Visi šeimos vardai yra pakeisti, nes jiems dar teks ten gyventi, kol galiausiai ryšis ten nebegrįžti. Donecke ukrainiečių šeima gyvena Vorošylovo rajone. Netoliese yra ESBO stebėtojų būstinė.
Tokia kaimynystė – šiokia tokia apsauga nuo bombų ir raketų, nes į stebėtojus stengiamasi nepataikyti.
Aleksandras savo telefone parodo keletą nuotraukų – štai kiaurai perpjautas automobilio ratas ir keletas skeveldrų. Tai nutiko visai netoli jo draugo namų. Skeveldra lyg per sviestą perėjo blokinę sieną ir padangą su visu ratlankiu.
Aleksandras savo akimis dažnai mato kone pačiame Donecko centre stovinčius pabūklus. Jų kalibras gali būti ir 200 milimetrų. Tokie turėtų būti patraukti nuo fronto linijos už 50 kilometrų, o yra tik 30.
Šie pabūklai kartais pabunda ir griaudžia ištisą naktį. Garsas toks, kad net kariuomenėje tarnavę žmonės praranda nuovoką. Griūna po stalu ir laukia, kol stos tyla.
Kone pačiame Donecko centre stovi pabūklai. Jų kalibras gali būti ir 200 milimetrų.
Sviediniai krenta kažkur už DNR valdomos teritorijos. Vyras mano, kad Ukraina atsako tuo pačiu. Bando pataikyti į ugnies šaltinį, tačiau ne į tas mieste stovinčias patrankas.
Į Donecko centrą Ukraina nešaudo – kas liktų iš miesto. Tačiau pliekia į priemiesčiuose esančias separatistų pozicijas.
Aleksandro žiniomis, Donbaso teritorijoje visa karinė technika atkeliavo iš Rusijos. Didžioji kovotojų dalis – iš ten pat: „Būtų klaidinga sakyti, kad įvesti konkretūs daliniai ar divizija. Greičiausiai dauguma karių čia pagal kontraktą. Vadai – kadriniai karininkai.“
Motorola – žurnalų ir plakatų žvaigždė
Aleksandras pastebi, kad tarp Donecke nusistovi šiokia tokia tvarka – uniformuota armija išvaikė ar iššaudė vietines ginkluotas grupuotes.
Tai ne tvarka ir ne valstybė, tačiau nusistovėjo oficiali pavaldumo vertikalė – DNR galva Aleksandras Zacharčenka, o iškart po juo – šoumenai Motorola ir Givis.
Plakatas Motorolos žmonos vardu žada ir sunkiausioje kovoje stovėti jam už nugaros ir padavinėti šovinius.
Pastarieji personažai jau seniai panašūs į bulvarinių skaitalų žvaigždes. Givis yra vietinis, o Motorola – iš Rusijos.
„Pusantro metro su kepure, ryžas, baisus. Vos tik įžengė į Donecką, netrukus susituokė. Neseniai susilaukė kūdikio. Mieste kaba sveikinimo plakatai“, – pasakoja Aleksandras.
O ant plakatų parašyta Motorolos žmonos vardu. Juose mylimoji žada net ir sunkiausioje kovoje stovėti jam už nugaros bei padavinėti šovinius.
Šeima stebisi, kaip tokiame tautų margumyne provokatoriai sugebėjo įplieksti karo kibirkštį. „Mes visi absoliučiai persimaišę. Rusijos kaimuose kalba ukrainietiškai. Donecke – rusiškai. Visame mieste suskaičiuoja per 160 tautybių, dešimtys religijų ir skirtingų maldos namų, o supriešino rusus ir ukrainiečius“, – skaičiuoja Aleksandras.
Kodėl Donecke tiek tautų?
Donecke tautų margumynas atsirado palengva. 1871 metais, panaikinus baudžiavą, čia prasidėjo pramonės vystymas. Sakoma, kad šiame mieste yra pačios gražiausios merginos.
Sulėkė ne tik darbininkai, bet ir gražuolės iš visos imperijos. Juk pramonėje dirbantys vyrai gaudavo algą tikrais pinigais, o ne produktais – kaip ūkių darbininkai.
Sulėkė ne tik darbininkai, bet ir gražuolės iš visos imperijos.
Susimaišė kraujas ir tautybės. Sovietiniais laikais į Donbaso šachtas vyrai taip pat vykdavo užsidirbti.
Rugpjūčio 29 dieną buvo minima tradicinė Donecko miesto diena. Ji taip pat yra ir Šachtininko diena. Anksčiau tai būdavo viena didžiausių švenčių visoje srityje – svarbiau už Pergalės dieną gegužės mėnesį.
Šiuo metu Donbase šachtos beveik nedirba. Daugelis jų patvinusios. Jei šachta pilna vandens, ją belieka tik užkasti – neišgelbėsi.
Dabar iš šios šventės liko tik užuomina. Banditai nužudė vieną ypač gerbiamą kelių šachtų vadovą – totorių Šamilį Mamlejevą.
Šis žmogus garsėjo drąsa ir tiesos sakymu. Jis buvo nušautas vien už tai, kad atėjusiems plėšikams pasakė: „Jūs atėjot gelbėti mus ar plėšti?“
Gimdo Donecke – registruoja kitur
Oksana yra aukščiausios kategorijos akušerė-ginekologė. Moteris tikisi, kad ras darbą kurioje nors Lietuvos ligoninėje. Juolab, kad Donecke dirbo tokioje įstaigoje, kurioje taikomi tokie pat gydymo metodai, kaip ir Lietuvoje.
Dabar Donecke moterys taip pat gimdo, tačiau stengiasi vaikus registruoti kur nors Ukrainoje arba Rusijoje.
Moteris neplanuoja naudotis tuo, kad Lietuvoje daug kas dar supranta rusiškai. Ji jau užsirašė į lietuvių kalbos kursus. Viską darys pagal įstatymus.
„Dabar Donecke moterys taip pat gimdo, tačiau stengiasi vaikus registruoti kur nors Ukrainoje arba Rusijoje. Priregistruoti vaiką neegzistuojančioje valstybėje reiškia uždrausti jam išvykti iš DNR. Tas pats ir su mokslo baigimo dokumentais“, – paaiškina moteris.
Dukra pasakė, kad į Rusiją nevažiuos – nei mokytis, nei gyventi. Pasakė tėvams – patys matote, kas ten darosi. Palikite mane stotyje, tačiau ten nevažiuosiu.
Mergina paskutinę vidurinės mokyklos klasę baigė Kijeve ir jau metus nebuvo namuose.
Mergina paskutinę vidurinės mokyklos klasę baigė Kijeve ir jau metus nebuvo namuose.
Nuvyks ten tik tuomet, kai Doneckas bus Ukraina. Dabar ji – Šiaulių universiteto studentė.
Aleksandas – buvęs policininkas. Išėjo į pensiją, vos tik galėjo. Turėjo smulkų verslą ir šiaip taip sukosi. Dabar jo pensija – 77 eurai.
Aleksandras paliktų Donecką ne tik dėl politinės ir ekonominės situacijos. Jis, kaip ir trečdalis visų Donbaso gyventojų, kenčia nuo alergijos. Tame krašte auga tokia piktžolė, kuri plinta panašiai kaip mūsų Sosnovskio barštis.
Rugpjūčio – spalio mėnesiais jie skleidžia nematomas dulkes, kurios smarkiai dirgina kvėpavimo takus. Neįmanoma gyventi su atvirais langais. Šis augalas vadinamas ambrozija.
