Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karilė Levickaitė: (Ne)įkainojama kova su stigma psichiatrijoje, arba Everything is possible

Šaltinis: 15min
1
A A

Karilė Levickaitė Liepos Želnienės žurnalistinis tyrimas 15min portale „Netradiciniai mokymai vadovams – apsimetus studentais už pinigus bendrauti su psichikos ligoniais“, turėjo sukrėsti visą psichikos sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemą.

Žurnalistė aiškinasi, kokiu būdu brangių komercinių kursų, skirtų vadovams, dalyviai pateko į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą, Vilniaus miesto nakvynės namus ir Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus.

Apsilankymų tikslas – padėti dalyviams išeiti iš „komforto zonos“ ir ieškoti „emociškai užkrauto patyrimo“. Taip rašoma mokymų organizatorių tinklapyje. Tokiu būdu neva siekiama išmokyti įmonių vadovus rasti kontaktą su bet kokiais žmonėmis, stiprinti pardavimų įgūdžius bei emocinį intelektą.

Toks užsuktas ciniškas verslo modeliukas, paremtas pažeidžiamų asmenų išnaudojimu ir manipuliacija siekiant komercinės naudos, sukrėtė ir vieną nepanorusį pristatyti grupės dalyvį. Pastarasis kreipėsi į žiniasklaidą pasibaisėjęs ir įžvelgęs tyčiojimąsi ir išnaudojimą, o gal net ir nusikalstamą veiklą.

Nemažiau sukrėsti turėjo ir straipsnio autorės kalbinto Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Psichiatrijos klinikos vadovo, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento, teiginiai, kad nieko čia tokio netinkamo neįvyko – neva tokiu būdu mažinama asmenų, besigydančių ligoninėje, stigma. Manipuliuojant psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis, pasinaudojant jais kaip objektais, mokant vadovus naujų įgūdžių už mokestį – taip mažinama stigma? Taip mano psichiatras, užimantis svarbiausias pareigas akademiniame sektoriuje ir profesinėje sąjungoje. Tikrai?

Everything is possible – šūkis mokymų organizatorių, Augimo grupių, tinklapyje – pranašiškas. Tokius psichiatro pasisakymus turėtų labai rimtai įvertinti universiteto ir profesinės asociacijos bendruomenės. Šiandienos Lietuvoje to labai norisi tikėtis. Pagarba besigydantiems žmonėms ir jų teisėms, profesinės etikos standartai niekaip negalėtų būti suderinami su tokiu požiūriu, kurį nuo dabartinių etikos ir gydymo standartų skiria šimtmečiai.

1247 metais Londone buvo įkurta Beatliejaus karališkoji ligoninė. Ji pasižymėjo žiaurumu, bausmėmis ir atviromis patyčiomis, kurias patirdavo ten uždaryti psichikos sutrikimų turintys asmenys. Šios ligoninės pavadinimas dar prieš 400 metų virto bendriniu anglų kalbos žodžiu Bedlam. Šis žodis iki šiol reiškia suirutę, chaosą ir neracionalumą. Šiame kontekste verta prisiminti, kad be kito žiauraus elgesio, bado ir kankinimų, psichikos sutrikimų turintys asmenys Beatliejaus ligoninėje atlikdavo ir žmonių cirko rolę: turtingieji už pasivaikščiojimą susimokėdavo po svarą sterlingų, o vidurinės klasės atstovai – po kelis šilingus.

Akivaizdu, kad toks požiūris skatina stigmą, o ne ją naikina. Norint mažinti psichikos sutrikimų turinčių asmenų stigmą ir diskriminaciją, galima ir reikia naikinti tas nematomas sienas visuomenėje, tačiau tam yra kitokių priemonių. Vienas pavyzdys – Gyvoji biblioteka, paremta tuo, kad asmenys, turintys savitos asmeninės patirties, savanoriškai (!) ir neatlygintinai (!) sutinka atskleisti savo patirtis susidomėjusiam žmogui. Stigmą mažinti galima ir mokant apie psichikos sutrikimus, pagalbos būdus, tačiau mūsų organizacija tikrai nepatyrė svaiginančios sėkmės siūlydama tokius mokymus verslui. Vieno žinomo banko darbuotojos atsakymas buvo toks: „Psichikos sutrikimai... juk tai kažkaip negražu, pas mus to nėra, mes rūpinamės savo darbuotojais, juos į patyriminius seminarus išleidžiame, jie ten ant žarijų vaikšto ir panašiai“.

Norint mažinti psichikos sutrikimų turinčių asmenų stigmą ir diskriminaciją, galima ir reikia naikinti tas nematomas sienas visuomenėje, tačiau tam yra kitokių priemonių.

Kažkodėl įsivaizduojama, kad psichikos sutrikimai nutinka kažkam kitam, tik ne man. Nors Pasaulio sveikatos organizacija vis kartoja: vienas iš keturių asmenų kažkada savo gyvenimo tėkmėje patiria psichikos sutrikimą. Diagnozuotą ar nediagnozuotą, sunkų ar lengvą – gali būti įvairiai, bet aišku, jog pasirengimo tvarkytis su gyvenimo krizėmis ar psichikos sutrikimais pas mus labai stinga. Dėl tos pačios stigmos, kuri atsigręžia prieš mus pačius, kuomet mus ištinka krizė.

Taigi pabandykite įsivaizduoti: jūs ar jūsų artimas žmogus, patiriantis psichikos sveikatos sutrikimų, atsiduria ligoninėje, o psichiatras atveda pas jį studentu prisistatantį komercinių vadovų mokymų kursų dalyvį tam, kad jis pagerintų savo pardavimo įgūdžius. Jūs nieko nesužinote. O jeigu ir sužinote, tai jums paaiškinama, kad tokiu būdu mažinama pacientų stigma.

Aptarėme šią istorija su vienu lietuviu psichiatru, dirbančiu Jungtinėje Karalystėje. Man paklausus, kas nutiktų toje šalyje šiuo atveju, jis susiėmė už galvos ir pasakė, kad būtų milijoniniai ieškiniai pateikti besigydančių asmenų dėl konfidencialumo ir privatumo pažeidimo, kuris yra šventas. Net laišką iš ligoninės nusiuntus adresu, kur žmogus nebegyvena, yra pateikiami ieškiniai dėl privatumo pažeidimo. Ir tai nesusiję tik su psichikos sveikatos priežiūros sistema, bet su visa gydymo sistema, nesvarbu, ar kalbame apie onkologinį susirgimą ar paprasčiausią gripą.

Teisė į privatumą, į asmeninį apsisprendimą, kam ir kada atskleisti informaciją apie save, yra kertinės mūsų teisės. Asmenys, kurie patiria krizę dėl psichikos sutrikimų ir yra gydomi ligoninėje, ne visada žino savo teises ir atsiduria tam tikroje hierarchinėje struktūroje, kurioje gydymo sistema užima aukštesnes pozicijas. Todėl egzistuoja teisiniai mechanizmai, padedantys mums, visuomenei ir specialistams užtikrinti žmogaus teises visur, nepaisant ligos ar negalios. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, prieš septynerius metus ratifikuota Lietuvoje, įtvirtina principus, kurie turėtų užkirsti kelią įvairiems žmogaus teisių pažeidimams, kuriuos dažnai patiria asmenys, turintys sutrikimų ar negalią. Tačiau neteko girdėti, kad šios Konvencijos principai būtų dėstomi rengiant jaunuosius gydytojus psichiatrus, juolab praktikuojančių gydytojų kvalifikacijos kėlimą.

Prieš gerą dešimtmetį organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ bandė diegti paciento patikėtinio programą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, kuris kaip moderniausia Vilniuje ar net šalyje esanti psichiatrijos ligoninė, priėmė tokį asmenį į ligoninę kaip žmogaus teisių pažeidimų saugiklį. Ši programa buvo pradėta diegti 2006 metais ir tęsėsi iki 2012 metų pabaigos, nors Vilniaus m. savivaldybės skiriamas projektinis finansavimas buvo fragmentiškas ir vis mažėjo. Nepaisant stipraus programos metodinio įdirbio, paciento patikėtinio paslaugai kaip vienam iš žmogaus teisių apsaugos mechanizmų iki šiol nepavyko įsitvirtinti Lietuvos psichikos sveikatos priežiūroje. Nebuvo sulaukta pakankamo įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios atstovų bei psichiatrų profesinės grupės palankumo.

Paskutiniais šios programos gyvavimo metais jai buvo skirti juokingi penki tūkstančiai litų. Metų pabaigoje sulaukėme Vilniaus m. savivaldybės aukštos pareigūnės skambučio, kuri pakeltu tonu aiškino kaip mūsų žmogaus teisių saugiklis neužtikrina kvadratūros skiriamos vienam pacientui, normos, nors tai yra savivaldybės, kaip steigėjos reikalas. Tiesiog nebuvo norėta tęsti šio projekto, kuris savo esme yra paslauga, skirta padėti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms institucijoms išvengti žmogaus teisių pažeidimų, teismų ir pan.

Taigi, everything is possible. Ir dėl to iki šiol neišsiaiškiname, kodėl mūsų sveikatos priežiūros sistema, būdama, viena vertus, modernia ir turėdama visą naujausią techniką, operacines ir vaistų prieinamumą, kita vertus, dažnai šlubuoja teikiant į klientą orientuotas ir individualius poreikius atliepiančias paslaugas, elementariai bendraujant su klientais, ginant jų teises ar nerandant psichologinių ir socialinių paslaugų resursų.

Nesame į XIII amžiaus ir Bedlam‘o amžininkai, tad pažvelkime į šiuolaikinį psichikos sveikatos diskursą pasaulyje, kokios numatomos ateities gairės. Profesorius, vaikų psichiatras Dainius Pūras, šiuo metu turintis svarbų, Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo teisei į sveikatą, mandatą, prieš kelias dienas paskelbė ilgai lauktą ataskaitą apie psichikos sveikatą, išryškindamas vis dar egzistuojančius žmogaus teisių pažeidimus teikiant pagalbą asmenims, turintiems psichikos sveikatos sunkumų. „Kiekvienam iš mūsų yra reikalinga aplinka, kurioje užtikrinama visokeriopa parama gerai psichikos sveikatai ir apskritai gerbūviui išlaikyti – taigi mes visi esame potencialūs psichikos sveikatos paslaugų vartotojai“, – akcentuoja prof. Dainius Pūras. Paradoksalu, tačiau tokios pasaulinio lygio ataskaitos ir rekomendacijos neįsilieja į Lietuvos psichikos sveikatos politiką ir praktiką.

Tuo tarpu nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ gindama viešą interesą šiandien kreipėsi į generalinę prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir galimai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo. Pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas, asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę – komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu LR Baudžiamuoju kodeksu, prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, ir veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min