Černobylio tragedija buvo ne tik technologinė ar inžinerinė nesėkmė. Tai buvo sovietinės sistemos nusikaltimas – melas, slėpimas, abejingumas žmogaus gyvybei. Kaip ir tada, taip ir dabar Maskvai pirmiausia rūpi tik imperinis interesas. Šiandien šis interesas vėl labai aiškiai matomas Ukrainoje.
2022 m. vasario 24 d., pirmąją plataus masto invazijos dieną, Rusijos pajėgos užėmė Černobylio zoną. Daugiau kaip 200 elektrinės darbuotojų ir 169 Ukrainos nacionalinės gvardijos kariai atsidūrė Rusijos karių kontrolėje. Darbuotojai buvo priversti likti poste be normalios pamainų rotacijos, nors tokia rotacija yra elementari branduolinės saugos sąlyga.
Europa vėl turi rinkti pinigus tam, kad būtų taisoma tai, ką sugadino Rusijos karas.
Rusai kasė apkasus Raudonajame miške, vienoje radioaktyviausių zonos vietų, judino užterštą gruntą, trikdė stebėsenos sistemas, ribojo darbuotojų ryšį su išoriniu pasauliu. O jau 2022 m. kovo 9 d. Černobylio elektrinė buvo netekusi išorinio elektros tiekimo. Ir lyg to dar būtų negana, 2025 m. vasario 14 d. dronas smogė į Černobylio Naująjį išorės gaubtą, kuris turėjo užtikrinti, kad 1986 m. katastrofos žaizda būtų bent technologiškai suvaldyta. TATENA vėliau patvirtino, kad smūgis pramušė didelę skylę konstrukcijos stoge, gaisrai ir rusenimas buvo gesinami kelias savaites, o žala buvo didelė. Kitaip tariant, keturis dešimtmečius po tragedijos Europa vėl turi rinkti pinigus tam, kad būtų taisoma tai, ką sugadino Rusijos karas.
Nuo 1991 m. ES finansavo daugiau kaip 1 mlrd. eurų vertės branduolinės saugos, saugumo ir radiacinės apsaugos veiklų Ukrainoje. Vien Naujojo saugaus gaubto statybai ES skyrė daugiau kaip 423 mln. eurų, o po 2025 m. smūgio dar 37 mln. eurų branduolinei saugai Ukrainoje ir skubiems gaubto taisymo darbams.
Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad didžiausia branduolinė grėsmė Europoje vis dėlto yra Zaporižios atominė elektrinė. Nuo 2022 m. kovo pradžios ji yra užgrobta Rusijos pajėgų. Tai beprecedentis atvejis: veikianti branduolinė elektrinė tapo karinės okupacijos objektu. Jau anksčiau esu rašęs, kad Zaporižios AE yra teroristų rankose – ir, deja, ši formuluotė per šiuos metus tik dar labiau pasitvirtino.
Pirmiausia – pats elektrinės užėmimas, darbuotojų pavertimas įkaitais, sisteminis spaudimas pasirašyti sutartis su Rosatom struktūromis. Vėliau atsirado vis daugiau liudijimų apie darbuotojų bauginimą, neteisėtus sulaikymus, kankinimus. Tuo pat metu elektrinė nuolat patiria karinių veiksmų keliamą riziką. TATENA 2024 m. balandžio 7 d. pranešė apie dronų smūgius Zaporižios AE teritorijoje – tai buvo tyčinis elektrinės puolimas nuo 2022 m. lapkričio. 2026 m. vasarį TATENA vėl įspėjo, kad Zaporižios AE veikia tik su viena likusia pagrindine išorinio elektros tiekimo linija, praradusi atsarginę liniją.
Mes Europos Parlamento 2025 m. rugsėjo rezoliucijoje labai aiškiai paraginome TATENA viešai ir nedviprasmiškai priešintis Rusijos planams atskirti Zaporižios AE nuo Ukrainos elektros tinklo ir integruoti ją į Rusijos energetikos sistemą. Parlamente taip pat raginome nedelsiant ir besąlygiškai išvesti visus Rusijos karius ir techniką iš Zaporižios AE bei iš kitų Ukrainos branduolinių objektų.
Mano paties pozicija šiuo klausimu nesikeičia: branduolinė sauga yra Europos saugumo klausimas. Dar 2022 m. liepos mėnesį kreipiausi į Komisiją ir Tarybą dėl būtinybės imtis koordinuotų tarpinstitucinių veiksmų, siekiant demilitarizuoti Zaporižios AE ir grąžinti ją visiškai Ukrainos kontrolei. Apie tai esu nuosekliai rašęs ir kalbėjęs, nes branduolinio objekto užgrobimas nėra tik lokali Ukrainos problema – tai grėsmė visam žemynui. 2025 m. birželį Europos Komisiją raginau rimčiau įvertinti Rosatom vaidmenį ir siekti šią bendrovę bei jos padalinius Europoje skubiai įtraukti į ES sankcijų sąrašus.
Juk Rosatom šiandien nėra vien „branduolinės energetikos įmonė“. Zaporižios atveju ji tapo okupacinės infrastruktūros dalimi. Žinoma, Europos Parlamente nuolatos raginame plėsti sankcijas ir į Rusijos branduolinį sektorių. O jeigu kalbame apie tikrą Europos strateginę autonomiją, negalime viena ranka remti Ukrainos, o kita ranka palikti pelno kanalus Rusijos valstybiniam branduoliniam milžinui. Branduolinės saugos klausimas turi būti siejamas su Ukrainos atsparumu, energetiniu saugumu, Rusijos atsakomybe, sankcijomis ir būsima Ukrainos naryste ES. Tai sveikintina.
O Černobylio tragedija prieš keturiasdešimt metų parodė, kas atsitinka, kai technologija atiduodama į neatsakingos sistemos rankas. Zaporižia šiandien rodo, kas atsitinka, kai branduolinė infrastruktūra atsiduria teroristinės valstybės rankose. O Astravas, kurį Lietuvoje puikiai pažįstame kaip Rusijos geopolitinį projektą Baltarusijoje, primena, kad branduolinė energetika tampa ne ekonomikos, o spaudimo įrankiu. Mano asmeninė pozicija dėl tokių objektų išlieka aiški: saugumas, visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga negali būti nei derybų moneta, nei Kremliaus geopolitikos priedas.
Todėl, minėdami Černobylį, turime kalbėti ne vien apie praeitį. Turime kalbėti apie šiandienos Rusijos atsakomybę. Apie pagrobtus darbuotojus ir karius. Europos Parlamente akcentuojame, kad teisinga ir ilgalaikė taika įmanoma tik tada, kai deportuoti vaikai, neteisėtai sulaikyti civiliai ir karo belaisviai bus sugrąžinti šeimoms, o atsakingi asmenys patraukti atsakomybėn. Žinoma, tam reikia dar daugiau politinės valios, sankcijų ir teisinės atsakomybės. Ir kol Rusija laikys užgrobusi Ukrainos branduolinius objektus, tol negalėsime sakyti, kad Černobylio pamokas jau išmokome.
