Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 30d. 21:03

Eglė Konagis: Laimingo gyvenimo Europoje žvaigždė

Pabėgėlių stovyklą netoli Alepo
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Pabėgėlių stovyklą netoli Alepo
Nei per daug mažas, nei pernelyg didelis miestas Vokietijos šiaurės vakaruose skaičiuoja paskutines vasaros dienas prieš moksleivių atostogas. Į pirmąjį lengvumo atodūsį sudėta viskas: ir nuo lapkričio iki pat vasaros pradžios užsitęsę pandemijos apribojimai, ir prasidėjęs skiepijimosi vajus, ir lyg grybai iš po lietaus išdygę renginiai, nuo kurių gausos užsisukęs ratas visus vėl įtraukė į nesibaigiančių darbų karuselę tiek, kad tik vienas žodis akyse ir lūpose – atostogos.

Tokiomis nuotaikomis gyvendami miesto gyventojai greičiausiai jo net nepastebėjo – dar vieno (ar jau galiu sakyti, kad eilinio?) pabėgėlio. Šis – iš Afrikos, jūros bangas ir net kelias Europos šalis įveikęs, kad atsidurtų mieste su vaizdingu senamiesčiu ir viena didžiausių apgyvendinimo įstaigų pabėgėliams Žemojoje Saksonijoje. Buvusiose kareivinėse laikinai gyvenantys atsakymo dėl savo likimo šioje šalyje laukia atvykėliai iš įvairių, ir Europos, šalių. Ne tik jis.

Pabėgėlis – jaunas, aukštas, plačių delnų ir švelnių veido bruožų, kokie dažnai būna senegaliečiai, pro šurmuliuojančią mokyklą pravažiuoja senutėliu, gražiai nurūdijusiu dviračiu. Tokiu gergždalu ir paliegėliu šešeriems metams po 2015-ųjų vasaros praėjus dabar jau senbuviais tapę pabėgėliai seniai nebevažinėja. Jis, jaunyste trykštantis vyras, vieną akimirką pasikelia nuo dviračio sėdynės, kad greičiau aplenktų krūvą vaikų. Jam nuvažiuojant pasimato iki užpakalio vidurio pasmukę džinsai, atidengiantys apatines kelnaites. Tokia ten, matyt, iš kur jis atvykęs, dabar mada – dar kelis tokius nusmuktkelnius iš Afrikos pastaruoju metu mieste mačiau. Pedalus dar stipriau mindamas, metęs žvilgsnį į mane, vaiko iš pradinės mokyklos belaukiančią, nulekia jis savo naujųjų namų link.

Tame jauno vyro žvilgsnyje išskaitau pergalę prieš milžiniškas bangas, prieš visas mažiau palankių pabėgėliams Europos šalių užkardas, pergalę prieš savo paties baimę ir alkį, ir nesuskaičiuojamas bemieges naktis tamsiame rūsyje prie savojo žemyno pakrantės belaukiant, kol žmonių vežėjas, kuriam, žinoma, jau senokai sumokėta iš anksto, įsodins į valtį, turėsiančią pasiekti Graikijos, o gal Italijos krantą. Tame žvilgsnyje ir lengvame bebaigiančio subyrėti dviračio pedalų minime pamatysiu nepalaužiamą viltį pradėti naująjį gyvenimą čia – Vokietijoje, kuri jam šiuo metu nutviskusi skaisčiai skaisčiai, lyg būtų ryškiausia Holivudo žvaigždė.

Tame jauno vyro žvilgsnyje išskaitau pergalę prieš milžiniškas bangas.

Tą žvilgsnį aš labai gerai atpažįstu. Tą žvilgsnį esu jau kelis šimtus kartų mačiusi nuo 2015-ųjų vasaros, kai ir aš, karo baisybių sujaudinta ir entuziazmo pagauta, pradėjau dirbti integracijos srityje Vokietijoje. Tebedirbu.

Viltimi šviečiantys tai žmonės. Tas švytėjimas neturi nei rasės, nei tautybės, anei lyties ar amžiaus. Jis universalus. Švytėti reiškia jausti džiugesį dėl taikesnio, geresnio, sotesnio, kai kam gal net prabangesnio gyvenimo pradžios.

Tokios, apie kurią svajoja ir Lietuvoje sulaikyti pabėgėliai, 2021 m. vidurvasarį nelegaliai kirtę sieną iš Baltarusijos. Nesvarbu, kaip juos, atvykusius, vadiname: hibridinio karo aukomis, nelegalais ar tiesiog pabėgėliais. Kaip jie iki Lietuvos sienos atkeliavo, su kieno pagalba Europos sieną kirto, jiems pirmaisiais mėnesiais Lietuvoje esant yra visai nesvarbu. Kol dar akyse dega holivudinio gyvenimo gal Vokietijoje, gal Švedijoje, o gal net Lietuvoje žiburys – jie pasiruošę bet kam, kad tik galėtų prasibrauti ten, kur toji šviesa.

Bent jau kurį laiką iškęsti visus galimus gyvenimo nepatogumus, prisitaikyti prie to, kad net telefonu gali būti neleista bet kada naudotis, išbūti lėtai nežinomybėje slenkantį laiką ir net lietuviškų keptų varškėčių bandyti paragauti. Su grietine, bet geriau visgi su uogiene – mažiau nežinomųjų, nes jau ir taip sunku suprasti, iš ko tas keptas, minkštas, apvalus darinys pagamintas. O ir balta, riebi, tiršta masė, lietuvių grietine vadinama, gali slėpti savyje bet ką. Gal net iš kiaulienos išgautą želatiną. Atvykėliams, ypač musulmonams, žinia, reikia saugotis visko, kas ne halal. Jie turbūt nelabai supranta lietuvių pastangas maitinti žmogų taip, kad jam užtektų ir baltymų, ir riebalų, ir angliavandenių. Islamas skirsto maistą į halal – leidžiamą, ir haram – draudžiamą. Apie baltymus, riebalus ir angliavandenius religija nemoko.

Kiek ilgai pabėgėliai pasiruošę būti kantrūs niekad iki šiol negirdėtoje šalyje, pavadinimu Lietuva (ar čia tikrai Europa?), prognozuoti sunku. Nors jie greičiausiai net nelabai žino, kur esą, bet spaudai pasakoja galintys įsivaizduoti, jog čia pasiliktų gyventi. Tokią žmogaus būseną gal geriausiai apibūdina prieš gerą dešimtmetį buvęs populiarus šūkis apie Vilnių, kurį perfrazuojant pabėgėlių nuotaika šiuo metu skambėtų taip: I love Lithuania. But hmm, where is it?.. Vienas kitas nepasitenkinimas čia, trumpalaikis bado streikas ten, bet kol kas šiuo laikotarpiu ramybę palaiko toji vis dar ryškiai šviečianti laimingo gyvenimo Europoje žvaigždė.

Skaitydama lietuvišką žiniasklaidą vis galvoju: hmm, kažkur visa tai man jau atrodo matyta…

Ogi tame Vokietijos mieste, kuris taip ilgesingai laukia vasaros atostogų. Taip buvo ir pirmojoje, greitomis iš palapinių pastatytoje pabėgėlių stovykloje – prieglaudoje, įrengtoje saugioje vietoje už miesto, į kurią prieš šešerius metus pirmieji autobusai vežė pavargėlius, atvykusius sausakimšais traukiniais. 2015-ųjų vasarą ir rudenį nuo karo baisumų bėgę žmonės tikėjosi, kad juos labai greitai perkels gyventi į gražius namus, kurie, anot Sirijos nacionalinės televizijos, laukia Vokietijoje visų, bėgančių nuo karo. Deja, namai nelaukė. Tik palapinės ant pievos, pastatytos net našiems vokiečiams kosminiu greičiu, ir keli dideli buvę sandėliai, kuriuose pradėjęs vykti socialinis atbėgusiųjų į Vokietiją gyvenimas. Ir užsitęsęs kai kam keliolika mėnesių, o kai kam – daugiau nei metus. Tie į stovyklą iš palapinių atvykę žmonės irgi buvo pasiruošę pakelti viską. Irgi dėl tos Vokietijos holivudinės ryškiai šviečiančios žvaigždės.

Deja, namai nelaukė. Tik palapinės ant pievos, pastatytos net našiems vokiečiams kosminiu greičiu.

Per kelis pirmuosius mėnesius stovykloje būta visko. Ne viskas pasiekė žiniasklaidos puslapius, kai kas liko stovyklos darbuotojų ir savanorių prisiminimuose. Buvę tokių pabėgėlių, kurie po pirmųjų naktų, jėgas stovykloje pasitaisę, bėgo su savo menka manta toliau – niekas jų nelaikė. Jie tiesiog negrįždavę į stovyklavietę, ir tiek. Kur jie toliau važiuodavę, niekas nežino, bet turbūt ten, kur jau buvo nutūpusi taip pat iš gimtinės pabėgusi šeima, nesvarbu, kad tik devintas vanduo nuo kisieliaus, bet būsiantys arčiau. Kai kas leidosi toliau į kelionę, nes girdėję, kad neva Švedija per Sirijos nacionalinę televiziją pabėgėliams žadėjusi daugiau nei Vokietija: ne tik gražų namą, bet ir perspektyvų darbą bei gerą mokyklą vaikams. Nors dažnas nebūtų galėjęs visgi pasakyti, ar tik ne Norvegijoje dar ryškiau švietusi pabėgėliams laimingo gyvenimo Europoje žvaigždė…

Buvę oi buvę ir tokių pabėgėlių, kurie plaikstėsi, vokiškos nepagarbos neatlaikę. Kaip čia taip dabar – su moterimis reikia kalbėtis? Ir joms dar net ranką duoti paspausti? Reikalai su rankos paspaudimu, rodos, per pandemiją visiems laikams bus išsisprendę. Bet istorijų apie moterims po kojomis besispjaudančius atvykėlius vyrus, trankomos įvairių institucijų duris buvusi ne viena. Po kurio laiko susikaupęs pabėgėlių įtūžis bei nuovargis dėl esamos visuomenės tvarkos, drauge su laisvai gyvenančiomis ir tą laisvę palaidais plaukais spinduliuojančiomis moterimis, kurios rodėsi lengvai ranka pasiekiamos, tiek susuko galvą, kad trenkė lyg ryškiausi naujametinės nakties fejerverkai. Vokietija keliems mėnesiams po įžymiosios Kiolno seksualinių priekabiavimų nakties sukluso, gal net išsigando, ką į šalį būsianti įsileidusi. Kuriam laikui net savanorių pasirengimas karo aukoms padėti integruotis prigeso. Šalis pritilo. Pabėgėliams ryškiai šviečianti laimingo gyvenimo Europoje žvaigždė irgi prigeso…

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pabėgėlių stovykla Lesbo saloje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pabėgėlių stovykla Lesbo saloje

Po šešerių metų integracijos šalyje nori nenori tampa aišku, kad griežtesnės tvarkos reikėjo jau pačioje pradžioje. Ne tik statyti palapines, vilkti aukoti mantą, dviračius, pinigus, padėti visomis išgalėmis susitvarkyti su biurokratija, kurios vokiečių kalba ir eiliniam vokiečiui neretai sunkiai suprantama. Reikėję pirmiausia įsivesti tvarką pabėgėlių bendruomenės viduje.

Kaip, parodė patys pabėgėliai. Tie, kurie ir savo šalyje buvo išsilavinę, pasiturintys, gyvenę normalų gyvenimą žmones, nė negalvoję atsidurti kare.

Vienas toks pirmoje pabėgėlių stovykloje tapo vokiečių pagalbininku, nes kalbėjo angliškai ir labai greitai mokėsi vokiškai, buvo darbštus, sumanus, dirbo greitai. Jis ne tik vertėjavo, bet ir ėmėsi įvedinėti tvarką. Ir ne vokiškąją „nu nu nu kaip negražu“, bet tą tikrąją, svarbiausia, duodančią rezultatų pabėgėlių bendruomenės viduje.

Per vieną renginį stovykloje kilo didelis sujudimas. Kažkas kažko nepasidalino, o gal tik ne taip vienas į kitą pasižiūrėjo. Akimirksniu tasai vyras su keliais kitais trisdešimtmečiais sustatė besipešančius į didelį ratą, už jų išrikiavo kitus vyrus, dar toliau stoviniavo išsigandę vaikai, prisiglaudę prie savo mamų sijonų. Tasai vyras rato viduje ėjo nuo vieno vyro prie kito, ištiestos rankos pirštą įbesdamas į kiekvieno iš jų akis, tarsi sakydamas: pažiūrėk į mane ir be žodžių suprask, kas čia gaujos vadas. Pažiūrėk ir žvilgsnio tyloje įsidėmėk, kad dar vienas mur mur ir turėsi reikalų su manimi, o tada jau maža nepasirodys. Toks buvo tvarkos įvedimas.

Gal tik praleidau, gal lietuviška žiniasklaida neparašė, o gal iš tiesų niekas nesureagavo su deramu griežtumu į tuos, kurie savo išmatomis atsidėkojo už maistą. O gaila. Ne moterims reikia maistą pabėgėliams vyrams dalinti, ne moteris reikia siųsti indų atsiimti, o aiškią vyriškos tvarkos ir drausmės figūrą, greičiausiai kokį kariškį, geriausią – kelis. Už kiekvieną mur mur labai aiškiai reikia parodyti kvailiui bažnyčioje jo vietą. Ir – labai svarbu – nepamirštant, kad ne visi jie, pabėgėliai, tokie.

Nežinau, nes iš prieinamos informacijos neįskaitau, bet atrodo, kad Lietuvoje šiuo metu nelegaliai yra atvažiavę žmonės iš tos kultūrinės aplinkos, kurioje yra aiškios ir griežtos taisyklės: kas ne halal, yra haram – jei nesilaikai taisyklės, darai nusikaltimą. Labai aiški ir paprasta formulė, kuri mūsų europinėje sąmonėje jau retai surandama. Europiečiai įpratę dėl visko diskutuoti. Dažniausiai per ilgai.

Tenai diskusijų nėra. Jau vien tas faktas, kad net Sirijoje mokyklose pamokoms prasidėjus tiesiog uždaromi vartai, pro kuriuos nė vienas vėluojantis jau negali patekti, kalba pats už save. Tokią priemonę (neįleisti į vokiečių kalbos pamokas) siūlo patys sirai taikyti savo tautiečiams, kurie net po šešerių metų amžinai vėluoja, kas vokiškoje aplinkoje reiškia didžiausią nepagarbą laukiančiajam ir sukelia nesibaigiančias diskusijas apie neįvykusią integraciją.

O ji įvairių tautų žmonėms iš tiesų skirtinga. Integracija turi rasę, tautybę, lytį ir amžių.

Musulmonas iš Sirijos integruojasi kitaip nei jazidas. Dvidešimt penkerių metų arabas į darbo rinką integruojasi kitaip nei keturiasdešimties metų penkių vaikų tėvas, nors irgi arabas. Tai tiesiog faktai, surinkti iš šešerių metų pabėgėlių integracijos Vokietijoje patirties.

Faktas ir tai, kad galimybė pabėgėliui apskųsti nuosprendį, dėl kurio jis turi būti grąžintas į kilmės šalį, dažniau visgi padaro meškos paslaugą. Pabėgėliui taip neretai padaroma daugiau žalos nei naudos, nes metai iš metų vykstantys teismo procesai turi pasekmių.

Blogiausia netgi ne tai, kad žmogus per tuos metus gyvena iš jį priėmusios valstybės kišenės: jis turi pastogę, yra pamaitintas, jo teismo procesą sumoka irgi valstybė, jis gauna tam tikrą sumą kišenpinigių. Blogiausia, kad jis visus tuos metus, kol laukia galutinio sprendimo, tiesiog vegetuoja. Be darbo, be užsiėmimo, be tikslo, be aiškaus atsakymo, koks toliau būsiąs jo likimas.

Po kelerių metų jaunojo afrikiečio, lengvai ir grakščiai minančio surūdijusio dviračio pedalus, akys holivudo šviesa nebespindės. Ypač jeigu jis iš tos šalies, kurios politinė situacija nėra itin pavojinga, ir Vokietija tik su tam tikromis išlygomis pripažįsta galimybę suteikti pabėgėlio statusą.

Blogiausia, kad jis visus tuos metus, kol laukia galutinio sprendimo, tiesiog vegetuoja.

Po dviejų, o jei nepasiseks, ir trejų ar ketverių, ypač „koronės“ laikais, metų kiurksos jis, alaus pripampęs, kur nors vaikų žaidimo aikštelėje, laukdamas ateinančių mamų su vaikais. Nežinia, gal ir kokia vieniša, nelaiminga mamytė užsuks, kuri, į jo išvarvėjusias akis pažiūrėjusi, princą tolesniam gyvenimui jame pamatys. Driokstels tuomet galimybė, kaip ryškiausias fejerverkas, likti šalyje dėl santuokos su vietine. Reta tai galimybė, bet viskuo nusivylusiam, metai iš metų sprendimo belaukiančiajam ji atrodys kaip siekiamybė. Skęstantysis, nors ir nuolatos įkaušęs, griebiasi net šiaudo.

Bet yra ir dar blogesnis scenarijus. Sakykime, pabėgėliui iš Afganistano keleriems metams suteikiamas toks leidimas gyventi, kuris vadinasi „Duldung“ ir reiškia, kad jis šalyje yra tam tikrą laiką toleruojamas. Afganistanietis, nors ir negauna nemokamų oficialių kalbos kursų, turi teisę į socialinę pašalpą bei galimybę dirbti. Kuo mažiau pats išmoksta vokiškai, tuo mažesnės jo galimybės susirasti darbą. Taigi jis visiškai priklausomas nuo socialinių institucijų ir savanorių, kurie dažniausiai tokius žmones palaiko metų metus: moko juos vokiečių kalbos, sprendžia visus su gyvenimu susijusius klausimus ir t. t.

Duldung“ keliolika kartų pratęsus ir keliems metams praėjus, politinei situacijai eilinį kartą per tuos metus pasikeitus, pagaliau paskelbiamas teismo sprendimas – reikalavimas palikti šalį. Pareigūnai ateina į namus, beje, dažniausiai naktį, ir, leidę susirinkti kelis daiktus, išveža kur nors prie oro uosto laukti lėktuvo į Kabulą. Taigi po kelerių metų Vokietijoje, kai žmogus jau apsipranta, gal net draugę susiranda, pamažu ant kojų stojasi, jis tiesiog išsiunčiamas. Blogiausia, kad į tą šalį, kurioje jis gimęs, bet gal tik vaikystėje joje gyvenęs, nes labai dažnai afganistaniečiai prieš atvykdami gyventi į Vokietiją būna jau daugelį metų gyvenę kaip pabėgėliai Irane. O grįžta į Kabulą, kur neturi nei šeimos, nei namų. Sakoma, kad Kabule net yra toks tiltas, po kuriuo gyvena tie sugrąžintieji iš Europos, dažniausiai – jauni vyrai, neturintys nė dvidešimt penkerių.

Tuomet aš klausiu savęs – tai kaip čia iš tiesų su žmogaus teisėmis? Leisti žmogui metai iš metų bylinėtis su jį priglaudusia valstybe, kad po kelerių metu jis būtų be skrupulų išsiunčiamas atgal? Ir kas tuomet geriau: ar atvykėliui kuo skubiau pasakyti, kad, sorry, žmogau, tau vietos pas mus nėra, padėti sugrįžti namo, kur dar kažkokie ryšiai likę, ar po kelerių metų Europoje tiesiog išsiųsti į tuščią vietą?

Hibridinis karas sau, o žmogaus gyvenimas, kuris gal ir ne holivudinis, turi tęstis sava vaga.

Lietuvos Prezidento, nors ir paburbant, pasirašytos pataisos dėl migrantų teisių ribojimo, man rodosi, dabartinėje Lietuvos pabėgėlių situacijoje yra teisingas sprendimas. Reikalinga greitai nuspręsti atvykusiųjų likimą – nesvarbu, kaip jie mūsų šalyje atsidūrę. Hibridinis karas sau, o žmogaus gyvenimas, kuris gal ir ne holivudinis, turi tęstis sava vaga.

Lietuvai pabėgėlių vasarą linkėčiau pasimokyti iš svetimų – vokiškų klaidų. Pasinaudoti savaisiais, jau esamais, nors ir dar labai menkais integracijos resursais – kitos kultūrinės aplinkos žmonėmis, buvusiais pabėgėliais, jau kuris laikas gyvenančiais Lietuvoje. Jie, kalbantys keliomis kalbomis, yra geriausi pagalbininkai, siekiant situacijos aiškumo, ir būtų dėkingi už vertingą darbo vietą. Linkėčiau pasikviesti integracijos specialistų iš kitų, daugiau pabėgėlių priėmusių šalių. Jie atvežtų specifinių, biurokratijai ne visuomet pasiekiamų patirčių, kurios ypač vertingos kuriant savąją šalies integracijos struktūrą.

Lietuvai linkėčiau tvirta ranka valdyti padėtį, nesibaiminti imtis griežtesnių priemonių, jei prireiktų, būti greitiems priimant sprendimus, sugebėti matyti atvykusiuosius ne kaip vieną grupę, o atskirus žmones ir gebėti atskirti pelus nuo grūdų – greičiausiai yra tarp jų ir tų, kuriems iš tiesų reikia, kur prisiglausti. Linkėčiau surasti pabėgėliams toje vietoje, kur jie kurį laiką gyvens, tinkamos veiklos: tik užsiėmęs, aiškią dienos struktūrą turintis žmogus neina iš proto.

O ypač linkėčiau Lietuvai pasirūpinti savais žmonėmis – visais tais, kurie kažkokiu būdu turės reikalų su pabėgėliais, ypač jei tie reikalai bus ne itin malonūs… Tiems žmonėms linkėčiau sukurti lengvai pasiekiamą pagalbą, kuri suteiktų progą išsikalbėti. Juos dabar reikia išklausyti, nepaleisti jų gyventi su nusivylimu dėl buvusios vienos ar kitokios nemalonios situacijos. Šie žmonės yra šiuo metu svarbiausi. Nes jie, išsinešdami skaudžias patirtis, atėjus rinkimams galbūt pasirinks balsuoti už tuos, kurie žadės holivudinę Lietuvą – be pabėgėlių… Daugtaškyje įrašykite ir visą kitą, dėl ko toji Lietuva skaisčiai žėrės.

Nereikia turėti iliuzijų, kad pabėgėlių problema yra išvengiama. Pabėgėlių problema yra sutvarkoma.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Europa Pabėgėliai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

08:18
00:59
00:53

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min