Taip pat skaitykite: Aidas Petrošius. Kaip išsisukinėja Inga Ruginienė?
Esminė sąlyga, be kurios nepavyks
Kaip jau įsitikinome, esminė premjerės problema yra apčiuopiamo turinio stoka. Rekomendacijos veikia tik tuomet, kai dirbi su politiku(-e), turinčiu(-ia) ką pasakyti. Kai yra turinys, galima su tuo dirbti: ieškoti, kaip tą turinį iškomunikuoti geriau. Jei turinio nėra, net geriausia strategija pakimba ant snarglių.
Jungtinės Karalystės premjerės Theresos May komunikacijos komanda buvo kompetentinga. Jos „Strong and Stable“ (stipri ir stabili) kampanija buvo sudėliota tvarkingai. Tačiau pačios T.May, kaip jokio turinio nesukuriančios lyderės, silpnumas ją sukompromitavo. Kampanija tapo pajuokų objektu, o „Strong and Stable“ britai nurašė kaip klišę.
Taip ir I.Ruginienė be „savo“ temos būtų (yra?) pasmerkta.
Pasitikėjimą (at)kurianti elgsena
Kolega Skirmantas Malinauskas ne sykį taikliai pastebėjo, kad gyventojai Lietuvoje negalėtų įvardyti reikšmingesnių Ruginienės darbų. Pati Ruginienė pastarajame interviu Rimai Urbonaitei pasiskundė, kad niekas nenori kalbėti apie gerus jos Vyriausybės darbus. Tai ne tik ir ne tiek komunikacijos problema. Tai rodo prioritetų matomumo problemą premjerės darbe.
Tad pirmiausia I.Ruginienei reikia atrasti dvi–tris sritis, kurias pati gerai išmano. Kuriose ji gali pasiekti apčiuopiamą, išmatuojamą rezultatą. Šias sritis premjerė galėtų paversti savo lyderystės istorija.
Tad pirmiausia I.Ruginienei reikia atrasti dvi–tris sritis, kurias pati gerai išmano. Kuriose ji gali pasiekti apčiuopiamą, išmatuojamą rezultatą.
Ne, nereikia dar daugiau skaičių, kurie nieko nesako nei visuomenei, nei pačiai kalbėtojai. Nuodugniai studijuoju pasitikėjimo temą ir iš patirties žinau, kad pasitikėjimą kuria ne lentelių ir grafikų kiekis. Pasitikėjimas gimsta iš nuoseklaus santykio tarp žodžių ir faktų (veiksmų). Pasitikėjimą (at)kuriantys lyderiai ir lyderės turi tvirtai laikytis faktais pagrįstos komunikacijos drausmės. Ji apima ir būtinybę atvirai pripažinti, kai ko nors nežinai, ir įvykdomą įsipareigojimą grįžti su atsakymu, kai sužinosi.
Premjerei tai reiškia: vietoje „normalus procesas“ – vienas konkretus faktas; vietoj „dirbame“ – vienas konkretus įgyvendinimo terminas. Ne, ne kiekvieną sykį, bet ten, kur klausimas iškyla antrą ar trečią kartą iš eilės.
Prioritetų požiūriu I.Ruginienės startas buvo prastas. Jos Vyriausybės programą politologai(-ės) pagrįstai kritikavo kaip 468 prioritetų sąrašą – pažadų rinkėjams rinkinį be aiškios krypties. Tad pasitikėjimui atkurti premjerei žūtbūt reikia tų kelių „savo“ sričių. Be jų logos praraja premjerės kalbose liks žiojėti, o pati I. Ruginienė politinėje plotmėje atrodys be svorio.
Atsakymai į klausimus
Kaip nustatėme, Ministrė Pirmininkė vengia atsakyti į klausimus, išsisukinėja. Chroniškas neatsakinėjimas į klausimus žudo pasitikėjimą.
T.May politinę retoriką tyrę mokslininkai nustatė, kad buvusi JK Vyriausybės vadovė interviu atsakydavo vos į 11 proc. klausimų. Ir tai tiesiogiai koreliavo su visuomenės (ne)pasitikėjimu šia politike.
Iš mano nagrinėtų I.Ruginienės interviu matyti, jog mūsų premjerė aiškiai atsako dažniau nei T.May. Kiek dažniau? Mano skaičiavimais, ponia Inga iš esmės atsako į 25 proc. žurnalistų užduotų klausimų, o visiškai išsisuka nuo maždaug 60 proc. Vyriausybės valandose Seime konkretumo daugiau: atsakytų ir visiškai neatsakytų klausimų santykis čia – maždaug 30 ir 40 procentų.
Todėl rekomendacija premjerei: atsakykite į klausimą, kuris užduotas. Ne į patogesnį sau.
Bet, sakysite, atsakinėti į visus klausimus politikui(-ei) – savižudybė! Ir kaip su kitomis populistėmis bei demagogais politikoje? Politinės komunikacijos tyrinėtojai klausė to paties. Jie nustatė, kad politikai, kurie renkasi dalinius pažadus ir atsakymus, tiksliai apibrėždami, ką gali ir ko negali padaryti, pelno didesnį pasitikėjimą nei tie, kurie žada viską arba vengia atsakymų.
I.Ruginienė iš dalies atsako į 11 proc. interviu klausimų ir beveik į trečdalį užduodamų parlamente. Tai – konkretus KPI, kuris turi augti.
Lengviausiai išsprendžiami pokyčiai
Institucinis nukreipimas („atsakys ministras“) pats savaime nėra problema. Tol, kol pirmiausia išgirstame pačios premjerės poziciją. Pavyzdžiui: „mano pozicija yra X, o techninius skaičius patikslins ministras“. Nes klausimas pirmiausia užduotas premjerei. Ji neprivalo žinoti visko, tačiau negali neturėti pozicijos.
Spręsdama būdingą klausimų perkvalifikavimo į žemesnį – pletkų – lygį problemą, premjerės komanda turi strateginę galimybę. „Pletkų nekomentuoju“ ne tik neatsako į klausimą, bet ir užsipuola klausiantįjį. Kur kas geriau tokiose situacijose veikia: „tai yra rimtas klausimas, ir atsakysiu į jį taip“. Skirtumas ne tik retorinis. Tokia pozicija skamba nuoširdžiau ir kelia didesnį pasitikėjimą nei taktiniais sumetimais užsidėta pletkų priešininkės įvaizdžio kaukė. Juoba kad premjerė taip dažnai kalba apie pletkus, jog susidaro įspūdis, kad ji kažką stipriai slepia arba kompensuoja apkalbų srityje.
Galimai sunkiausi sprendimai
Jie viso labo du. Bet tvirtai įaugę į I.Ruginienės elgesio modelį. Ir bene labiausiai jai kenkiantys.
Asmeninis pašnekovo(-ės) užsipuolimas, naudojant tu quoque techniką, jau tapo premjerės brendu. Neatsitiktinai kolega Tadas Ignatavičius premjerės elgesį lygina su kikbokso kovomis. Tačiau šios elgsenos būtina visiškai atsisakyti. Pirmiausia dėl to, kad ji silpnina pačią ponią Ruginienę. Nes tu quoque yra gynybinė pozicija, kuri pašnekovui siunčia aiškų signalą: „neturiu atsakymo, todėl puolu tave“.
Kita įsisenėjusi I.Ruginienės problema yra chroniškas nepasiruošimas. Iš 12 val. mano peržiūrėtų ponios Ingos pasisakymų ir interviu pasiruošimo požymių buvo vos 3–4.
Kita įsisenėjusi I.Ruginienės problema yra chroniškas nepasiruošimas. Iš 12 val. mano peržiūrėtų ponios Ingos pasisakymų ir interviu pasiruošimo požymių buvo vos 3–4. Nuoseklų kliovimąsi ekspromtu (t. y. atsitiktinumu) atsekiau tiek, kiek siekia I.Ruginienės įrašų „YouTube“ istorija – beveik dešimtmetį.
Mano mokytoja ir kolegė Neringa Bliūdžiūtė savo knygoje „Gerai kalbėti gali visi“ pabrėžia: pasiruošimas yra įtaigos pagrindas ir esminis būdas sumažinti patiriamą viešo kalbėjimo įtampą. Kai žinai, ką pasakysi, mažiau nori gintis ir slapstytis. Tad ruoškitės kalbėjimui! Nemokate? Ne bėda. Tai – įgūdis, kuris išugdomas per 6–9 val. nuoseklaus mokymosi ir praktikavimo. Mudu su Neringa žinome: kas savaitę, kasdien to išmokome dešimtis žmonių.
Aišku, išmokti yra viena, o praktikuoti – visai kas kita. Ne tik ponia Ruginienė, bet ir visi vadovai bei politinės lyderės sunkiai atranda laiko ruošimuisi ir kartojimui. Bet jei mato prasmę, tuomet jos atranda. O Lietuvos premjerei pasiruošimo prasmė yra politinis išlikimas.
