Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 28d. 17:03

Už Panerių tragediją atsakingo būrio narių sąraše – ir moterys, ir paaugliai

Vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Interviu
Ypatingojo archyvo nuotr. / Vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) publikavo istoriko Arūno Bubnio sudarytą vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingajam būriui priklausiusių asmenų sąrašą. Būtent šis iš vietinių Lietuvos gyventojų susidėjęs darinys buvo atsakingas už Paneriuose vykdytas žydų bei kitų asmenų žudynes ir kitus nusikaltimus.

LGGRTC išleistoje knygoje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“ pirmą kartą pateikiamas būriui priklausiusių asmenų sąrašas su trumpomis jų biogramomis. Leidinyje aprašyti 84 būriui priklausę asmenys ir 17 nacių pareigūnų.

Nors kai kurie ypatingajam būriui priklausę asmenys žinoti ir anksčiau, pasak sąrašo sudarytojo tai – pirmasis tokio pobūdžio publikuojamas Holokauste dalyvavusių asmenų sąrašas, o „ne pavardžių rodyklės, kaip būna įvairiuose leidiniuose, bet konkretus sąrašas su trumpomis biografijomis. Tai turbūt pas mus, lietuviškoje istoriografijoje, pirmas toks leidinukas“.

A.Bubnys sakė, kad visų žinomų prie Holokausto prisidėjusių asmenų paviešinimas vienu kartu sukeltų itin daug problemų tyrėjams.

A.Bubnys Holokausto tyrimus vykdo nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio, tad naujosios knygos rašymo procesas istorikui neprailgo. „1993 metais Vilniaus Gaono muziejus organizavo tokią tarptautinę konferenciją, skirtą Vilniaus geto sunaikinimo penkiasdešimtmečiui, buvo jubiliejus, ir jau toje konferencijoje aš skaičiau pranešimą apie šitą vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingąjį būrį, pradžia buvo padaryta jau tada. Bet šitos knygelės atsiradimas ir rašymo procesas buvo labai trumpas, šių metų vasara, praktiškai du-trys mėnesiai“, – sakė istorikas.

Tai, kad buvo publikuotas ypatingojo būrio narių sąrašas, anot A.Bubnio, lėmė visuomenės priekaištai LGGRTC, kad neviešina prie genocido ir represijų prisidėjusių asmenų sąrašų. Tačiau ne viskas yra taip paprasta. Istorikų nuomone, negalima į viešumą tiesiog išmesti nepakankamai nuodugniai peržiūrėtų sąrašų.

A.Bubnys sakė, kad visų žinomų prie Holokausto prisidėjusių asmenų paviešinimas vienu kartu sukeltų itin daug problemų tyrėjams. LGGRTC nuomone prie nusikaltimų prisidėjusių asmenų sąrašus tikslingiausia ir geriausia viešinti dalimis, remiantis instituciniu arba geografiniu principu.

„Tarkime, paimame struktūrą, parašome bendrą jos istoriją, kokie buvo jos uždaviniai, funkcijos, veiklos laikotarpis ir prie šios informacijos pridedame struktūroje tarnavusių asmenų sąrašą, šiuo atveju ypatingajame būryje. Arba paimame kažkokią vieną vietovę, vieną Lietuvos apskritį ar dar smulkesnį administracinį vienetą, valsčių, ir ištiriame žydų bendruomenės persekiojimo ir sunaikinimo istoriją, kokie asmenys čia dalyvavo, kokios struktūros, ir paskelbiame“, – teigė istorikas.

Į būrį užsirašinėjo Vilniuje darbo ieškoję karininkai

Anot A.Bubnio, ypatingajam būriui nepriklausė jokie tarpukario Lietuvoje labiau pasižymėję ar žinomi žmonės. Aukščiausias pareigas anksčiau užėmė būriui priklausę leitenantai.

„Leitenantas Norvaiša, leitenantas Bronius Lukošius – tai yra tokie asmenys, kurie tiesiog turėjo leitenantų laipsnius ir kurie niekuo ypatingu nepriklausomoje Lietuvoje nepasižymėjo“, – sakė mokslininkas.

Likę būriui priklausę vyrai tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkiai arba eiliniai. Dauguma jų buvo lietuviai, nors į būrį užsirašė ir keletas lenkų bei rusų.

Būrys Vilniuje buvo steigiamas 1941-ųjų metų vasarą. Į jį užsirašė Vilniuje ieškoję darbo kariai. Kai kurie asmenys ypatingajame būryje atsidūrė gana paprastai.

„Eina žmogus gatve, sutinka kažkokį savo seną pažįstamą, ir sako – yra taip ir taip, situacija tokia, kad neturiu, ieškau darbo, o pažįstamas atsako – žinai, yra vat skelbimas, kad ten, toje gatvėje, yra steigiamas policijos būrys ir priima savanorius“, – papasakojo istorikas.

Į vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingąjį būrį žmonės užsirašydavo dar nežinodami, kokias funkcijas ateityje būriui teks vykdyti. Tiesa, apie jas visi sužinojo gana greitai – vos po kelių savaičių. Pagrindinė šio darinio funkcija buvo masinių žudynių, daugiausiai žydų, vykdymas Paneriuose.

Iš pradžių būriui priklausė nuo 100 iki 150 asmenų, po pirmųjų šaudymų kelios dešimtys pasitraukė.

Dauguma būryje atsidūrusių vyrų nebuvo sąmoningai apsisprendę, kad nori dalyvauti žydų likvidavimo procese, tai lėmė tam tikros aplinkybės.

Tiesa, po pirmųjų būriui paskirtų užduočių dalis vyrų pamatė, kokios užduotys jiems buvo pavestos, bandė iš būrio pasitraukti.

Iš pradžių būriui priklausė nuo 100 iki 150 asmenų, po pirmųjų šaudymų kelios dešimtys pasitraukė, o ilgainiui nusistovėjo 40-50 asmenų grupė, būryje tarnavusi ilgesnį laiką, nuo 1941 iki 1943 metų.

LGGRTC publikuotame ypatingajam būriui priklausiusių asmenų sąraše nėra dalies žudynėse dalyvavusių asmenų – iš viso tiksliai žinomi 84 asmenys, publikuotos būtent jų pavardės.

„Tas būrys įvykdė masines egzekucijas Paneriuose, daugiausiai 1941 metais, nes būtent tais metais ten buvo vykdomos didžiausios masinės žudynės, kur sušaudyta kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Absoliuti dauguma buvo žydai, bet pasitaikė ir komunistų, ir sovietinių aktyvistų, ir lietuvių, ir lenkų, buvo kažkiek sovietinių karo belaisvių. Vėliau, 1942, 1943 metais tas žudynių mastas buvo žymiai mažesnis, o šitas būrys egzekucijas vykdė iki 1943-ųjų rudens“, – sakė A.Bubnys.

Ypatingasis būrys vykdė žydų egzekucijas ne tik Paneriuose, bet visoje Vilniaus apygardoje. Jo nariai taip pat sušaudė Trakų, Eišiškių ir Švenčionėlių apskrities žydus.

1941 metais būrys sušaudė ne mažiau, nei 20 tūkst. Vilniaus miesto žydų ir apie 13 tūkst. Vilniaus srities žydų. Iki karo Vilniuje gyveno apie 58 tūkst. žydų. Karo pradžioje keli tūkstančiai jų spėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, o kai 1943-ųjų rugsėjo mėnesį buvo likviduotas Vilniaus getas, tai bent 15 tūkst. žydų iš Vilniaus buvo išvežti, didžioji dalis į Estijoje buvusias nacistines darbo stovyklas.

„Aš manyčiau, didesnę dalį, gal apie du trečdalius Vilniuje nužudytų žydų nužudė būtent šitas būrys, tai galėjo būti iki 30 tūkstančių“, – teigė istorikas.

Pasitraukti iš būrio nebuvo taip lengva

Būrio nariai keitėsi dažniau pačioje jo veiklos pradžioje, tačiau narių branduolys nusistovėjo 1941-ųjų vasarą, kuris išliko kone iki nacistinės okupacijos pabaigos.

A.Bubnys pasakojo, esą ir vėliau būta bandymų palikti ypatingąjį būrį, tačiau tie atvejai buvo pavieniai. Iš būrio buvo gana sunku išeiti, nes jam priklausę asmenys buvo pasirašę pasižadėjimus, o jų veiklos pobūdis buvo „tarnybinė paslaptis“.

Vis dėlto kai kuriems pavykdavo iš būrio pasitraukti simuliuojant ligą arba iš tiesų apsergant.

„Buvo ir tokių atvejų, nors labai retai, kad kai kurie šito būrio nariai būdavo nušaunami. Yra toks atvejis, kai vieną ypatingojo būrio narį vokiečių sargybiniai nušovė prie Vilniaus geto. Neaišku, kokios buvo aplinkybės, ar jis bandė į getą patekti, ar ką, bet jį nušovė“, – teigė istorikas.

Anot jo, taip pat būta atvejų, kai lenkų pogrindinės kariuomenės, Armijos krajovos nariai bandydavo likviduoti kai kuriuos šio būrio narius. Vis dėlto tokie atvejai buvo gana reti.

A.Bubnys užsiminė, kad Ypatingojo būrio būstinė Vilniuje buvo ten, kur šiuo metu įsikūręs Genocido aukų muziejus, Ypatingasis archyvas bei Lietuvos apeliacinis teismas. Pastate taip pat buvo įsikūrusi vokiečių saugumo policija ir SD, vokiečiams pavaldi lietuvių saugumo policija ir ypatingasis būrys.

Pasilikti masino grobis ir geresnio gyvenimo perspektyva

Ne visi į būrį užsirašę vyrai po pirmųjų jiems paskirtų užduočių nutarė pasitraukti iš ypatingojo būrio. Pasiteiravus, kokie buvo jų tolesnio dalyvavimo būrio veikloje motyvai, istorikas atsakė, kad tikriausiai daug kam tai buvo naudinga materialine prasme.

Yra vienas įdomus atvejis, kai ypatingajam būriui priklausė tėvas ir sūnus, Povilas Untulis ir jo tėvas Jonas.

„Jie prisiplėšdavo aukų turto – ir drabužiai, ir kokia avalynė tiko, o paskui juos pardavinėdavo aplinkinių Panerių kaimų gyventojams arba keisdavo į samanę, girtuokliaudavo. Gal būdavo ir atvejų, kai nuo aukų nuimdavo, jei jie dar turėdavo, kokius žiedus ar papuošalus ar dar ką nors vertingo“, – sakė A.Bubnys.

Ypatingojo būrio policininkai neturėjo teisės to daryti, nes oficialiai visas žydų turtas buvo Trečiojo Reicho nuosavybė, o vertingiausius daiktus paprastai susirinkdavo gestapas ir perduodavo valdžiai. Tačiau turint omenyje žudynių mastą akivaizdu, kad visko sužiūrėti buvo beveik neįmanoma.

 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr./Paneriuose nužudytų žydų daiktai
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr./Paneriuose nužudytų žydų daiktai

„Kartais po kelis tūkstančius žmonių per vieną dieną sušaudydavo. Manau, kad dalis tikrai turėjo iš to materialinės naudos. Tai irgi juos, tuos asmenis, sustabdė nuo bandymų pasitraukti iš ypatingojo būrio“, – teigė istorikas.

Anot istoriko, dauguma būrio narių buvo nevedę, tačiau turėjusių šeimas žmonos veikiausiai žinojo, kuo užsiima jų vyrai.

„Dauguma buvo gan jauno amžiaus, bet tie, kurie buvo vedę – manau, kad jų žmonos tikrai bent jau nujautė, kuo užsiima vyrai. Jie vis tik į namus parsigabendavo ir drabužių, ir avalynės, dar kažko. Manau, kad suprasdavo, iš kur“, – sakė tyrėjas.

Būriui priklausė ir moterys, ir tos pačios šeimos nariai

Yra vienas įdomus atvejus, kai ypatingajam būriui priklausė tėvas ir sūnus, Povilas Untulis ir jo tėvas Jonas. Tiesa, sūnus prie būrio prisijungė teturėdamas vos 15 metų.

„Sūnus buvo jaunas ir šaudymuose nedalyvavo, bet jo tarnyba buvo sėdėti prie telefono komutatoriaus ir sujunginėti telefonus. Ir manau, kad sūnus žinojo, ką daro tėvas“, – papasakojo A.Bubnys.

Povilas Untulis buvo jauniausias ypatingojo būrio narys, tačiau daugumos vyrų amžius ne taip smarkiai skyrėsi nuo jo. Didžiajai daliai narių buvo nuo 20 iki 30 metų, tačiau vyriausių amžius viršijo ir 40 metų.

„Untulio tėvas buvo gimęs apie 1900-uosius“, – patikslino istorikas.

Būriui, kurio pagrindinė paskirtis buvo žydų naikinimas, priklausė net kelios moterys.

„Jos, aišku, žudynėse nedalyvavo, jos tiesiog buvo įrašytos į ypatingojo būrio sąrašus, nes ypatingasis būrys turėjo savo valgyklą ir jos joje dirbo. Į sąrašą jos įtrauktos, kadangi jos buvo tuose etatuose“, – sakė mokslininkas.

Tačiau veikiausiai valgyklos darbuotojos žinojo, kuo užsiima būrys, kuriam jos priklauso – nugirsdavo. „Tie policininkai irgi mėgdavo pasigirti, jos, be abejo, pačios nematė viso to, bet kalbas daugmaž girdėjo, įsivaizdavo, kas ten vyksta Paneriuose“, – teigė istorikas.

Po karo – nuo išeivių iki partizanų

1944-ųjų liepos mėnesį priartėjus sovietinei kariuomenei ypatingasis būrys kartu su visa vokiečių valdžia pradėjo trauktis į vakarus. Iš pradžių būrys pasitraukė iki Kauno, apsistojo IX forte ir čia iki sovietams ateinant dar spėjo sušaudyti apie 100 kalėjusių žmonių.

„Toliau jau traukėsi per Tilžę, Rytprūsius į Vokietijos gilumą, ir prie Brombergo, dabartinio Bydgoščiaus, priartėjus Raudonajai armijai visi išsibėgiojo“, – apie būrio likimą papasakojo A.Bubnys.

Dalis asmenų pasitraukė dar toliau į Vokietiją. Jiems pavyko išvengti suėmimo. Tuo tarpu dalis ypatingojo būrio narių, atsidūrę sovietų kontroliuojamose teritorijose, buvo suimta.

„Iš viso, berods, apie 27 narius nuteisė Sovietų Sąjungos ir komunistinės Lenkijos teismai“, – sakė istorikas.

Tiesa, dauguma po pirmųjų savaičių iš būrio pasitraukusių asmenų išvengė bausmių. Taip buvo dėl to, kad nebuvo liudininkų, įsiminusių vieno ar kito asmens pavardę, bei dokumentų, nors pavienius saugumas ir išsiaiškino.

Kai kurie iš suimtųjų būrio narių buvo nuteisti mirties bausme, kai kurie ištremti. Tuo tarpu tie, kuriems pavyko pabėgti į Vakarus, bausmės išvengė, dauguma persikėlė į tolimus kraštus – nuo Pietų Amerikos iki Australijos.

Dauguma Vilniuje tarnavusių vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų taip pat išvengė baudžiamosios atsakomybės. Anot istoriko, Vakarų Vokietijoje vyko tik septynių asmenų teismo procesas ir keturi iš jų buvo išteisinti.

Sunkiausią bausmę gavo būrio vadas Martinas Weissas, kaltintas 30 000 žmonių nužudymu. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau po 27 metų kalėjimo, 1977-aisiais, buvo paleistas į laisvę.

LYA nuotr./Martinas Weissas
LYA nuotr./Martinas Weissas

„Gal tokius reliatyviai švelnius nuosprendžius Vakarų Vokietijos teismų lėmė ir tai, kad tuo metu po karo paprasčiausiai trūko įrodymų, dokumentų apie tų asmenų kaltę, jų dalyvavimą, vykdant karo ir genocido nusikaltimus. Galbūt taip iš dalies galima paaiškinti“, – teigė A.Bubnys.

Būriui priklausiusias moteris po karo užverbavo KGB. Sovietiniam saugumui reikėjo jų pagalbos ieškant būriui priklausiusių vyrų. Jos turėjo padėti atpažinti ypatingojo būrio narius. Už priklausymą būrio sąrašams moterys nebuvo nubaustos.

Kai kurie ypatingajam būriui priklausę vyrai po karo pradėjo slapstytis. Keturi asmenys pokariu tapo partizanais ir miškuose kovojo prieš sovietus. Miškuose jie ir žuvo, tad sovietai nebegalėjo jų nuteisti.

Keturi partizanauti pasitraukę ypatingojo būrio policininkai žuvo gana anksti. Anot istoriko, „jie buvo daugiau eiliniai, kažkokių vadovaujančių postų neužėmė“, tad nepagarsėjo kaip partizanai.

„Pavyzdžiui buvo toks Hubertas Dieninis, gimęs 1921 metais, buvo ypatingojo būrio narys ir 1946-aisiais buvo nukautas kaip Vytauto apygardos partizanas“, – sakė A.Bubnys.

Žydų likvidavimui Kaune – kiti batalionai

Ypatingasis būrys Kaune atliko vienkartinę šaudymo akciją. Tarpukario sostinėje buvo kiti masines žudynes vykdę padaliniai.

„Jeigu kalbėti apie tuos dalinius, kurie labiausiai „pasižymėjo“ Holokauste, lietuviškas policijos pajėgas, tai buvo du policijos batalionas Kaune ir šis Vilniaus ypatingasis būrys“, – pasakojo istorikas.

Kauno pirmas, vėliau 13-as, ir antras, vėliau 12-as, batalionai vykdė žudynes Kaune ir aplink Kauną buvusiose gyvenvietėse.

Batalionai susiformavo panašiai, kaip ir Vilniuje – prie jų jungėsi vyrai, nežinoję, kas jų laukia. „Buvo tokia situacija netgi, kad euforija, sukilimas, bolševikai bėga iš Lietuvos, didžiulės viltys, kad Vokietija irgi mus išlaisvins iš bolševikų jungo, bus nepriklausoma Lietuvos valstybė. Buvo tikėjimas, kad bus atkurta Lietuva, taigi, aišku, kad jai bus reikalinga ir kariuomenė“, – teigė A.Bubnys.

Į savanorių Tautos darbo apsaugos batalioną daug kas stojo tikėdamiesi, kad tokiu būdu pasitarnaus Lietuvos valstybei kariaujant su Sovietų Sąjunga. Vis dėlto birželio pabaigoje į Kauną atvykęs vokiečių saugumo policijos priešakinis būrys iš bataliono perėmė dvi kuopas savo žinion ir pradėjo vykdyti masines žydų žudynes Kauno VII forte.

13-asis batalionas vykdė žudynes Kaune, Kauno ir dar keliose šalia buvusiose Lietuvos apskrityse, o 12-asis batalionas, kuriam vadovavo majoras Antanas Impulevičius, 1941-ųjų spalio mėnesį buvo išsiųstas į Baltarusiją, Minsko sritį. 12-asis batalionas vykdė masines žydų ir karo belaisvių žudynes Baltarusijos teritorijoje.

Molėtų žudynes taip pat vykdė iš Kauno atvykęs specialus būrys, iš pradžių sušaudęs Utenos žydus.

„Aišku, buvo pritrauktos ir vietinės pagalbinės policijos pajėgos, kurios suimtus žydus lydėjo, konvojavo į šaudymo vietą, o daugiausiai šaudė iš Kauno atvykęs vadinamas Hamano būrys, bet buvo kažkiek ir vietinių, kurie vykdė egzekucijas ir tiesiogiai dalyvavo šaudymuose“, – sakė A.Bubnys.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr./Vadinamojo Hamano būrio teismas
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr./Vadinamojo Hamano būrio teismas

12-ojo ir 13-ojo batalionų narių likimai buvo identiški ypatingojo būrio narių likimams. Pats Antanas Impulevičius taip pat po karo emigravo į Jungtines Valstijas ir apsigyveno Filadelfijoje.

„Buvo čia 1961-aisiais, berods, teismo procesas, už dalyvavimą Holokauste buvo teisiami keliolika jo bataliono policininkų ir jis pats už akių. Bet atsiminkime situaciją, vyko Šaltasis karas, Amerika ir Sovietų Sąjunga buvo vos ne ant karo ribos, Karibų krizė ir visa kita. Amerika nepasitikėjo sovietinių teismų objektyvumu ir neišdavė Impulevičiaus ir daugelio kitų, kol egzistavo Sovietų Sąjunga“, – pasakojo istorikas.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr./Antanas Impulevičius
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr./Antanas Impulevičius

Po Sovietų Sąjungos griūties Jungtinės Valstijos pradėjo pasitikėti jaunomis demokratinėmis valstybėmis. „Joms jau galima išduoti tuos žmones, kurie įtariami dalyvavus Holokauste, kad tos šalys pačios surengtų teismo procesus, tai čia ir Lileikis, ir Gimžauskas, ir kiti asmenys, tos istorijos prasideda jau 1994 ir 1995 metais“, – teigė A.Bubnys.

Istorikas teigė, kad kol kas konkrečių planų dėl panašaus pobūdžio 12-ojo ir 13-ojo batalionų narių publikavimo nėra, tačiau mano, kad ateityje turėtų pasirodyti leidinys ir apie Lietuvių policijos 12-ąjį batalioną.

Komentarai: 27

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min