Skuodo rajonas yra viena labiausiai mažėjusių savivaldybių per pastaruosius 10 metų, Vilnius – labai stipriai padidėjusi. Ir ten, ir čia politikams ant pečių gula savi rūpesčiai. Įvairi regioninė problematika turi rūpėti ne tik savivaldybėms, tačiau strategiškai matoma ir nacionaliniu lygiu formuojant atitinkamą regioninę politiką. Diskusijose dėl naujai kuriamos Regionų ministerijos reikia daugiau tokio požiūrio.
Pristatoma ministerijos koncepcija nėra arti jai keliamų tikslų realizavimo. Ministerija norima mažinti regionų socialinius-ekonominius skirtumus, tačiau kol kas veikiau konstruojama nauja biurokratinė tarpininkė nei nauja regionų politikos šeimininkė.
Ši institucija turėtų užsiimti pažangos kūrimu regionuose, regioninės strategijos formavimu ir savivaldos stiprinimu, todėl pateikiu keletą pasiūlymų, kaip galėtume patobulinti naujai kuriamą instituciją.
1. Ministerija turi turėti realių resursų politikai formuoti. Kol kas ji projektuojama kaip Regionų plėtros programos skirstytuvė.
Pristatytas modelis neturi jokių lėšų valdymo pagrindų, jam nepriskirti kiti regionų poreikius atitinkantys finansiniai šaltiniai. Nelogiška numatyti Regionų plėtros programą kaip vienintelį finansavimą, nes šios programos 70 proc. lėšų jau ir taip yra suplanuotos.
Ministerija galėtų atsakyti už su valstybės pažanga susijusių finansų valdymą. Šiuo metu šalies pažangai skirti finansai išmėtyti po ministerijas, tad būtų galima telkti juos čia. Ministerija,
analizuodama visus Lietuvos regionus bei tardamasi su Regionų plėtros tarybomis, galėtų spręsti, kur ir kokios pažangos reikia siekti.
Palikus siūlomą modelį, merai toliau turės klaidžioti po skirtingų institucijų koridorius ieškodami finansavimo galimybių.
2. Ministerijai nereikia dirbtinai primesti funkcijų taip tik didinant biurokratiją.
Planuojamos ministerijos funkcijos iš esmės tik administruotų dalį regionų politikos. O administravimas regionų skirtumų nemažins. Iš 46 savarankiškųjų savivaldybių funkcijų tik 6 atliepiamos planuojamoje ministerijos struktūroje.
Deja, šių 6 funkcijų „nutupdymas“ čia irgi dirbtinis, dėl kurio tik apsunks bendradarbiavimas tarp ministerijų ir regionų. Pavyzdžiui, planuojamas teritorijų planavimo ir priežiūros, teritorinės sanglaudos, urbanistikos, žemės tvarkymo ir administravimo, statybų funkcijų „iškraustymas“ iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Vieša paslaptis, kad Aplinkos ministerijos departamentai tarpusavy ilgai derina reguliavimo nuostatas. Nuėjus dabar siūlomu keliu, derinimai vyks dar ir su Regionų ministerija, tad miestų plėtros klausimai užklimps dar didesniuose nei dabar biurokratijos brūzgynuose, o šalies ekonomikai tai kainuos labai brangiai. Reikia ieškoti tikrai regioninei politikai labiau tinkančių sričių. Jos pateikiamos toliau.
3. Ministerija gali būti naudinga ir Skuodui, ir Vilniui – jei regionų pažanga bus didesnis viešųjų paslaugų prieinamumas ir investicijų pritraukimas.
Svarbu, kad nauja ministerija nebūtų tik stagnuojančių regionų „tempėja už ausų“, o imtųsi kurti pažangą atsižvelgdama į vietinę regiono problematiką. Svarbiausia – užduoti sau klausimą, ar ministerijos srities kuravimas prisidėtų prie regiono pažangos didinimo ir padėtų savivaldybėms susitelkti atlaikyti už jas didesnius, regioninio lygmens iššūkius? Keletas pavyzdžių, kur savivaldybėms pagalba tikrai nepatrukdytų:
1 pavyzdys. Regioninė būsto politika. Norint užtikrinti gerovę regionuose, tam reikalingos kokybiškos viešosios paslaugos, svarbios jaunoms šeimoms. Viena iš veiklos sričių galėtų būti koncepcijoje aptakiai minima paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti funkcija.
Konkretinant būtų galima ministerijai kelti tikslą ieškoti regioninių sprendimų kuriant ir įgyvendinant būsto politiką, ypač didelį dėmesį skiriant socialinių ir municipalinių būstų naujai praktikai formuoti, sujungiant valstybės ir savivaldybių pastangas šioje srityje (kaip tą sėkmingai darant matome kitose šalyse).
2 pavyzdys. Regioninė investicijų pritraukimo politika. Ministerija pažangą regionuose turėtų kurti per ekonominę pažangą – telkti investicijas, didinti regionų konkurencingumą, skatinti verslo plėtrą kuriant reikalingą infrastruktūrą. Regionai skiriasi savo ekonomine galia bei pragyvenimo lygiu. Turime koordinuotai traukti naujus vidaus ir išorės investuotojus ir taip auginti šalies ekonomiką bei mažinti regionų skirtumus. Verslo plėtra yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų, tačiau naujos ministerijos struktūroje šios srities koordinavimas ir pagalba savivaldai neatliepiama.
3 pavyzdys. Regioninė ilgalaikės priežiūros politika. Dauguma regionų susiduria su gyventojų amžėjimo iššūkiais. Ilgalaikės priežiūros paslaugų srityje Sveikatos apsaugos ministerija ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi bendrą tikslą, tačiau visiškai atskirą savo sričių teisinį reguliavimą, teikimo sąlygas, net apmokėjimo tvarkas.
Nauja ministerija panašiai politiškai „pakibusiose“ srityse galėtų formuoti regioninį matymą, spręsti teisines kolizijas, burti savivaldybes koordinuotam veikimui. Tokių regioniškumo stokojančių temų kaip ilgalaikė priežiūra galėtume rasti daug – švietime, socialinėje, sveikatos politikoje.
4 pavyzdys. Regionų ministerija kaip Sostinės įstatymo įgyvendintoja. Galiausiai, yra iššūkiai, kurie slegia labiausiai augančias savivaldybes. Sostinės regionas net tarp jų yra išskirtinis savo specifika. Mūsų regionas sukuria 44 procentus šalies BVP, Vilniaus mokesčių mokėtojai yra kitų regionų donorai. Šią sėkmę kuria žmonės – Sostinės regione gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, Vilniuje vien per pastarąjį dešimtmetį oficialiai apsigyveno 70 tūkst. naujų gyventojų. Tempai yra milžiniški.
Norint užtikrinti normalią gyvenimo kokybę reikia daugiau sveikatos, švietimo paslaugų ir kokybiškos infrastruktūros. Trūksta visko ir reikia naujo požiūrio Sostinės regionui. Steigiant ministeriją, kartu reikėtų priimti ir Sostinės įstatymą, kuris apibrėžtų regiono specifiką ir poreikius.
Paties įstatymo įgyvendinimą galėtų vykdyti Regionų ministerija. Kitu atveju gali nutikti taip, kad dešimt regionų bus sulyginti pagal vieną matą. Būtų blogai slopinti šį Lietuvos sėkmės garvežį, stipriai padedantį ir likusiai Lietuvai, todėl turime ieškoti sprendimų kaip išlaikyti sostinės regiono pažangą ir neapkliūti į augimo be lydinčių viešųjų paslaugų spąstus.
Gerbiamasis Ministre Pirmininke, apibendrinčiau šį laišką akcentuodamas kelis dalykus. Šiandien girdima ministerijos koncepcija rizikinga – ji gali neleisti įgyvendinti užsibrėžtos misijos. Priešingai, dirbtinai sukurta biurokratijos mašina būtų tik dar vienas neišpildytas pažadas regionams.
Jeigu norime mažinti netolygumus tarp regionų, išlaikydami jautrumą regionų skirtumams, susitelkime į viešųjų paslaugų stiprinimą, infrastruktūros plėtrą bei sutelkime visas įmanomas investicijas į regionų ekonominio konkurencingumo auginimą. Tokiai regioninei politikai šiandien reikalinga ministerija-šeimininkė. Sutelkime patirtį savivaldoje ir Vyriausybėje bei kurkime ministeriją, kuri būtų naudinga ir Skuodui, ir Vilniui.
