Tai – atsakymas visiems, suglumusiems nuo jo derybinių pozicijų. Šokinėjimas nuo muitų prie Grenlandijos ir nuo karo užbaigimo prie Ukrainos apkaltinimo karu nėra laiminti taktika. JAV galia yra.
Iš to seka ir pasiūlymai, kaip mums, Lietuvai, Europai ir Ukrainai, atsinešti savo kėdę prie pasaulio derybų (dalybų) stalo.
Svarbu – ne vertybės, o pinigai ir valia
Ir „nordstryminė“ Vokietija, ir „kuo mažiau darai, tuo daugiau kalbėk“ Prancūzija, ir visa likusi NATO Europa turi muštis į krūtinę ir pripažinti, kad nuo II pasaulinio karo pabaigos didžiausia jos investicija į saugumą buvo Europos anglies ir plieno draugija. Europa meldė taikos ir kalbėjo apie taiką, bet jos šikną dešimtmečius dengė JAV. Praėjo 10 metų nuo Velso susitarimo skirti bent 2 procentus gynybai, tuoj minėsime trečiąsias Rusijos agresijos prieš Ukrainą metines, o Europa yra plika basa ir nepasiruošusi gintis.
Todėl taip, Donaldas Trumpas turi teisę pasakyti: „F... off“, kol Europa nepadės pinigų gynybai ant stalo. Tučtuojau. Ir Ukrainai, ir JAV, ir mums patiems reikia ne manieringos ir „giliai susirūpinusios“ Europos, bet Europos, kuri yra didžiausia rinka pasaulyje ir turi pinigų, technologijų, o svarbiausia, valios nugalėti Rusiją, Kiniją ir kitas autoritarines konkurentes. Ne sulaukti šiltos vietos prie derybų stalo, šalia JAV, bet ją užsiimti.
Priminsiu, garsųjį MAGA (Make America Great Again) sugalvojo ne D.Trumpo, o Ronaldo Reigano strategai. D.Trumpas dažnai lygiuojasi būtent į šį JAV prezidentą, todėl jam, kaip ir R.Reiganui, turėtų būti saldi laisvojo pasaulio pergalė prieš autoritarus. O tam nepakenktų Europos tikra ryžtinga ir raumeninga partnerystė.
Besibaigiant II pasauliniam karui Hitlerio niekas nepakvietė derėtis į Saudo Arabiją. Nei JAV prezidentai Franklinas Ruzveltas ar Haris Trumanas, nei Jungtinės Karalystės premjeras Vinstonas Čeršilis nesitarė dėl dvišalių susitikimų su Hitleriu, nes... Hitleriui buvo kaput! Jis buvo nugalėtas, nes JAV patikėjo Čerčilio žodžiais, kad „be pergalės nebus ir gyvenimo“.
Kam mums taika, jei neliks nei mūsų vertybių, nei mūsų
Buvęs Estijos prezidentas Lenartas Meri yra pasakęs: „tarptautinė teisė yra mažųjų šalių branduolinis ginklas“. Vertybės vis dar gali būti JAV ir Europą jungiančiu, o ne skaldančiu veiksniu.
D.Trumpui, jo viceprezidentui JD Vance‘ui ir Remigijaus Žemaitaičio sekėjams turi būti kantriai pagarbiai su meile išaiškinti JAV ir Europos bei Rusijos, Kinijos ar Baltarusijos vertybių panašumai ir skirtumai. Štai Elonas Muskas už vienos politinės partijos propagavimą Vokietijoje susilaukia viešos kritikos, bet Rusijoje, Kinijoje ar Baltarusijoje jis būtų tiesiog išjungtas iš eterio su visu X, o su jo atstovais tose šalyse būtų labai griežtai pasikalbėta už uždarų durų. D.Trumpas norėtų gauti Nobelio taikos premiją, o štai Liu Xiaobo 2010 m. jos negalėjo atsiimti, nes sėdėjo Kinijos kalėjime. Alesis Beliackis savo Nobelio taikos premijos 2022 m. sulaukė Baltarusijos kalėjime.
Taigi atšaukti Rumunijos rinkimai, įrodžius, kad į juos akivaizdžiai kišosi Rusija, genderizmo propaganda, žaliojo kurso užturbinimas ar žiniasklaidos ideologinis polinkis į vieną ar kitą pusę niekada neprilygs Kinijos vieno vaiko politikai, Rusijos referendumams okupuotose teritorijose ar Lukašenkos 87% balsų prezidento rinkimuose.
Kiekvienas, pasirenkantis Putiną savo vertybiniu draugu, neišvengiamai turi sunaikinti laisvą žiniasklaidą, susidoroti su opozicija ir nuolat didinti politinių kalinių skaičių.
Todėl D.Trumpas neturi suabejoti, kas yra jo tikrieji vertybiniai partneriai: Europa, kur kovojama su korupcija, saugoma privati nuosavybė ir galioja pliuralizmas, ar Rusija, kur korupcija yra valstybės antras vardas, investicijos saugomos tol, kol „turi stogą“, o pliuralizmą iliustruoja politinių kalinių perpildyti kalėjimai ir baudžiamosios „Novičioko“ akcijos.
JAV prezidentas dabar turi pasirinkti: ar istorijoje jį atsimins kaip laisvojo pasaulio lyderį, ar kaip Putino ir Xi sekėją. Aš rinkčiausi laisvąjį pasaulį, vien dėl to, kad čia lyderio vieta – visiškai laisva. Bet Europa turi įtikinti D.Trumpą, kad ji bus šalia ir, atkartojant V.Čerčilio žodžius „mes niekada nepasiduosime“.
JAV prezidentui neturi kilti Henrio Kisindžerio klausimas: „Kam turiu paskambinti, jei noriu pasikalbėti su Europa“. JAV prezidentas turi kasdien po keletą kartų sulaukti skambučių iš Lietuvos, Lenkijos, Suomijos ir kitų Europos NATO šalių, kad taikos norime, bet kam mums taika, jei mūsų neliks. Juk po Pietų Osetijos, Padniestrės, Krymo, Luhansko, Donecko, visada bus eilė dar kam nors. Kiek tvari bus taika, jeigu neliks tarptautinės teisės?
Ko nori Ukrainos tauta
Atrodo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis darosi nebepatogus ir ima erzinti D.Trumpą. Ką gi, išmušė dar viena Ukrainos tautos valanda. D.Trumpas tiki realybės šou ir televizijos galia. Galbūt Ukrainos tauta, išėjusi į Maidaną ir kitas aikštes galėtų pasufleruoti jam, kokios taikos, kokių saugumo garantijų, ir kokio likimo ji nori.
Mūsų Baltijos kelias ir Sausio 13 laužai pasaulio medijose padarė lemiamą įspūdį.
Galbūt ir Europos tautos galėtų pasiųsti JAV prezidentui aiškesnę žinutę, nei Paryžiuje kavutę gurkšnojantys „giliai susirūpinę“ lyderiai.
