Niekas nesiginčija, kad gera kelių infrastruktūra, ypač regionuose, yra viena iš svarbiausių ekonominės plėtros sąlygų. Tačiau Lietuvos atveju, jau daug metų prastėjanti kelių būklė yra ne tik, kad valdžios neįgalumo įrodymas, bet ir nepagarbos mokesčių mokėtojams ženklas.
Per paskutinius dešimt metų dyzelino akcizas, kurį sumoka Lietuvos vairuotojai pirkdami kurą degalinėse, padidėjo 28 proc. Atitinkamai benzinui per tą patį laikotarpį 17 proc., o dujoms net virš 100 proc.
Lietuva kažkadaise nustatė, kad žmonių sumokami kuro akcizo mokesčiai turi būti tiesiogiai naudojami kelių būklei prižiūrėti. Iš pradžių šis sprendimas pasiteisino ir Lietuvai pavyko kurį laiką būti regiono lydere pagal kelių kokybę.
Tačiau šventė ilgai netruko. Dar ankstesnės vyriausybės iš surenkamų kuro akcizų ėmė užkišinėti biudžeto skyles, vis mažiau lėšų palikdami keliams. Prasidėjo Lietuvos kelių nykimo metas.
Pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) finansavimo įstatymą nuo 2021 m. tik 52 proc. kuro akcizo pajamų nukreipiama tiesiogiai pagal paskirtį. Dar nuspręsta papildomai 4 proc. skirti vietinės reikšmės žvyrkelių asfaltavimo programai.
Praėjusiais metais iš akcizų už energetinius produktus iš viso Lietuvos biudžetas surinko daugiau kaip milijardą eurų. Tuo tarpu keliams tvarkyti ir tiesti buvo nukreipta apytiksliai tik pusę sumos- 533,4 mln. eurų. Dar 41 mln. eurų buvo skirta žvyrkelių asfaltavimo programai finansuoti. Apie pusę surinktos sumos, t.y. 0,5 mlrd. eurų paskendo bendrose biudžeto platumose.
Ir toks kelių infrastruktūros „apvaginėjimas“ trunka daugiau kaip 15 metų. Nors ekspertų skaičiavimai rodo, kad norint „normalizuoti“ Lietuvos kelių infrastruktūros būklę, kiekvienais metais reikėtų skirti bent 1,5 mlrd. eurų. Ir taip dešimt metų iš eilės.
Tuo tarpu gyventojai ir verslas, vietoj geresnių kelių ar asfaltuotų žvyrkelių, gauna tik pažadus, kad bus atkuriamas Kelių fondas. Nėra svarbu, kaip jis vadinsis, svarbu kaip ir iš kur jis bus finansuojamas. Todėl kurdama Kelių fondą valdžia turi aiškiai įsipareigoti didžiąją dalį iš kuro akcizų surenkamų pinigų naudoti tiesiogiai pagal paskirtį.
Dar vienas svarbus kelių infrastruktūros vystymo šaltinis buvo ir yra ES fondų lėšos. 2022-2024 m. Lietuvoje į kelius investuota apie 1 mlrd. ES programų lėšų. Deja, bet šitas šaltinis palaipsniui mažės. Dar apie 60 mln. kiekvienais metais valstybė surenka iš kelių mokesčio. Planuojama, kad įvedus kilometrinio mokesčio sistemą, Lietuva iš kelių naudotojų galėtų surinkti iki 110 mln. eurų kasmet.
Akivaizdu, kad norint nors kiek ženklesnio postūmio gerinant kelių būklę reikalinga apjungti visus esamus finansų šaltinius. Nors negalima teigti, kad ir su esamais resursais visada efektyviai elgiamasi.
Kada pinigų mažai, svarbiausias dalykas yra išsirinkti tinkamus prioritetus. Štai jau ilgą laiką vyksta kelio iš Vilniaus į Nemenčinę grandiozinė rekonstrukcija. Kelias kai kuriuose ruožuose pertvarkomas net į keturias juostas, išleidžiamos didžiulės lėšos. Kyla klausimas, ar nebuvo galima rasti pigesnių projektinių sprendimų tvarkant šį kelią? Pagaliau į kur šis kelias veda, einantis netoli Baltarusijos sienos? Tai tikrai nebus vilniečių evakuacijos kelias, atsitikus pavojingiems įvykiams. O tie keliai, kurie numatyti pasitraukimo iš sostinės maršrutuose, yra tokios būklės, kad vargu ar atlieka savo paskirtį.
Didžiulė problema išlieka ir keliams tvarkyti skirtų lėšų administravimas. Nekokybiškai paruoštos arba labai smulkmeniškai reglamentuotos konkursų sąlygos, didelė administracinė- biurokratinė našta lemia, kad nemažai pirkimų užsitęsia ir neįvyksta laiku. Tokiu būdu svarbių projektų įgyvendinimas stringa arba yra vykdomas tam netinkamu metų laiku. Vietoj to, kad kelių remonto darbai vyktų šiltuoju sezonu, labai dažnai jie nusikelia į rudenį ar žiemą. Nepalankios klimatinės sąlygos stabdo darbų tempą ir gali turėti įtakos jų kokybei.
Tuo pačiu, atsiranda rizika, kad lėtai administruojant ES fondų lėšas, skirtas kelių infrastruktūrai vystyti, rizikuojame nespėti jų panaudoti.
Vietoje to, kad dabartinė valdžia imtųsi sistemiškai spręsti Lietuvos kelių infrastruktūros klausimus, rimtais veidais diskutuoja apie „spūsčių“ apmokestinimą. Arba greičio matuokliais nori apdalinti kiekvieną Lietuvos šunkeliuką.
O dar, pradėjo svarstymus apie tai, kaip leistiną greitį magistraliniuose keliuose reguliuoti ne pagal sezonus, o oro sąlygas. Pati idėja yra sveikintina. Juolab, kad šiuo keliu jau pasuko kitos regiono valstybės, tokios, kaip Čekija. Sutikime, kad saulėtą lapkričio dieną reikalauti, kad vairuotojas autostradoje važiuotų tik iki 110 km/h, yra nesąmonė.
Tik egzistuoja viena bėda. Šitaip apleidus Lietuvos kelius, tokios diskusijos, dėl didesnio leistino greičio, greitu metu gali būti nebereikalingos. Valdžia žmogui gal ir leis greičiau važiuoti, bet gumbais ir duobėmis išdaužytas kelias- ne.
