Kiekviena mokykla – ypač mažesniuose miesteliuose ar kaimuose – yra daugiau nei vieta, kurioje vaikai gauna žinių. Tai kultūros, tradicijų ir bendruomeniškumo centras. Užvėrus mokyklos duris, nyksta gyvastis: šeimos nebenori kurtis tokiose gyvenvietėse, mažėja jaunų žmonių, o kartu užsidaro ir kitos viešosios paslaugos.
Gyvas to įrodymas – Semeliškių gimnazija, nuo Elektrėnų nutolusi beveik 20 kilometrų. Tai sena, tradicijas puoselėjanti mokykla, kurioje mokosi nuo priešmokyklinukų iki abiturientų. Tai ne tik ugdymo įstaiga, bet ir vietos kultūros centras.
Jau pernai Semeliškių gimnazijoje buvo iškilusi grėsmė nebeformuoti trečios gimnazijinės klasės. Pagal ankstesnį mokyklų tinklo pertvarkos reglamentavimą trečioji gimnazijos klasė galėjo būti sudaroma tik tuo atveju, jeigu joje mokėsi ne mažiau kaip 21 mokinys. Dabar esantys pakeitimai leidžia formuoti tokias klases ir turint 12 mokinių.
Jeigu Semeliškių gimnazijoje nebūtų formuojamos trečia ir ketvirta gimnazijinės klasės, daugiau atsakomybių tektų kitoms mokykloms, į kurias butų perkelti vaikai – tai ir mokyklinių autobusų organizavimas į nutolusias teritorijas, ir aprūpinimas vaikus priemonėmis. Taip pat atsirastų nežinia dabar mokykloje dirbantiems mokytojams – atsisakius jų paslaugų, o vėliau jų prireikus, nežinia ar vėl būtų įmanoma surinkti kolektyvą.
Visgi labiausiai nukentėtų patys mokiniai ir jų šeimos. Kaip gali jaustis vaikai, priversti valandą ar ilgiau praleisti autobusiuke, vežančiame į mokyklą Vievyje ar Elektrėnuose? Nukentėtų ne tik savijauta, bet ir koncentracija – vadinasi, ir mokymosi rezultatai. Po pamokų vaikai galvotų ne apie užklasinę veiklą, o kaip spėti į autobusiuką, dar valandą vežantį atgal namo. Juk atstumas iki mokyklos – ne tik patogumo klausimas. Tai susiję su vaikų saugumu, jų emocine gerove ir galimybe po pamokų būti aktyviais savo bendruomenės nariais.
Dažnai girdime teiginį, kad nedidelėse mokyklose mokinių skaičius per mažas, kad mažai vaikų – neefektyvu. Tačiau turime klausti – ar mokinys yra tik „vienetas“ statistikoje bei ar galime leisti, kad mūsų vaikų ateitį matuotų tik „efektyvumo“ rodikliai? Kiekvienas vaikas turi teisę į kokybišką ugdymą arčiau namų. Turėtų būti užtikrintos lygios galimybės visiems, nesvarbu, ar vaikas gyvena Vilniaus centre, ar kur nors aplink Elektrėnus.
Kas lieka, kai mokyklos nebelieka? Lieka tušti pastatai, ilgi atstumai iki artimiausio miesto, lieka vaikai, kurie kasdien priversti keltis anksčiau, važiuoti valandą ar daugiau į mokyklą, prarandantys saugumo jausmą ir bendruomeniškumą. Ir lieka suaugę, kuriems vis sunkiau matyti prasmę gyventi tokioje vietovėje. Elektrėnai – puiki vieta kurtis jaunoms šeimoms tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau mokyklų klausimas tikrai nėra paskutinėje vietoje.
Mokyklų ar tam tikrų klasių panaikinimas regionuose yra trumparegis sprendimas. Tai ne taupymas, o investicija į nykimą. Išlaikyti mokyklas reiškia išsaugoti gyvybę, bendruomenes ir tikėjimą, kad Lietuva yra ne tik didieji miestai.
