Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 08:36

Gintautas Labanauskas: Ar taps Venesuela Lotynų Amerikos Iraku

Gintautas Labanauskas Badaujantys šalies gyventojai, eilės prie geriamo vandens, būtiniausiųjų medikamentų trūkumai, atlyginimai išmokami tualetinio popieriaus rulonais ir tai toli gražu ne visiems. Šiandieną taip atrodo dar visai nesenai buvusi viena stipriausių Lotynų Amerikos ekonomikų, šalis turtinga naftos ištekliais ir kitais gamtiniais resursais.

Vien per pasaulinį naftos kainų augimo bumą šalis iš naftos eksporto uždirbo beveik aštuonis šimtus milijardų dolerių, dar keletą šimtų milijardų dolerių pasiskolino iš savo strateginių partnerių, pagrindinių naftos žaliavos importuotojų: Kinijos, Rusijos ir Turkijos. Nepaisant kolosalios, trilijono dolerių injekcijos į valstybės biudžetą šalis atsidūrė ant ekonominės bedugnės krašto.

Taip ją nustekenti sugebėjo per palyginti neilgą valdymo laiką pulkininko Hugo Chavezo ir jo įpėdinio, „geriausio Venesuelos vairuotojo“, Nicolaso Maduro socialistų klika. Aišku‚ "visų lygiais vargšais darytojai“ turi savo paaiškinimus, kodėl tai įvyko. Tai pirmiausiai naftos kainos kritimas nuo šimto iki trisdešimt dolerių už barelį, kenkėjiška imperialistinė veikla ir septyni šimtai milijardų dolerių vyriausybės skirti socialinėms programoms.

Iš tiesų viskas paprasčiau, šalį į socialinį chaosą ir ekonominę suirutę atvedė vagystės ir atvira korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Taip pat prisidėjo pakirstas pasitikėjimas verslu, nacionalizavus plieno ir cemento gavybos sektorius, eksproprijavus tūkstančius privačių įmonių.

Šiandieną griūvanti Maduro klika laikosi ant dviejų pagrindinių ramsčių: kariuomenės ir dalies tautos, naiviai tikinčios, kad esama valdžia vis dar gali šalį išvesti iš krizės. Pirmąjį ramstį išsiūbuoti ir nuversti paprasčiau, dalis generolų iš patriotiškumo, dalis iš stipraus noro išlikti pereis į naujo šeimininko pusę. Su kitu ramsčiu yra kur sunkiau ir sudėtingiau.

Šalis suskilo į dvi dalis, vieni vis dar palaiko socialistus, tikėdami, kad jie gali sugrąžinti Venesuelą į ten kur ji buvo ekonominio klestėjimo laikais, kiti supranta, kad tai Maduro socialistams neįvykdoma užduotis, kad tai gali padaryti tik stipri, nekorumpuota ir ekonomiškai išsilavinusi valdžia.

Akivaizdu ir logiška, kad labiau mąstanti Venesualiečių pusė pasinaudojo Maduro klaida (parlamentas nebalsavo dėl patvirtinimo Maduro prezidentu, šiam laimėjus rinkimus) ir opozicijos lyderį, J.Guaido paskelbė laikinuoju prezidentu. Šitą žinią džiaugsmingai pasigavo ir suskubo palaikyti dalis progresyviojo pasaulio, suteikdami opozicijos lyderiui pasiskelbusiam laikinuoju prezidentu legitimumo.

Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas, ponas Trumpas pažadėjo net karinę invaziją vardan greitesnių demokratizacijos procesų Venesueloje, juolab, kad atsirado laisvų kariuomenės pajėgumų amerikiečių kariams išėjus iš Sirijos.

Viskas būtų gerai, galėtumėme paspartinti demokratinius procesus šalyje ir padėti tai, manau, didesnei pusei gyventojų, kurie laukia ir trokšta mūsų pagalbos. Bet, bėda tame, kad tik pusei, ne visiems. Kita pusė nors ir naudosis suteiktos pagalbos privalumais niekada neužmirš, kad tai padaryta prieš jų valią, paminant jų teisę spręsti vidaus klausimus patiems savarankiškai. Todėl nors ir giliai užslėptas revanšizmo jausmas niekur nedings, jis nuolat rusens, grėsdamas peraugti į neramumus, konfrontaciją ar net pilietinį karą.

Ir čia jau nieko nepadarysi, tokia pagreitinto demokratijos proceso kaina, suteikti žmonėms geresnį, laisvą, atveriantį svaiginančias galimybes gyvenimą, kuriam jie dar nepasiruošę.

Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:37
01:19
02:26
Parašykite atsiliepimą apie 15min