Sekite 15min Google
Jaunystėje jis svarstė apie gydytojo profesiją, o meilė muzikai buvo paskatinusi pagalvoti ir apie muzikos studijas. Pasirinkęs slaugą, M.Klyčmuradovas vėliau įgijo magistro laipsnį ir pats pradėjo dėstyti būsimiems specialistams.
Šiandien Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Širdies, kraujagyslių ir krūtinės chirurgijos centro Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vyresnysis slaugytojas-slaugos administratorius derina vadovavimą komandai su klinikine praktika. Santaros klinikų pasakojimų apie slaugytojo profesiją cikle jis dalijasi tuo, kas šiame darbe teikia prasmės, kodėl svarbu išlaikyti profesines ribas ir ar pavyksta apie darbą negalvoti net per atostogas.
– Kas jus atvedė į slaugą? Kaip susiklostė jūsų profesinis kelias ir kas šiandien šiame darbe teikia daugiausia prasmės?
– Iš pradžių rinkausi tarp medicinos ir meno. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, groju klarnetu, kurį laiką rimtai galvojau apie studijas konservatorijoje ir Muzikos akademijoje. Tačiau aplinkiniai, kaip sakoma, darė spaudimą – sakė, kad muzikanto kelias gali būti nestabilus. Ilgai svarstęs įsiklausiau: muziką pasilikau kaip hobį, o profesijai pasirinkau mediciną.
Ilgai svarstęs įsiklausiau: muziką pasilikau kaip hobį, o profesijai pasirinkau mediciną.
Norėjau tapti gydytoju, tačiau mokyklos egzaminai nesusiklostė taip, kaip tikėjausi, todėl teko ieškoti alternatyvos. Svarsčiau kineziterapiją ir ergoterapiją, bet mintys natūraliai nukrypo į slaugą. Atrodė, kad kalbant apie mediciną šalia gydytojo visuomet yra slaugytojas. Patiko komandinio darbo idėja: gydytojas turi savo atsakomybes, o slaugytojas į komandą atsineša kitą labai svarbią profesinę dalį – nuolatinį buvimą šalia žmogaus.
Baigiau Vilniaus kolegiją, vėliau mokslus tęsiau Vilniaus universitete. Įgijęs magistro laipsnį pradėjau dėstyti. Vilniaus universitete esu lektorius ir dėstytojas praktikas – mokau būsimus slaugos specialistus ir medicinos studentus. Taip pat esu kviečiamas Vilniaus kolegijoje vadovauti studentų baigiamiesiems darbams.
Už savo profesinį kelią esu dėkingas gyvenimo ir profesijos mokytojams – Vilniaus kolegijos bei Vilniaus universiteto dėstytojams, kurie šiandien jau yra ir mano kolegos.
Didžiausią prasmę jaučiu matydamas paciento ligos kelią. Ypač tai patyriau dirbdamas širdies chirurgijoje. Kai kuriuos pacientus pažinojome metų metus: jie sugrįždavo į skyrių, atvykdavo širdies transplantacijai ar dirbtinio skilvelio implantacijai. Kai pagaliau įvykdavo tai, ko pacientas ir mes kartu laukėme, drauge džiaugdavomės. Tai stiprus, sunkiai nusakomas jausmas – tarsi būtume kartu pasiekę bendrą tikslą.
Didžiausią prasmę jaučiu matydamas paciento ligos kelią. Ypač tai patyriau dirbdamas širdies chirurgijoje.
Žinoma, būna situacijų, kai, kad ir kiek stengtumeisi, nieko nebegali padaryti. Neslėpsiu, tuomet apima bejėgiškumas. Bet iš tragedijos kartais gimsta ir viltis, todėl vis tiek ieškai, domiesi, galvoji, ką dar galima padaryti. Tai nuolatinė būsena.
– Kiek jums svarbus kalbinis ir kultūrinis ryšys bendraujant su pacientais bei kolegomis?
– Lietuvių kalba man natūrali – Lietuvoje gimiau ir užaugau. Mano tėtis kilęs iš Turkmėnistano, mama – iš Ukrainos, Odesos. Tėvai atvyko į Lietuvą, kai čia buvo didelis naftos pramonės specialistų poreikis. Šeima įsikūrė dar man negimus.
Bendraujant su pacientu svarbiausia ne tik kalba, bet ir gebėjimas išgirsti žmogų, suprasti, kas jam tuo metu rūpi ir kas neaišku. Svarbu kurti pasitikėjimu grįstą santykį, nepamirštant profesinių ribų.
Kartais kolegos daugiau papasakoja apie save, savo gyvenimą ir taip priartėja prie paciento. Suprantu, kodėl tai veikia: kai pats kuo nors pasidaliji, žmogus gali labiau pasitikėti. Tačiau reikia išlaikyti pusiausvyrą. Yra asmeninių dalykų, kurių su pacientu nebūtina aptarinėti. Man svarbu išlikti profesionaliam ir kartu jautriam.
– Esate ir slaugytojas, ir slaugos administratorius. Kaip derinate organizacinį darbą su tiesioginiu buvimu šalia paciento?
– Mano darbe yra abu šie pasauliai: dirbu slaugos administratoriumi, o dalį laiko skiriu klinikinei praktikai Širdies, kraujagyslių ir krūtinės chirurgijos centre.
Kai ilgai dirbi bendrosios praktikos slaugytoju pamainomis, naktimis ir per šventes, pradedi norėti dieninio darbo – galimybės planuoti, organizuoti. Tačiau tai gavęs po kurio laiko pajunti, kad vėl norėtum grįžti pas pacientus.
Dabar jaučiuosi tarsi ant sūpynių. Patinka administracinis darbas, planavimas, organizavimas, bet kai grįžtu į širdies chirurgiją, atrodo, kad grįžau namo. Ten dirbau daug metų, ten augau profesiškai, todėl klinikinis darbas man vis dar labai svarbus.
Dabar jaučiuosi tarsi ant sūpynių. Patinka administracinis darbas, planavimas, organizavimas, bet kai grįžtu į širdies chirurgiją, atrodo, kad grįžau namo.
Vadovo darbe netrūksta nepatogių dalykų. Tenka kalbėtis apie darbo kokybę, klaidas, atsakomybę. Man tai nelengva, ypač kai kalbu su žmogumi, kurio profesinis kelias gerokai ilgesnis nei mano.
Tačiau vadovas turi matyti ir žmogų, ir visą sistemą: kaip dirbame, ar laikomės taisyklių, kaip veikia komanda, kodėl atsiranda problemų. Kartais reikia surasti grandį, kurioje kažkas pradeda byrėti, ir ją sutvarkyti. Už pasitikėjimą ir galimybę dirbti šį darbą esu dėkingas Širdies klinikinės grupės kolegoms – vadovams, gydytojams ir slaugos personalui.
– Kas padeda išlikti ramiam ir priimti sprendimus stresinėse ar kritinėse situacijose?
– Visada ieškau argumentų. Nesu vadovas, kuris tiesiog pasako: „Taip bus, nes aš taip nusprendžiau.“ Jei matau, kad kažkas sistemoje neveikia, pirmiausia stengiuosi pasiūlyti sprendimą, jį aptarti ir paaiškinti, kodėl reikia pokyčių.
Svarbu, kad sprendimas būtų pagrįstas faktais. Idealu, kai turime mokslinės literatūros, statistikos, aiškių argumentų. Kuo daugiau faktų, tuo lengviau komandai paaiškinti, kodėl renkamės vieną ar kitą kelią.
Daug kas ateina su praktika ir patirtimi. Dirbdamas su pacientais supratau, kad kiekvienas žmogus yra tarsi atskiras pasaulis. Baigęs darbą su vienu pacientu, eini pas kitą ir turi gebėti persijungti.
Ne visada tai pavyksta. Patirtis išmoko atsiriboti, nes tam tikra distancija būtina. Jei kiekvieną žmogaus istoriją visiškai sugersi į save, ilgainiui taps labai sunku.
– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės telkdamas komandą? Kaip sekasi dirbti kolektyve, kuriame daugumą sudaro moterys?
– Vadovo darbe būtinos psichologijos žinios. Komanda tam tikra prasme yra kaip šeima: joje pasitaiko nesutarimų ir konfliktų, tačiau darbe turime veikti kartu. Jei įvyksta skubi situacija, pavyzdžiui, reikia gaivinti pacientą, negali būti taip, kad dėl asmeninio konflikto vienas kitam nepadėsime. Asmeniniai nesutarimai turi likti už darbo ribų.
Kartu reikia suprasti, kad ne visada gali išspręsti visas kolegų problemas. Žmonės nori būti išgirsti, ir juos reikia išgirsti. Tačiau tai nereiškia, kad viskas iš karto bus sutvarkyta. Kartais svarbiausia parodyti, jog problema matoma ir ieškoma sprendimo.
Darbas moterų kolektyve man nėra neįprastas. Nuo vaikystės mane supo daug mergaičių ir moterų, todėl, matyt, išmokau susikalbėti. Galiu dirbti ir su vyrais, ir su moterimis – svarbiausia rasti pusiausvyrą. Slaugoje vyrų vis dar nedaug, todėl kartais ir pats jaučiuosi tarsi tam tikras balansas kolektyve.
Mano vadovavimo principas paprastas: jei kritikuoji situaciją, turi pasiūlyti, kaip ją spręsti ar pakeisti. Matydamas, kad kažkas neveikia, negaliu vien pasakyti, jog tai blogai. Turiu pasiūlyti, ką, mano manymu, galima daryti kitaip. Tuomet prasideda diskusija.
– Kas po intensyvios darbo dienos tampa jūsų asmenine užuovėja? Ar pavyksta išjungti darbinį režimą?
– Vis dažniau norisi tiesiog pabūti namuose ir bent trumpam atsitraukti nuo problemų. Anksčiau po darbo daugiau laiko leisdavau su draugais, buvau aktyvesnis. Su metais pradedi labiau vertinti laiką sau.
Patinka gaminti, vaikščioti, būti su draugais, ramiai pabendrauti. Norisi paprastų dalykų. Kartais ir nieko neveikti yra labai geras poilsis.
Turiu pripažinti, kad visiškai išmesti darbo iš galvos turbūt nemoku. Net per atostogas galvoju, ar viskas gerai, ar niekas „nesudegs“ be manęs. Žinau, kad nesudegs, bet jaudulys vis tiek lieka.
Namuose stengiuosi būti kitoks nei darbe. Darbe turiu būti racionalus, logiškas, kartais griežtas vadovas. O namuose norisi daugiau vietos skirti savo meninei pusei – mažiau galvoti, daugiau tiesiog būti.
