Teisę į mokslą kiekvienam garantuoja Konstitucija, o mūsų šalies įstatymai numato įtraukųjį ugdymą visiems. Tačiau teisinė norma ir reali galimybė – ne tas pats. Gegužės 15-oji – Vaikų gynimo diena – kasmet primena, kad vaikai turi teises, o aš šiandien jaučiu pareigą kelti klausimą: ar iš tiesų visi vaikai Lietuvoje turi ir vienodas galimybes, ar tik vienodas teises?
Šiandien viešojoje erdvėje taip dažnai linksniuojamas įtraukusis ugdymas – tai ne abstrakti idėja apie gerą mokyklą. Tai konkreti sistema: logopedai, psichologai, specialieji ir socialiniai pedagogai, dirbantys kartu su mokytojais. Tai klasės kultūra, kurioje vaikai mokomi empatijos ir bendradarbiavimo. Tai lankstus ugdymo turinys, pritaikytas skirtingiems poreikiams, sudarant sąlygas kiekvieno vaiko pažangai. Idėja paprasta: kiekvienas vaikas yra kitoks, todėl mokykla turi prisitaikyti prie jo, o ne atvirkščiai.
Vienodi sprendimai – skirtingoms realybėms
Dirbdama su filantropinio fondo iniciatyvomis matau, kad kiekvieno vaiko galimybės Lietuvoje vis dar pernelyg priklauso nuo jo gyvenamosios vietos, todėl dabartinė situacija kelia nerimą. Remiantis PISA 2022 duomenimis, miestuose gyvenantys Lietuvos mokiniai matematikoje surinko vidutiniškai 71 tašku daugiau nei kaimo vietovių bendraamžiai. Ekspertų skaičiavimu, tai prilygsta beveik dviejų mokslo metų skirtumui. ES vidurkis – apie 46 taškai.
Esu įsitikinusi, kad tai nėra tik sausa statistika. Lietuvoje gimimo vieta vis dar lemia mokymosi galimybes, nes sistema į labai skirtingas vaikų situacijas reaguoja vienodais sprendimais. Vietoje to, kad daugiau pagalbos nukreiptume tiems, kuriems jos labiausiai reikia, dažnai pasirenkame universalius sprendimus. Pavyzdžiui, visiems mažiname reikalavimus. Tai, mano nuomone, problemos nesprendžia, o tik ją paslepia.
Regioninė atskirtis ir įtraukusis ugdymas šiandien
Regioninė atskirtis įtraukiojo ugdymo kontekste gali būti ir yra pamatuojama. Nepalankios socialinės padėties mokiniai daugiau nei keturis kartus dažniau nepasiekia minimalaus matematikos lygio: 46,5 proc., palyginti su 11 proc. jų pasiturinčių bendraamžių. Kita nerimą kelianti detalė: vaikų, kuriems pavyksta įveikti socialinės kilmės barjerą ir pasiekti gerų rezultatų, dalis per septynerius metus ne išaugo, o sumažėjo. Kitaip tariant, socialinė kilmė mokymosi galimybes lemia labiau nei prieš dešimtmetį.
Lietuvoje gimimo vieta vis dar lemia mokymosi galimybes.
Šiame kontekste ypač paradoksaliai skamba kitas faktas. OECD PISA 2022 Lietuvą priskyrė prie keturių atsparių švietimo sistemų pasaulyje kartu su Japonija, Korėja ir Taipėjumi. Skamba įspūdingai, tiesa? Tačiau tas pats tyrimas rodo jau minėtą 71 taško miesto-kaimo atotrūkį. Kaip abu šie faktai gali būti teisingi vienu metu? Labai paprastai – vidurkiai slepia tai, kas lieka už statistikos ribų, o Lietuvoje už šių ribų lieka labai daug vaikų.
Prie šios nelygybės prisideda ir struktūrinė mokytojų krizė, kuri ypač skaudžiai jaučiama regionuose. Beveik pusė šalies mokytojų yra 50 metų ir vyresni, tik 3-5 proc. jaunesni nei 30-ies. 27 proc. visų mokinių šiandien lanko mokyklas, kuriose trūksta mokytojų. Mokytojų trūkumas ypač jaučiamas kaimo mokyklose ir STEAM srityse, kur jaunų specialistų privilioti į regionus pavyksta itin retai.
Tarp pažado ir kasdienybės realijų
Nuo 2024 m. rugsėjo visos Lietuvos mokyklos privalo priimti vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Tai drąsus ir teisingas politinis sprendimas. Tačiau problema ta, kad reforma, regis, įsigaliojo anksčiau nei atsirado jos įgyvendinimui reikalingi žmonės, ir ši spraga regionuose jaučiama aštriau nei bet kur kitur.
Maždaug kas penktas Lietuvos vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tačiau dalyje mokyklų regionuose kai kurių pagalbos specialistų visai nėra. Pavyzdžiui, 2023 metais psichologus turėjo tik 68 proc. šalies mokyklų, dažnai ne visu etatu, o regionuose šis rodiklis dar žemesnis. Specialistai „susirenka“ etatą keliose darbovietėse, vis daugiau jų pereina į privatų sektorių, kur atlyginimai nepalyginamai geresni. Rezultatas – vaikui, kuriam reikalinga pagalba, tenka jos laukti, kas prisideda prie bendros savijautos ir mokslo rezultatų prastėjimo.
Ir čia kalbame ne tik apie vaikus su oficialiai nustatytais specialiaisiais poreikiais. Yra ir kitų – emociškai pažeidžiamų, sunkiai prisitaikančių, reikalaujančių daugiau dėmesio ir kantrybės. Yra mokyklų, kurios su tokiais vaikais dirba, ieško sprendimų, kuria aplinką, kurioje kiekvienas gali augti. Ir yra mokyklų, kurios tokių vaikų vengia, nes neturi nei specialistų, nei patirties, nei resursų.
Vaikų dienos centrai: ten, kur sistema nepasiekia
Kai mokykloje nėra psichologo, kai logopedas atvyksta kartą per savaitę, kai tėvai dirba keliose darbovietėse ir stokoja laiko, vaikų dienos centras dažnai tampa vienintele vieta, kur pažeidžiamas vaikas gauna individualų suaugusiojo dėmesį: emocinę, socialinę ir ugdymo pagalbą. Šiandien Lietuvoje akredituotą veiklą vykdo virš 500 tokių centrų 58 savivaldybėse, dauguma jų – nevyriausybinės organizacijos.
Tačiau net ir šie centrai dirba ant trapaus finansinio pamato. Jų išlaikymas priklauso tiek nuo valstybės dotacijos, tiek nuo savivaldybės sprendimų, todėl finansavimas tarp savivaldybių gali reikšmingai skirtis. Tai reiškia, kad vaiko galimybės gauti pagalbą priklauso ne tik nuo jo poreikių, bet ir nuo gyvenamosios vietos.
Sprendimai, kurie neveikia visiems
Valstybei minėtos problemos yra žinomos ir ieškoma būdų joms spręsti. Pavyzdžiui, veikia Tūkstantmečio mokyklų programa su 270 mokyklų 58 savivaldybėse, kur investuojama į mokyklų modernizavimą ir mokytojų kompetencijas. Tai būtina ir vertinga. Tačiau ji neišsprendžia opiausio klausimo regionuose: psichologų, logopedų, specialiųjų pedagogų trūkumo. Galima atnaujinti klases, bet jei jose nėra reikiamų žmonių, įtraukusis ugdymas lieka tik popieriuje.
Matau tris struktūrines problemas, kurios, mano nuomone, neleidžia judėti į priekį. Pirma, fragmentacija: investuojama į atskiras priemones, o ne į ilgalaikę strategiją. Antra, per didelė atsakomybė perkeliama ant nevyriausybinio sektoriaus pečių: organizacijos, dirbančios su pažeidžiamiausiomis šeimomis, negali planuoti veiklos ilgiau nei vienerius metus, nes nežino, ar kitais metais gaus finansavimą. Trečia, projektinis mąstymas: iniciatyvos prasideda ir baigiasi kartu su ES fondų ciklais, o vaiko raida reikalauja tęstinumo.
Vaikų gynimo diena gali tapti proga įsigilinti į kritines problemas ir pabandyti paskaičiuoti: kiek vaikų šiandien negalėjo gauti logopedo, nes gyvena ne tame mieste? Kiek vaikų auga be psichologo pagalbos, nes jis išėjo į privatų sektorių? Ir kiek dar metų prireiks, kad teisė taptų galimybe?
Vaikai nėra vienodi. Jų aplinkos, galimybės ir starto pozicijos skiriasi. Įtraukusis ugdymas egzistuoja kaip atsakas būtent į šią realybę. Tol, kol sistema į skirtingus vaikus reaguos vienodais sprendimais, tol daug vaikų liks už tokios sistemos ribų.
