Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 30d. 14:14

Arabų pavasario palikimas išbarstytas, viltys siejamos su Tunisu

Pasaulio gyvūnnai: kupranugaris
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Baigiantis 2013 metams, politinės jėgos, iškilusios per audringas permainas Artimuosiuose Rytuose beveik prieš trejus metus, dar nesukūrė naujos demokratinės tvarkos.

Libijoje viešpataujant chaosui, Egipte vadovavimą perėmus kariškiams, o Sirijoje nesibaigiant brutaliam konfliktui, viltys, kurias pakurstė Arabų pavasaris, gali išblėsti ir tik Tunisas dar laikosi, nors jo stabilumas kabo ant plauko.

Baigiantis 2013 metams, politinės jėgos, iškilusios per audringas permainas regione beveik prieš trejus metus, dar nesukūrė naujos demokratinės tvarkos ir neatnešė socialinės transformacijos, kurios reikalavo į gatves išėję milijonai protestuotojų.

Kai kas teigia, kad liepą priimtas Egipto armijos sprendimas nušalinti demokratiškai išrinktą islamiškų jėgų prezidentą Mohamedą Mursi buvo laidotuvių varpai bet kokioms dar likusioms realių pokyčių viltims, kurios lydėjo masinius 2011 metų sukilimus.

„Liepos 3-iosios perversmas patvirtino Arabų pavasario pabaigą, atsižvelgiant į Egipto svarbą regione“, – sakė „Brookings Doha Center” (BDC) tyrimų direktorius Shadi Hamidas.

„Niekas negali įrodinėti, kad Egiptas juda demokratijos link. Jis, tiesą sakant, eina priešinga kryptimi ... Dabar stengiamasi sunaikinti Musulmonų broliją kaip politinę jėgą“, – pridūrė jis.

Liepą priimtas Egipto armijos sprendimas nušalinti demokratiškai išrinktą islamiškų jėgų prezidentą Mohamedą Mursi buvo laidotuvių varpai bet kokioms dar likusioms realių pokyčių viltims, kurios lydėjo masinius 2011 metų sukilimus.

Kariškių įvykdytas valdžios perdavimas Egipte neabejotinai metė šešėlį demokratijai Tunise, kur užgimė Arabų pavasaris ir kur valdančioji islamiška partija „Ennahda“ kaltino savo pasaulietiškus oponentus siekiu atkartoti Kairo įvykius.

„Tuniso islamiškos jėgos karinį perversmą išgyveno taip, tarsi jis būtų įvykęs Tunise. Įvairūs politikai tebekalba apie pučistų grėsmę, nors nėra nieko, kas tai įrodytų“, – sakė nevyriausybinės organizacijos „al Bawsala“ analitikas Selimas Kharratas.

Tokie nuogąstavimai tik padidino nepasitikėjimą tarp nesutariančių Tuniso frakcijų, kuris persekiojo derybas dėl laikinosios technokratų vyriausybės paskyrimo ir politinės krizės, kurią išprovokavo opozicijos parlamentaro Mohamedo Brahmi nužudymas liepos mėnesį, sureguliavimo.

Įtarimus taip pat pakurstė ginkluotų islamistų išpuolių padažnėjimas šiais metais.

Islamistai yra kaltinami dėl M.Brahmi nužudymo ir kito pasaulietiško politiko nužudymo vasario mėnesį. Be to, islamistai kovoja su saugumo pajėgomis Šambio kalno regione netoli Alžyro.

Tuniso kovotojams buvo palankus nestabilumas kaimyninėje Libijoje ir ginklų kontrabandos padidėjimas po buvusio Libijos diktatoriaus Muamaro Kadhafi nuvertimo.

Praėjus daugiau kaip dvejiems metams po to, kai NATO paremtas sukilimas nuvertė M.Kadhafi režimą, Libija neturi stabilios vyriausybės, šalyje kaip grybai po lietaus auga džihadistų grupuotės, o valdžia bergždžiai stengiasi integruoti buvusius sukilėlius į armiją.

Didėjančią savivalę šalyje akivaizdžiai iliustruoja spalio incidentas, kai užpuolikai iš viešbučio Tripolyje buvo trumpam pagrobę premjerą Ali Zeidaną, ir žvalgybos vadovo pavaduotojo pagrobimas lapkričio mėnesį, kai per susirėmimus sostinėje žuvo beveik 50 žmonių.

„Libijoje jie turi kurti valstybę nuo nulio. Tai užtruks ir pailgins pereigos periodą, kurį žymėjo ginkluotas smurtas – šalyje, kontroliuojamoje daugiausia sukarintų grupuočių“, – sakė Libijos politikos analitikas Khaledas Bouchoucha.

Tolima viltis

Tuo tarpu Tuniso revoliucija, priešingai, turi daug daugiau šansų, sako Kh.Bouchoucha.

Iš esmės taip yra dėl to, kad ši šalis sugebėjo „išsaugoti stiprią valstybę“ ir kad jos armija išlieka neutrali.

Tačiau, kaip praėjusį mėnesį perspėjo Briuselyje įsikūręs institutas „International Crisis Group“ (ICG), nerimą keliantis džihadistų išpuolių Tunise daugėjimas, nepaisant mažo jų intensyvumo, gali susilpninti valstybę ir dar labiau poliarizuoti jos politinę sceną.

Savo ataskaitoje „Tuniso sienos: džihadizmas ir kontrabanda“ (Tunisia's Borders: Jihadism and Contraband) ICG nurodo, kad nerimą keliantis ginklų kontrabandos per sienas padidėjimas stiprina džihadistų griaunamąjį potencialą ir didina korupciją.

„Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, tik minimalus politinių jėgų konsensusas dėl šalies ateities gali būti išties veiksmingas sprendžiant sienų klausimą“, – sako ICG ir priduria, kad šalies politinės krizės pabaiga ataskaitos „rašymo metu atrodo tolima“.

Kaip ir kitose regiono šalyse, Tunise didėja susirūpinimas ir dėl tikėtino kovų Sirijoje pašalinio poveikio, kai namo grįš tūkstančiai užsienio džihadistų, kurie, kaip manoma, prisidėjo prie Sirijos sukilėlių.

Konfliktas, kuris kilo Damasko vyriausybei 2011 metų kovą ėmus brutaliai slopinti taikius Arabų pavasario įkvėptus demokratijos šalininkų protestus ir kuris virto pilietiniu karu tarp opozicijos ir prezidento Basharo al Assado režimo, jau pareikalavo maždaug 126 tūkst. gyvybių, milijonai gyventojų turėjo palikti savo namus.

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min