuodavo pas tėvelius į Kasčiūnus giminės, per šventes visi dainuodavo... Dar studijų metais pastebėdavau, kad mane prižiūri, seka elgesį. Buvo skaudu, bet aš kaip ir tėtis, nemoku pykt, nelaikydavau nuoskaudų. Dažnai važiuodavau į kaimą, sodyboje prie Merkio dainuodavom su sese ir tėvais patriotines dainas. Tuomet savo vaizduotėje kūriau iš tėvelio, mamos pasakojimų laisvos Lietuvos portretą. Tėtis pasakodavo, koks buvo pakilimas nepriklausomoje Lietuvoje, kaip po kalėjimo grįžo į visai kitą Lietuvą. Bet tėtis visada tikėjo, sakydavo: „Aš gal ir nesulauksiu, bet Lietuva tikrai atsikurs“. Tos viltingos tėvelio kalbos mane taip pat pakylėdavo.

Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu-Tigru
Angelė Jakavonytė su tėvu Juozu Jakavoniu-Tigru

Aš jį raginau rašyt prisiminimus. Jis prisiminimus pradėjo rašyt dar prieš Sąjūdį. Rašė į sąsiuvinį, o aš jo tekstus surinkinėjau kompiuteriu. 2005 metais tėtis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Joje – daug svarbių Lietuvos pokario istorijos detalių. Su viltimi, kad perskaitę ją žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina... Po to sekė įdomūs laikai – darbas steigiamojo Sąjūdžio komitete, važinėjimai agituojant po Varėnos ir Alytaus rajonus, įdomios patirtys dirbant tuometinio kandidato į Lietuvos Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų štabe...“.

Dukrą papildydamas Juozas Jakavonis taip pat prisiminė, kaip su savo mašina važinėjo po kaimus, agitavo ir dalijo žmonėms atsišaukimus... Stovėjimas Baltijos kelyje, nerimastingas laukimas prie Parlamento 1990-aisiais, kol signatarai pasirašys Kovo 11-osios aktą... 1991-ųjų sausio įvykiai...

„Budėdavom prie bokšto ir prie Parlamento. Tą vakarą aš taip pat planavau važiuoti prie televizijos bokšto, bet su bičiulių būreliu nusprendėme pradžioje nuvažiuoti prie Parlamento rūmų, tačiau prasidėjus šaudymams prie televizijos bokšto, jau nenuvažiavome ir iki ryto likome prie Parlamento rūmų... Girdėjosi tankų garsas... Tikrai nejaučiau jokios baimės, tačiau buvo be galo skaudu ir pikta, kodėl jie šaudo į nekaltus žmones. Prisimenu, kaip nuo bokšto atbėgo kruvini žmonės, vienas iš jų buvo mano klasės auklėtojos sūnus Romas, kuris ir papasakojo, kas vyko prie televizijos bokšto. Paryčiais ėjome pėsčiomis į namus, širdyje buvo didelis nerimas dėl ateities, dėl savo dėdžių, tetų, pusbrolių, kurie tą naktį buvo prie televizijos bokšto, veržėsi nenusakomas žodžiais pyktis atėjūnams... Tuomet jautėsi vieningumas, visi buvome susitelkę, kaip giminės. Deja, to dabar pasigendam, o ypatingai trūksta teisingumo. Skaudžiausia, kad kai laimėjo Sąjūdis, partizanų ir tremtinių vaikai vėl liko nuošaly. Daugumas jų neturėjo išsilavinimų, bet moralė jų buvo aukštesnė“, – prisimena A.Jakavonytė.

Dar sovietmečiu pradėtą patriotinę veiklą A.Jakavonytė aktyviai vykdo ir nepriklausomoje Lietuvoje. Aktyviai rūpinasi Lietuvos partizanų memorialo Kryžkalnyje pastatymu. Po didelių pastangų, deja, ir politinių intrigų, šį rudenį memorialas, skirtas įamžinti dvidešimties tūkstančių partizanų atminimą, bus atidengtas. Daug pastangų, bendradarbiaujant su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, deda, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas visų laikų kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

A.Jakavonytė viltingai sako, kad, nepaisant visko, nepriklausomoje Lietuvoje jau užaugo nauja karta, džiugina Lietuvos jaunimas, kurie yra žingeidūs ir patys daro savo išvadas apie Lietuvos gyvenimą okupacijoje. Kiekvienais metais į Kasčiūnus atvyksta labai daug jaunų žmonių, kurie nori pamatyti bunkerį ir išgirsti apie partizanų kovas.

„Pabuvę Kasčiūnuose, kur nuo Lietuvos Nepriklausomybės pradžios vyko daug įvairių patriotinių renginių, net buvusių komunistų vaikai supranta, kokias neteisingas nuostatas jiems buvo įdiegę jų tėvai. O tokių patriotinių pamokų labai reikia. Galėtų Švietimo ministerija duoti nurodymus, jog nors vieną kartą per metus istorijos pamoka vyktų prie bunkerio, muziejaus ar susitikus su dar gyvu kovotoju už Lietuvos laisvę...“, – sako ji.

Angelė pasidžiaugia, kad senelių pasėta patriotizmo sėkla prigijo ir dukrai Miglutei, kuri, studijuodama Anglijoje, buria universiteto lietuvius kartu švęsti lietuviškas šventes.

A.Jakavonytė sako, jog veiklos kuriant Lietuvą visiems yra labai daug. Tik ją reikia kurti vieningai, susitelkus ir be pykčio. Ji iki šiol šalia savęs turi lietuvio patrioto idealą – savo tėvą, kuris savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, savo Tėvynės patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

00:20
01:04
01:42

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min