Po Rusijos invazijos į Ukrainą Justas nusprendė, kad nebepakanka tik stebėti iš šalies – prisijungė prie Lietuvos šaulių sąjungos. Šiandien jis – neginkluoto pasipriešinimo šaulys, įsitikinęs, kad ginti Lietuvą galima ne tik ginklu, bet ir savo pavyzdžiu, žodžiu, dalyvavimu.
„Šaulystė – tai pilnatvė. Tu jauti, kad esi reikalingas, kad dar gali būti naudingas savo šaliai“, – sako Justas Mykolaitis.
Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų, kuriuos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
– Justai, esate šaulys ir baikeris. Papasakokite apie save – koks buvo jūsų kelias iki šių dienų?
– Jau penkerius metus esu pensininkas, man 69-eri. Nuo šešiolikos metų sunkiai ir daug dirbau, nes tėtis išėjo, kai buvau paauglys, reikėjo padėti mamai. Beje, tėtis su mama susituokė jau brandžiame amžiuje. Jis mirė būdamas 65-erių. Dabar, kai pagalvoju, dar jaunas žmogus buvo.
Mokslų didelių nepasiekiau, baigiau vidurinę mokyklą, o visą tolesnį gyvenimą dirbau. Dabar sakau, kad šis laikas jau skirtas man. Lankau sporto klubą, savo kieme turiu įsirengęs baseiną – žiemą ir vasarą maudausi šaltame vandenyje. Važinėju motociklu, skaitau knygas, domiuosi, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Gyvenu aktyviai.
– Užsiminėte apie šeimos istoriją.
– Mano tėtis buvo politinis kalinys ir tremtinys, o trys jo broliai žuvo partizanaudami. Mokykloje mums istoriją dėstė vienaip, o tėtis namie pasakodavo ją visai kitokią – tikrąją. Jis buvo baigęs Marijampolės gimnaziją dar Smetonos laikais, kilęs iš didelės ūkininkų šeimos.
Pamenu, kai buvau gal penkiolikos, paklausiau tėčio: „Kaip manai, ar Lietuva bus laisva?“
Jis atsakė: „Bus, vaike, jei susivienys Vokietija.“ Dabar, po tiek metų, galvoju – iš kur žmogus galėjo taip numanyti? Tokios pamokos nuo vaikystės išliko – patriotiškumo, tikėjimo savo šalimi.
– O kaip klostėsi jūsų paties gyvenimas, kuo dirbote?
– Visą gyvenimą dirbau vairuotoju, vairavau viską, kas juda (šypsosi). Teko ir emigracijos paragauti – aštuonerius metus gyvenau Airijoje, ten taip pat vairavau, veždavau pavojingus krovinius.
– Kada susidomėjote motociklais?
– Pirmąjį motorinį dviratį, kai tėtis iš kažkur gavo varikliuką, pasidariau iš dviračio „Ereliukas“. Kiek pamenu, tėtis visada sakydavo, kad turime užsidirbti patys, tad vasaromis dirbau cukraus fabrike. Už savo uždirbtus pinigus nusipirkau pirmąjį mopedą.
Vėliau turėjau kitų motociklų, buvo ir ilgesnė pertrauka. Kai išvykau į Airiją, metus į darbą važinėjau dviračiu. Pamačiau, kad automobiliai stovi spūstyse, jais keliauti nepatogu, o dviračiu pravažiuoji laisvai. Tada nusipirkau motociklą, Airijoje važinėjau juo, o grįžęs į Lietuvą vėl sėdau ant motociklo.
Dabar esu laisvasis baikeris. Motociklas yra visai kitokia transporto priemonė – kitoks pojūtis, kitokia laisvė, bendrystė tarp žmonių. Kelionės, sustojimai, bendravimas – visa tai man hobis ir gyvenimo džiaugsmas.
– Minėjote, kad savo kieme turite baseiną. Sveikata jums svarbi?
– Labai. Prieš septynerius metus patyriau autoįvykį – buvau gana smarkiai sulūžęs. Važiavau motociklu į darbą. Jaunuolis, ką tik išsilaikęs teises, išvažiavo į kelią ir užkirto kelią. Nebuvo jokios galimybės išvengti smūgio. Pasekmės liko, bet toks jau gyvenimas, reikia priimti.
Gydytoja tada sakė, kad tikimybė, jog vėl vaikščiosiu, labai maža, dešinė koja visiškai neveikė. Bet didelių pastangų dėka vaikštau. Nors ir kitaip, ne taip, kaip visi, bet vaikštau. Turiu neįgalumą, bet stengiuosi, kad į vežimėlį neatsisėsčiau.
– Kaip jūsų kasdienybėje atsirado šaulystė?
– Apie šaulius galvojau seniai. Turėjau pažįstamų, draugų Lietuvos šaulių sąjungoje, bet vis galvojau, kad mes Lietuvoje gyvename saugiai.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, supratau – reikia ruoštis ir mums. Nusprendžiau prisijungti, kad karo atveju galėčiau padėti savo šeimai ir kitiems žmonėms.
– Esate neginkluoto pasipriešinimo šaulys. Ką tai reiškia?
– Labai plati veikla. Atstovaujame Lietuvos šaulių sąjungai įvairiuose renginiuose, šventėse, kalbamės su žmonėmis, aiškiname, kas vyksta aplink. Esu baigęs saugos kursus, todėl krizės atveju galėčiau saugoti objektus, padėti organizuoti darbą. Yra daug veiklos, ne viskas sukasi aplink ginklus.
– Kiek laiko skiriate šaulystei?
– Kiek reikia – tiek ir skiriu. Mūsų instruktoriai rengia pilietinio pasipriešinimo kursus, juose dalyvauju. Buvo ir ginklų atpažinimo, technikos bei ginkluotės kursai. Stengiuosi domėtis viskuo, kuo tik galima.
– Jūsų pavyzdys rodo, kad šauliu gali būti ir vyresnio amžiaus žmogus, net turintis sveikatos problemų. Ar veiklų tikrai pakanka visiems?
– Be abejo. Šaulių sąjungai reikalingi visi – bet kokio amžiaus, bet kokios profesijos žmonės. Nebūtina turėti reikalų su ginkluote, veiklos užteks visiems.
Svarbiausia – būti tikru patriotu ir suprasti, kad dalį savo laiko, energijos ir gal net išteklių skirsi bendram tikslui. Visi ten kažko išmoksta – tiek komendantiniai šauliai, tiek kiti. Daug pratybų, išvykų, žmonės mokosi, keliasi kvalifikaciją.
– Kaip jūs pats apibūdintumėte – kas yra Lietuvos šaulys?
– Mano akimis, tai Lietuvos patriotas. Žmogus, kuris ruošiasi ginti šalį ir tam negailės nei savo laiko, nei sveikatos, nei jėgų.
– Ar, jūsų manymu, karas Ukrainoje paskatino žmones prisijungti prie Šaulių sąjungos?
– Tikrai taip. Net baikeriai, su kuriais bendrauju, pasikeitė, o tie, kurie nesidomėjo, ėmė domėtis situacija – žmonės dabar padeda, aukoja Ukrainai, dalyvauja paramos akcijose. Karas suvienijo žmones.
– Ką šaulystė duoda žmogui asmeniškai?
– Pilnatvės jausmą, pasitikėjimo savimi. Supranti, kad esi reikalingas, kad kažko mokaisi, prisidedi prie tėvynės gynybos. Tai labai svarbus jausmas.
– Kaip matote jaunimą Šaulių sąjungoje? Ką jiems reiškia būti šauliais – romantika ar pareiga?
– Yra visokių. Vieni ateina galvodami, kad užsidės uniformą ir visi į juos žiūrės su pagarba. Bet kiti – tiek jauni, tiek vyresni – ateina iš idėjos.
Jaunimas, kurį tėvai augino patriotiškai, dažniausiai lieka, o tie, kurie ateina tik „pažiūrėti“, neužsibūna. Tikrieji šauliai – tie, kurie jaučia pareigą. Jie aktyvūs, randa draugų, veiklos, o ir pilietiškumo jausmas pas juos labai stiprus.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, bet abejoja, ar verta stoti į Lietuvos šaulių sąjungą?
– Pirmiausia – reikia įsivertinti savo patriotizmo lygį. Ar tikrai myli savo šalį, ar nori jai skirti laiko ir jėgų? Nes visko galima išmokti – visos galimybės suteikiamos. Bet svarbiausia – noras būti naudingu valstybei.
