Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min iš izoliuotos Afganistano provincijos: vietiniai jau kovoja su klimato kaitos padariniais

Tiek sniego Daikondžio provincijoje buvo praėjusią žiemą
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr. / Tiek sniego Daikondžio provincijoje buvo praėjusią žiemą
Šaltinis: 15min iš Daikondžio provincijos
0
A A

Nenuspėjami potvyniai ir sausros, nežinia kada prasidedanti ir besibaigianti žiema ir pavasaris. Šie gamtos viražai yra tokie artimi Daikondžio provincijos gyventojams, tačiau jie negali suprasti, kodėl jie, o ne Vakarai kenčia klimato kaitos padarinius. Susidūrus su šia neteisybe į pagalbą jiems skuba nevyriausybininkai.

Vos išvažiavus už provincijos sostinės Nilio ribų apima jausmas, kad gyvenimas kalnuose nesikeičia šimtmečius. Čia nėra jokių kelių ar kelio ženklų. Vietiniams jų ir nereikia – ūkis randasi prie namų, jei reikia šaltinio – vis tiek teks kopti į kalnus, o atsiradus reikalų mieste afganistaniečiai šoka ant savo motociklų.

Vietiniai taip pat gyvena užsieniečio akiai vienoduose moliniuose namuose, kurie atrodo lyg iš seniausių laikų istorijos vadovėlio. Kai kurių šeimininkai vidurvasarį vangiai drebia karštą molį ant trobų sienų ir taip jas plečia aukština. Tikriausiai – pagausėjusiai šeimai. Tiesa, šalia namų – jokių elektros laidų ar stulpų, nes ne tik kalnuose, bet ir Nilyje elektros tinklai neegzistuoja.

Daikondyje taip pat nėra jokios pramonės, jokių gamyklų. Viskas paremta tokiais ūkininkais kaip Mahommedas, prie kurio namų trumpam sustojome, kadangi vaizdas sudomino visus žurnalistus.

Kai kurie jų jau žinojo, ką mato, aš pamaniau, kad įsikinkęs jautį vyriškis tiesiog aria žemę, tačiau iš arti pasidarė aišku, kad čia vyksta kažkas kito.

Prie jaučio nugaros buvo prikabinta didžiulė plokštė, o vienas iš Mahommedo sūnų buvo užsilipęs ant jos ir čiuožė per išguldytus kviečius lyg snieglente. Taip Daikondžio gyventojai išsiverčia be brangios ir sudėtingos technikos, o kviečius iškulia ne ką prasčiau. Muhammadas aiškino, kad taip kviečiai buvo kuliami tūkstantmečius ar bent jau tiek jo šeimos kartų atgal, kiek jis pajėgė atsiminti.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Vaikai dalyvauja senoviniame kviečių kūlime
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Vaikai dalyvauja senoviniame kviečių kūlime

Bet įspūdis, jog laikas Daikondyje sustojo prieš dešimtmečius ar šimtmečius ir niekaip nepajuda į priekį, yra apgaulingas.

Technologijos ir čia jau spėjo įsitvirtinti. Mahommedo ir jo sūnų rankose šmėžuoja išmanieji telefonai, ant molinio namo stogo – palydovinės antenos, o saulės baterijos įrengtos ne tik šiame ūkyje. Jas galima išvysti beveik ant kiekvienos trobos stogo.

Tiesą sakant, saulės baterijų važinėjant Daikondžio kalnais teko regėti daugiau nei Europos miestų ir miestelių pakelėse. Viena to priežasčių, jog saulės baterijos yra autonominis elektros šaltinis.

Suprask, Daikondžio hazarams nereikia centrinės valdžios įsikišimo, kad gautų elektros tiekimą ir galėtų bent keletui valandų pasinaudoti ant stogo esančia palydovine lėkšte ir įsijungti televizorių.

Žinoma, šia situacija naudojasi apsukrūs verslininkai. Kiekviename iš provincijos miestų veikia didžiuliai kietu kuru varomi generatoriai, kurie už dosnų mokestį laikinai aprūpina vietinius gyventojus elektra. Bet kalnų ši brangi elektra nepasiekia, todėl Muhammadas ir kiti ūkininkai kliaujasi saulės energija. O baterijas jiems parūpino nevyriausybinės organizacijos.

Tačiau didžiausias Mohammado ir kitų Daikondžio gyventojų rūpestis nėra elektros trūkumas. Daugiausia nerimo jiems kelia nepastovus klimatas. Mohammadas pasakojo, kad anksčiau buvo galima nuspėti, kiek ir kada žiemą bei ankstyvą pavasarį iškris sniego ir lietaus. Anot afganistaniečio, to padaryti nepavyksta jau ne vienerius metus.

Su mumis kartu buvo valdžios atstovas iš Ali Sahilis, jis yra Nacionalinės gamtos apsaugos agentūros Daikondžio regione vadovas. Norėdamas iliustruoti absurdišką situaciją regione, A.Sahilis pateikė pavyzdį iš mokymų ūkininkams.

Vienoje iš paskaitų nevyriausybininkai supažindina Daikondžio gyventojus su klimato kaitos pavojais. Kylanti temperatūra ir vandenynų lygiai, viena kitą keičiantys potvyniai ir sausros afganistaniečiams skamba įtikinamai. Jie tai mato šalia savęs, tačiau šiltnamio efektas jiems skamba svetimai.

Po mokymų vienas iš vietinių ūkininkų išdrįso prieiti prie A.Sahilio ir paklausti: „Mes neturim gamyklų, mes neteršiam gamtos, kodėl mums tai turi rūpėti? Kuo mes nusidėjome?“ Aplinkosaugininkas neturėjo atsakymo į pastarąjį klausimą, bet atsakė į pirmąjį, primindamas apie provincijoje taip trūkstamą vandenį.

Kai įsibėgėja vasara šuliniuose greit pritrūksta vandens. Vietiniai pasakojo, kad jie gilino šulinius jau ne kartą. Šiuo metu jų gylis siekia apie 25 metrus. Kiti renkasi kopti į kalnus senų šaltinių link ar net ieškoti naujų.

Daikondžio kalnuose sutikome būrelį moterų. Jas pamatėme vidurdienį šalia šaltinio, jos nešė kanistrus su vandeniu, kai kurios buvo su savo vaikais ant nugarų. Bet afganistanietės į kalnus vandens kopė ne savo ūkiui, o nepažįstamųjų, kurių daržoves ir vaisius vidurvasarį verkiant reikėjo palaistyti.

„Oxfam“ nevyriausybininkai vienu šūviu nušovė du zuikius. Moterims už vandens nešiojimą sumoka apie 30 JAV dolerių per savaitę. Jų vyrai kartais mėnesių mėnesius būna išvykę dirbti šachtose kaimyninėje ir kur kas gyvybingesnėje Bamijano provincijoje. Todėl kiekvienas doleris joms yra išsigelbėjimas.

Tuo tarpu su vandens trūkumu susidūrę ūkininkai nesijaučia bejėgiai, nes sulaukia pagalbos iš nevyriausybininkų. Bent laikinos. Nors iš tiesių jiems reikia ilgalaikių sprendimų.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Kol neįrengta drėkinimo sistema, šios moterys nešioja vandenį laistymui kalnų takeliais
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Kol neįrengta drėkinimo sistema, šios moterys nešioja vandenį laistymui kalnų takeliais

Juk kai trūksta vandens, gyvenimas Daikondyje tampa nepakenčiamas. Mažėja vietinių ūkininkų derlius, nėra kuo pagirdyti gyvulių, ką jau kalbėti apie elementarią higieną. A.Sahilis taip pat priminė, jog kelerius metus iš eilės iškentus sausras iškyla grėsmė gėlo vandens rezervui po žeme. Jis gali paprasčiausiai tapti druskingas.

Aplinkosaugininkas pasakojo, jog šie rūpesčiai atsiranda dėl to, ką jis vadina kritulių švaistymu. Vandens pavasarį čia tikrai netrūksta, kadangi žiema Daikondyje nepašykšti sniego. Vienas iš vairuotojų mums pademonstravo, kaip tos pačios apylinkės atrodo žiemą – sniego gerokai daugiau nei vasarį Lietuvoje.

Pavasarį išlindus saulei sniegas virsta į slėnių upelius ir net sukelia potvynius kalnų papėdėse, kur įsikūrę dauguma Daikondžio gyventojų ūkiui. Bet vietiniai ilgai nesidžiaugia vandens pertekliumi.

Siekiant suvaldyti vandens stichiją ir sukaupti vandens atsargas Daikondyje nuspręsta įrengti 120 užtvankėlių. Mes apsilankėme vienoje iš jų, kur spiginant saulei vietiniai švaistėsi kūjais ir kirtikliais, kad įsirengtų užtvanką šalia savo ūkio.

Verta pažymėti, kad projektą finansuoja vyriausybė ir tarptautiniai partneriai, tačiau jį sugalvojo ir išsirinko kaip prioritetinį vietinė bendruomenė. Viena iš sąlygų – kad vietiniai darbuotųsi patys. Taip siekiama, jog įgyvendinus projektą jis nebūtų apleistas. Iš vietinių vyrų entuziazmo neatrodė, kad šių užtvankų laukia panašus likimas.

Kitas sprendimas – rezervuarai. Vietiniai kalnuose ir papėdėse įrengė rezervuarus, kuriuose jau kaupiamas vanduo, į juos bus nukreipiamas vanduo iš užtvankėlių. Planuojama, kad vienas toks rezervuaras aprūpins vandeniu apie 80 šeimų.

O paskirstomas jis ne tik vamzdžiais. Afganistaniečiai vietoj jų žemėje iškasė griovelius, kuriais teka vanduo. Taip ūkininkai pasielgė, norėdami išsaugoti medžius, kadangi grioveliais jiems buvo lengviau laviruoti tarp medžių šaknų nei vamzdžių sistemomis.

Bet rūpestį kelia tai, jog rezervuarai nėra uždengti. Prie jų kiekvienam lengva prieiti, pavyzdžiui, matėme, kaip prie vieno iš jų priėjusios mergaitės skalbė drabužius, naudodamos muilą, tačiau niekas dėl to nesirūpino.

Bet kuriuo atveju daržovių ir vaismedžių laistymui yra atskira sistema, kuria afganistaniečiai labai didžiuojasi. Jie tai vadina lašeliniu drėkinimu. Principas yra labai paprastas – atsukus vandenį pro žarnelę lėtai pradeda lašėti vanduo.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Nauja sistema afganistaniečių ūkiuose žemę drėkina po lašelį
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Nauja sistema afganistaniečių ūkiuose žemę drėkina po lašelį

Afganistaniečiams tai tikrų tikriausia revoliucija žemdirbystėje. Sistema kainuoja apie 600 JAV dolerių, tačiau paprastai jos užtenka net aštuoniems nedideliems šeimų ūkiams. Pasak jų, migdolų medžiai auga triskart greičiau, o patys ūkininkai sutaupo daug laiko, todėl gali rūpintis savo ūkio plėtra. Dauguma jų jau diversifikavo savo ūkius ir augina, pavyzdžiui, ne tik migdolus, bet ir pomidorus, abrikosus bei melionus.

Išlydėdamas mus iš vieno tokių ūkių A.Sahilis sulaukė priekaištų. Tiesa, ne iš ūkio šeimininko, bet iš jo kaimyno.

Vyras skundėsi, kad geodezininkai buvo išmatavę jo sklypą ir žadėjo, kad jis bus pasirinktas šiam lašeliniam drėkinimui, tačiau taip neįvyko. Afganistanietį buvo nesunku suprasti. Juk kaimynų ūkiai klestėjo, jie net pradėjo juos plėsti, o jam pačiam reikėjo visą energiją skirti drėkinimui. A.Sahilis pasižymėjo vyro pastabas, tačiau nekomentavo, kokios pagalbos jis gali tikėtis.

Už drėkinimo sistemos sėkmę pirštus kryžiuoja penkios jaunos moterys. Nuo jos priklausys jų pieno produktų verslo sėkmė, o gamyklėlė jau pastatyta vidury kalnų, telaukia atvykstančios technikos.

Kaip moterys Afganistane ėmėsi savo verslo? Tam prireikė nevyriausybininkų pastangų, Australijos mokesčių mokėtojų pinigų ir mokymų kaimo vyrams. Kaimo vyrus pavyko įtikinti, kad moterys taip pat turi teisę dirbti, o nuo to jie patys geriau gyvens. Tiesa, pirmąkart šie mokymai buvo išklausyti privalomai, nes norint, pavyzdžiui, išmokti taisyti telefonus mokymai apie moterų teises ir lyčių stereotipus buvo privalomi.

Bet apie viską nuo pradžių. „Oxfam“ pastebėjo, jog vyrai veždavo pieną, sviestą ir sūrius motociklais į provincijos sostinę Nilį, moterys melždavo karves ir gamindavo. Nesunku atspėti, kad visus pinigus susirinkdavo vyrai. Nevyriausybininkai įvertino šį moterų išnaudojimą ir nusprendė veikti.

Jie įtikino kaimo bendruomenę, kad išmesti pieną tiesiog nėra ekonomiškai protinga. O toks perteklius pradėjo susidaryti dėl pagerėjusio vandens tiekimo ir atsiradusio veterinarijos punkto. Tuomet išrinko penkias merginas, kurioms vadovauja Zahra Rezawi, ir paragino jas pradėti pieno produktų verslą.

Merginos buvo mokomos vadybos, apskaitos ir kitų reikalingų įgūdžių, tačiau didele dalimi jų verslo sėkmė priklausys ne nuo jų pačių darbo, o nuo nacionalinės politikos. Tiesa, stiprus konkurentas jų „Nawraz“ sūriams bus importuojama produkcija iš Irano, bet tai nesumažina merginų optimizmo. Merginas padrąsino ir tas faktas, jog tokia pieno produktų gamyklėlė buvo įrengta prieš keletą metų Herate ir sėkmingai veikia iki šiol.

Vienas iš pagrindinių iššūkių buvo surasti sprendimą elektros tiekimui. Paprastai tokia gamykla reikalautų itin daug elektros, bet su „Oxfam“ parama moterims pavyko rasti tinkama techniką, kuri nereikalauja daug elektros. O visą reikiama energiją tikimasi gauti iš saulės energijos.

Tiesa, jų verslo veikla gali sutrikti žiemą, kadangi gausiai iškritus sniegui motociklais pieno atvežti, o sūrius išvežti gali ir nepavykti. Bet susidūrus su šiomis problemomis moterys tikisi sulaukti pagalbos iš nevyriausybininkų.

Panašios pagalbos jau sulaukė Tahira. Ji yra našlė ir Daikondžio kalnų papėdėje augina du mažamečius. Prieš penkerius metus ji neteko savo vyro, kai šis keliavo į Kabulą. Taip ant jos pečių nugulė ne tik šeimos rūpesčiai, tačiau ir kviečių laukas.

Nevyriausybininkai pastebėjo Tahiros vargus, o tuo metu jie kaip tik ieškojo dalyvių bandomajam projektui. Kad ir kokie populiarūs tarp vietinių ūkininkų būtų migdolai, „Oxfam“ norėjo vietinius supažindinti su nauja šio medžio veisle.

Ji daug atsparesnė sausroms, reikalauja mažiau vandens, šios veislės medžiai auga greičiau, o jų riešutų kaina – triskart didesnė. Tai vadinamas popierinis migdolas. Tokį pavadinimą jis įgavo dėl savo lengvai perlaužiamo kevalo.

Tačiau projektas buvo rizikingas – jo metu Tahira turėjo paaukoti savo kviečių ūkį, o dėl savo padėties ji buvo itin pažeidžiama. Moteris augindama kviečius galėjo, jei ne užsidirbti, tai bent prasimaitinti, o migdolų sodinukų medelynas jai atrodė kaip nepasiekiama svajonė, kuri gali kainuoti jos vaikams gyvybę.

Tuo netruko pasinaudoti vietinis valdininkas. Jis pasakė jaunai našlei, atiduok man šį medelyną, o aš tau duosiu sklypą, kuriame galėsi auginti dar daugiau kviečių, nei kad auginai anksčiau. Tačiau Tahira apie šį pasiūlymą prasitarė vienai iš nevyriausybininkių, Fatimai Yaqubi. Pastaroji patarė Tahirai taip nedaryti, juk nevyriausybininkai suskaičiavo, kad per keletą metų jaunai našlei veislynas turėtų atnešti apie 15-ka tūkstančių JAV dolerių pelno.

Tahirai tai buvo sunku įvertinti, nes jai reikia laukti dvejus metus, kol veislynas atneš kažkokios naudos.

Tuomet nevyriausybininkai sugalvojo išeitį ir už medelyno priežiūrą jai pradėjo mokėti apie 50 JAV dolerių atlyginimą per mėnesį.

Šių pinigų jai užtekdavo prasimaitinti pačiai ir pavalgydinti savo vaikus, o kol Tahira laukia, kada pagaliau migdolų sodinukai užaugs pakankamai dideli, vietiniai ūkininkai nekantrauja, kada ji pradės pardavinėti popierinius migdolus.

ANTROSIOS DALIES PABAIGA.

15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. 15min žurnalisto kelionės išlaidos padengtos Europos Komisijos lėšomis. Straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo.

PIRMOJI DALIS: Australai prieš pabėgėlius iš šios šalies kovoja propaganda

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min