15min be reklamos
2022 11 28, 12:22

Partizanų vado J.Vitkaus-Kazimieraičio biografija: koks buvo legendinis partizanas?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pirmadienį patvirtinęs, kad Leipalingyje atrasti Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, skelbia šio legendinio partizano biografiją. Koks buvo legendinis partizanas?
Juozas Vitkus-Kazimieraitis
Juozas Vitkus-Kazimieraitis / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr.

15min spalio pabaigoje lankėsi vietoje, kur archeologų grupė, vadovaujama Lino Kvizikevičiaus, atrado keletą žmonių, greičiausiai partizanų, palaikų.

Vienoje duobėje rasti dviejų žmonių palaikai, virš kurių taip pat buvo atrasta ir granata.

Netoliese, tame pačiame kieme, atrasti dar vieni palaikai, tiksliau – pusė jų. Šalia palaikų taip pat atrasta plokštelė su išraižytu Vyčiu.

Netrukus po atradimo palaikai buvo išvežti antropologiniams tyrimams į Vilniaus universitetą, vėliau pradėti DNR tyrimai.

Šiomis paieškomis Leipalingyje siekiama atrasti legendinių Dzūkijos partizanų J.Vitkaus-Kazimieraičio ir Lionginio Baliukevičiaus-Dzūko palaikus.

Galiausiai pirmadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras patvirtino – atrasti vieno žymiausių Lietuvos partizanų J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.

15min pateikia visą šio partizano biografiją, kurią skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Partizanų vadas, okupuotos Lietuvos valstybės faktinis vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J.Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.

J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikų nesėkmingai ieškota kelis dešimtmečius. Šiemet, spalio 20 dieną, jie rasti Leipalingyje (Druskininkų sav.), buvusios MGB (KGB) būstinės kieme, kur po susišaudymo su MGB daliniu prie Žaliamiškio (Leipalingio valsčius), Kazimieraitis buvo atvežtas greičiausiai jau miręs.

Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas.

Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir viešosios įstaigos „Kultūros vertybių globos tarnyba“ archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius).

DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė.

Bronislovo Misevičiaus/ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvų nuotr./Leipalingio NKVD (MGB) pastatas 1959 metais
Bronislovo Misevičiaus/ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvų nuotr./Leipalingio NKVD (MGB) pastatas 1959 metais

Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./J.Vitkaus-Kazimieraičio užkasimo vieta
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr./J.Vitkaus-Kazimieraičio užkasimo vieta

J.Vitkus gimė 1901 metų gruodžio 10 dieną Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 metų lapkričio mėnesį, mokydamasis Telšių gimnazijos 6-oje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.

1924–1926 metais J.Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 metais mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 metais Lietuvą okupavus vokiečiams, iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 metų rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 metais dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 metų gegužės 7 dieną įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 metų lapkričio 18 dieną įsteigė „A“ apygardą, o 1946 metų balandžio 23 dieną buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (sritį sudarė Dainavos ir Tauro apygardos).

Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kt., leido srities laikraštį „Laisvės varpas“, pats rašė karo dienoraštį.

Kadangi pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją, tapęs pirmosios partizanų srities vadu rūpinosi tolesniu partizanų vienijimusi: bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 metų balandžio 22 dieną Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.

Centras pabrėžia, kad dėlto Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.

Pasak A.Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.

Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Juozas Vitkus-Kazimieraitis, 1946 m.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Juozas Vitkus-Kazimieraitis, 1946 m.

1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme.

Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas ,,Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinimui ir pakartotinai užkastas.

Ši aplinkybė tapo esmine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei ,,Kultūros vertybių globos tarnybai“ pasirenkant paieškų strategiją ir apibrėžiant archeologinių kasinėjimų plotą.

Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuotas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S.Kruglovas, o šis apie tai pranešė kompartijos generaliniam sekretoriui J.Stalinui ir kitiems tuo metu įtakingiausiems sovietiniams veikėjams: užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, politbiuro nariui J.Berijai ir SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkui A.Ždanovui.

1948 metais bolševikai J.Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su septyniais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.

Kazimieraičio išskirtinumą atskleidžia jam parodyta partizanų pagarba. 1947 metais Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus J.Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).

A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:

Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…

1997 metų lapkričio 20 dieną Lietuvos prezidento dekretu J.Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Karo mokyklą baigęs leitenantas Juozas Vitkus
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr./Karo mokyklą baigęs leitenantas Juozas Vitkus

Pats J.Vitkus-Kazimieraitis prieš žūtį savo gyvenimą apibendrino taip:

Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min