Skambutis ne į restoraną, o Jelgavos apskrityje esančius Sidrabės bendruomenės ir kultūros namus: „Sveiki, norime užsakyti staliuką. Ar dar turite laisvų?“
Dar vienas yra, todėl pažįstamas latvis jį užsako. Keistas nežinomybės jausmas – kas ten bus?
Pirma atėjusi mintis – eilinės kaimo išgertuvės, kuriose už ne vietoje ištartą žodį ar keistą žvilgsnį į svetimą panelę labai greitai gausi į nosį?
Antra mintis – dirbtinis kaimo renginys. Reikia surengti šventę, nes... finansavimas gautas. Bus kalbų ir garbės raštų?
Latvis neatskleidžia, kas bus, tačiau purto galvą – patys pamatysime. Tačiau prieš tai reikia užsukti į parduotuvę vaišių. Stalas nebus bendras, todėl perkame tai, ką valgysime.
Tik apsipirkti lietuviškos parduotuvės netinka – Lietuvoje nėra daugybės latviškų skanumynų. Lekiame iki Elėjos miestelio, tačiau ir čia ne viską randame, apie ką svajoja latvis. Tenka važiuoti iki Jelgavos.
Ko gi labiausiai pasiilgsta latvis, jei tik ilgiau nebūna gimtinėje? Pirmiausia – bulvių šiaudelių. Anksčiau jie taip ir vadinosi, tačiau kadaise perkrikštyti į traškančius šiaudelius. Svarbu – tai tikrai šiaudeliais pjaustytos bulvytės, o ne makaronai iš bulvių košės.
Prie duonos puikiai tiks mažos rūkytos dešrelės ir natūralūs rauginti agurkėliai.
Vargu ar Lietuvoje rastume nealkoholinio misos gėrimo. Jį gamina dvi alaus gamyklos Latvijoje, tačiau skanesnis – Bauskės.
Verta būtų paragauti tikros ruginės latviškos duonos – ji rupesnė ir grynesnė už mūsiškę. Prie duonos puikiai tiks mažos rūkytos dešrelės ir natūralūs rauginti agurkėliai.
Taip pat yra unikalaus alaus, kuris gaminamas iš vietoje nupjautų miežių ir surinktų apynių, o ne importuotos žaliavos. Toks alus gaminamas tik Tervetės apylinkėse.
Šokiai iki antros ryto
Sidrabė – kaimelis netoli Elėjos. Upė tokiu pat pavadinimu už sienos Joniškio rajone jau vadinama Sidabre – taip pat ir Sidabrės piliakalnis. Bendruomenės namuose apie 21 valandą dega šviesos. Prie durų išrikiuoti keli automobiliai.
Pirmame aukšte – rūbinė ir bendruomenės namų direktorė su pinigine – iš kiekvieno surenka po keturis eurus. Vestibiulis papuoštas širdelėmis, nes vakaras skirtas šventam Valentinui. „Aš tave myliu“ ant širdelių parašyta bent septyniomis kalbomis.
Nemažai merginų ir moterų – vakarinėmis suknelėmis. Žiūri ir galvoji, ar tik nepakliuvai į svetimas vestuves.
Antrame aukšte – jauki šokių salė. Scenoje jau gitaras plėšo pagyvenusių vyrų grupė.
Akivaizdu, kad jų mėgiamiausi yra senojo roko dievų kūriniai, bet čia daugiausia dainuoja senas geras estradines dainas. Jas, tik lietuviškas, dažnai girdime per radiją.
Prie staliukų sėdi margos kompanijos. Tikrai nepasakysi, kad tai šokiai pagyvenusiems, nes jaunimo – sočiai. Taip pat nepasakysi, jog tai jaunimo diskoteka, nes pilna ir garbaus amžiaus porų.
Jokio dirbtinumo. Visi šoka kaip tik moka. Tiesa, labiau įprasta straksėti poromis, kuomet vaikinas ir mergina dėmesį skiria tik vienas kitam.
Labai svarbi detalė – garderobas. Vaikinai pasipuošę kelnėmis ir marškiniais. Nemažai merginų ir moterų – vakarinėmis suknelėmis. Žiūri ir galvoji, ar tik nepakliuvai į svetimas vestuves.
Viena brandaus amžiaus vakaro pora atrodė ypatingai. Vilkėjo prašmatnų kostiumą ir balinę suknelę. Visą laiką šoko pramoginius šokius. To salėje ne vienas nemokėjo, tačiau visi žavėjosi.
Po vakaronės pora sėdo į seną „VW Passat“ ir nurūko. Tai tikrai nebuvo kaimo bendrovės direktorius ar koks svarbus verslininkas.
Vėliau draugas iš Latvijos paaiškina, kad tokie suneštiniai kaimo šokiai vyksta kiekviename kaime bent penkis ar dešimt kartų per metus. Šokiai truko iki antros valandos nakties. Praktiškai visi išbuvo iki galo ir dar išmaldavo muzikantų sugroti kelias papildomas dainas.
Savivaldybės skiria lėšų tokiems pasilinksminimams. Žmonių surinktų eurų tikrai nebūtų pakakę kelias valandas gyvai grojusiems muzikantams. Tai latviams į kraują įaugusi tradicija.
Verta būtų priminti, kad Lietuvoje savivaldybės retai kada sugeba paremti bendruomenių renginius. Ką jau kalbėti apie paprastas, tačiau bendruomenę labai suvienijančias vakarones.
