Jau tada (bent man) buvo aišku, kad tai yra daugiau pjarinis susitarimas ir juo bus pasinaudota, kai tik valdantiesiems reikės pateisinti savo žingsnius arba pasigirti, kad susitarimas ir Vyriausybės programa įgyvendinami. Kodėl taip teigiu? Susitarimas nebuvo nei konceptualus, nei navigacinis, o daugiau pageidavimų pagal Vyriausybės programą rinkinys. Siūliau kitokį susitarimo variantą – pirma suformuluoti siekinį, nustatyti trukdžius, kurie kiša koją jo siekti, ir jo siekiui sudėlioti žingsnius. Deja, man buvo sakoma: „Reikia tartis, dėl ko galima susitarti.“
Tiesa, socialdemokratai prie Susitarimo išsireikalavo priedą, bet jis palaipsniui dingo. Dingo ne tik jis, bet ir nuoseklus, sistemingas šio susitarimo įgyvendinimas – buvo kalbama apie ugdymo kokybę, kuri iki šiol nėra aiškiai apibrėžta ir ja vis manipuliuojama, apie ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio ugdymo programų suderinamumą (to irgi pasigendama) ir daugelį kitų dalykų.
Vietoj to užkrito pokyčių lavina – regionuose mokyklų (praktiškai daugiau gimnazijų) naikinimas, reikalaujant, kad gimnazijos 1-oje klasėje būtų nebe 12, bet 21 mokinys (tai milžiniškas šuolis, įveikiamas nedaugeliui gimnazijų); naujų bendrųjų programų patvirtinimas ir jų įgyvendinimas tam nepasirengus (nebuvo ne tik vadovėlių, bet ir programos perkrautos, nepakankamai aptartas jų įgyvendinimas, susiejimas su įvairiausiais nacionaliniais patikrinimais, jų tarpe ir valstybiniais brandos egzaminais (VBE), etc.).
O kur dar įtraukusis ugdymas ir priverstinis jo įgyvendinimas visose mokyklose, kurios neturi netgi kai kurių švietimo pagalbos specialistų, reikalingų padėti specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams, apie socialinės atskirties vaikus jau nekalbu. Galima vardinti ir vardinti inicijuotus pokyčius, kuriems nebuvo pasirengta. Tai kaip tai vertinti? Atsakingųjų nekompetencija, (ne)sąmoningu bendrojo ugdymo stūmimu į chaosą ar dar kitaip?
Galime įžvelgti silpnesnių ar stipresnių postūmių į pakalnę kiekvienų valdančiųjų švietimo politikoje. Be jokios abejonės, ir dabartinės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) ir Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) suktukai ir apsuktukai su valstybiniais brandos egzaminais protu nesuvokiami – kai kurios užduotys neatitinka dalyko bendrosios programos, kitos neaiškiai suformuluotos, informatikos egzaminas visai gėdingas, trikdžiai egzaminų metu ir dar VBE laikiusiems (išskyrus Lietuvių kalbos ir literatūros VBE) 10-ties taškų padovanojimas, sukėlęs tikrą erzelį.
Juk reikia pripažinti, kad didelį Matematikos VBE neišlaikymo skaičių buvo galima iš anksto prognozuoti. Gal ir kai kurių kitų dalykų. Išlaikymo ribos nebuvo galima teisiškai pakeisti, bet tartis dėl vertinimų galima buvo iš anksto, ieškoti išeičių. O dabar tiesiog VBE rezultatų nuvertinimas, sumaišties kėlimas ir sąžiningai gerus rezultatus pasiekusių (ypač turiu omeny šimtukininkus) skriaudimas.
Suprantu, kad ŠMSM vadovai dirba neseniai, NŠA direktorius taip pat, bet užimant tam tikrą postą reikia pasverti ir savo kompetencijas, pasirengimą šiam darbui. Tarkim, jie nesusigaudė, bet juk metų metais VBE laikyme netvarka. O juk NŠA direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už testavimus ir VBE, ŠMSM Ugdymo departamento direktorė ir Programų skyriaus vadovė bei kiti dirba ne pirmus metus. Tad vėl klausimas: ar jų kompetencijos pakankamos? Jei ne, tai laikas susimąstyti apie adekvatumą užimamoms pareigoms.
O dabar prie svarbiausio. Kalbama apie patriotinio, pilietinio ugdymo stiprinimą mokyklose. Kaip manote, ar abiturientas, laikydamas VBE ir susidūręs su užduočių rengėjų nekompetencija, nevykusiu VBE įgyvendinimu, nepadarys tam tikrų išvadų? Galima viltis, kad meilė Tėvynei, savo gimtinei ir žmonėms bus stipresnė nei nusivylimai.
O ar specialiųjų ugdymosi poreikių vaikas, jo tėvai, negavę reikalingų savalaikių paslaugų, nebus nusivylę? Ar mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, užversti biurokratizmu, matydami netvarką švietime, plos katučių? Ar džiaugsis mokiniai ir jų tėvai, kasmet birželio mėnesį egzaminų centruose susidurdami su chaosu? Galima rašyti daugybę AR. Tik kas iš to, jei problemos iš esmės nesprendžiamos, dažnokai dangstomos ir tik teisinamasi.
Iš tiesų galima išvardyti kiekvienos kadencijos valdančiųjų sprendimus, kurie didino suirutę švietime ir daugiau ar mažiau trupino švietimo pamatus (be jokios abejonės, yra ir pozityvių slinkčių, bet jos juk nekelia grėsmės, tad apie jas ir nerašau.). Bet rodymas pirštu vienas į kitą ir baksnojimas į sukeltas problemas tik atims laiką ir neduos pozityvių rezultatų. Ką daryti? Pirmiausia reikia susitarti dėl siekinių bendrajame ugdyme ir apskritai švietime (iš pradžių bent bendrajame ugdyme).
Paradoksas, bet netgi Lietuvos ateities vizijoj „Lietuva 2050“ iš esmės apie mokyklą ir jos siekinius XXI a. praktiškai nekalbama. Antra, reikia sukurti navigacinę sistemą tiems siekiniams pasiekti, be jokios abejonės, numatant ir išteklius. Tada parengti įgyvendinimo planą, o ne veikti chaotiškai, pagal iškylančias situacijas, dažnai pamirštant strateginius tikslus (man jie iki šiol yra nepakankamai aiškūs). Ir dera skubėti, nes švietimo pamatai byra, sukauptas potencialas po truputį atsitrauks ir grėsmė nacionaliniam saugumui tik stiprės.
Dar kartą noriu priminti – švietimas nėra kurio nors asmens, grupės, partijos ar valdančiųjų nuosavybė, tai Lietuvos raktas į ateitį. Ir nereikia sakyti, kad švietime nėra lėšų. Jų yra. Tik kyla klausimas: ar jos adekvačiai naudojamos siekiniams? Kokiems ir kieno siekiniams? O grėsmė nacionaliniam saugumui tikrai yra, ir dera suskubti ją užkardyti.
