Anot J.Kirchicko, nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietijos politikai – ir kairieji, ir dešinieji – tikina pasaulį, esą Berlynas neturi nacionalinių interesų. Tik supranacionalinius.
Pokarinės Vokietijos Federalinės Respublikos (VFR) pirmasis kancleris Konradas Adenaueris, siekdamas reabilituoti karą pralaimėjusią šalį, pasirinko „Westbindung“ – prisirišimą prie Vakarų. Kitaip tariant, europinę ir transatlantinę integraciją.
Po dviejų dešimtmečių socialdemokrato kanclerio Willy Brandto vykdyta „Rytų politika“ (Ostpolitik) siekė suartinti VFR ir komunistinę Vokietijos Demokratinę Respubliką.
O paskutiniaisiais Šaltojo karo metais, kai imta kalbėti apie Vokietijos suvienijimą, į diskusijas grįžo ir „Vokietijos problema“ – tuometis užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris kaimynus ramino: „Kuo europietiškesnė mūsų užsienio politika, tuo mažiau ji nacionalistinė.“
S.Gabrielis puolė D.Trumpą
Vokietijos politinis elitas iki šių dienų kaip įmanydamas vaizduoja šalies užsienio politiką kaip altruistiško multilateralizmo pavyzdį.
Vokietijos politinis elitas iki šių dienų kaip įmanydamas vaizduoja šalies užsienio politiką kaip altruistiško multilateralizmo pavyzdį.
Vokiečiai tokie jautrūs galimybei, jog juos kas nors pavadins šovinistais, kad 2010 metais prezidentas Horstas Köhleris buvo priverstas atsistatydinti, kai visai pagrįstai pareiškė, esą Berlynas gali dislokuoti karines pajėgas svetimose šalyse ir „taip apsaugoti mūsų interesus, pavyzdžiui, laisvosios prekybos maršrutus, bei užkirsti kelią regioniniams nestabilumams“.
JAV politikai jau daug dešimtmečių aiškina, kad Amerikos užsienio politika yra protingo savanaudiškumo forma. Bet jų kolegos Vokietijoje neriasi iš kailio įrodinėdami, kad juos į priekį veda protingas nesavanaudiškumas.
O kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, vokiečiai pradėjo rodyti pasauliui, kokie jie bendradarbiaujantys globalistai ir kaip jie skiriasi nuo nacionalisto D.Trumpo, kuriam „Amerika – pirmiausia“ („America First“).
Antai Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis anksčiau šiemet per Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją pasmerkė „nacionalinį savanaudiškumą“ ir įspėjo, kad jis veda konfrontacijos link ir mažina klestėjimą.
S.Gabrielis taip pat D.Trumpo Ameriką puolė ir vienoje konferencijoje Berlyne gruodį, kai apgailestavo dėl to, kad „Trumpo valdomos JAV nebėra patikimas vakarietiško multilateralizmo garantas“.
O kaip dėl „Nord Stream 2“?
Vis dėlto tokios Berlyno odės multilateralizmui ir Vokietijos panieka nacionalizmui maskuoja užsienio politiką, kuri dažnai vienašališka ir nacionalistinė. Tokio veidmainiškumo pavyzdį pateikė pats S.Gabrielis.
Vokietijos užsienio reikalų ministras JAV žingsniu, ardančiu liberalią tarptautinę tvarką, pavadino naujas Amerikos sankcijas Rusijai, kurios gali pakenkti iš pastarosios šalies į Vokietiją tiesiamų dujotiekių projektams.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ne kartą pabrėžė, kad ES nėra suinteresuota „Nord Stream 2“ projekto vykdymu.
Anot S.Gabrielio, tos sankcijos kelia „egzistencinę grėsmę mūsų pačių ekonominiams interesams“.
Žinoma, jis kalbėjo apie „Nord Stream 2“ – prieštaringai vertinamą dujotiekio Baltijos jūros dugnu, kuris gabentų dujas tiesiai iš Rusijos į Vokietiją, aplenkdamas Vidurio ir Rytų Europą, projektą.
Nors Lenkija ir Baltijos šalys pagrįstai pyksta (Varšuvoje dujotiekio projektas 2011-aisiais net buvo pavadintas prilygstančiu Molotovo-Ribbentropo paktui), S.Gabrielis, kuris anksčiau ėjo Vokietijos ekonomikos ministro pareigas, vis kartodavo: „Dujotiekis „Nord Stream“ yra svarbus Vokietijai.“
Vokietijai – galbūt, bet Europai, kuri nori nusipurtyti priklausomybės nuo rusiškų energijos šaltinių, – tikrai ne. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ne kartą pabrėžė, kad ES nėra suinteresuota „Nord Stream 2“ projekto vykdymu.
Šis dujotiekis yra akivaizdžiausias įrodymas, kad Vokietijos užsienio politikos strategai spjauna į ES ir NATO sąjungininkus Vidurio ir Rytų Europoje ir atsisuka į Rusiją – šalį, kuri 2014-aisiais įvykdė pirmąją aneksiją Europoje nuo Adolfo Hitlerio laikų.
Sprendimų priėmėjai Vokietijoje istoriją pamiršta ir kiečiau į revizionistų Kremliuje veiksmus nereaguoja. Atvirkščiai, jie vis primena baisų šalies karą su Sovietų Sąjunga ir siekia taikių santykių su Rusija – nesvarbu, kaip Maskva elgiasi.
Antai S.Gabrielis skubėjo paraginti ES „inicijuoti pirmuosius žingsnius sankcijų Rusijai panaikinimo link“, nors vien paliaubomis Rytų Ukrainoje toli gražu nėra įvykdomi visi Minsko susitarimai.
Gynybai – vos 1,2 proc. BVP
Toks selektyvus Berlyno požiūris į istoriją turi realių pasekmių. Nesena „Pew“ apklausa, atlikta NATO šalyse, parodė, kad būtent vokiečiai labiausiai nusiteikę neskubėti ginti sąjungininkų Rusijos puolimo atveju, nors tai numato Aljanso sutarties 5-asis straipsnis.
Tad nacionalizmas Vokietijoje tik slepiamas po internacionalistinės retorikos šydu. Ir jau nuo seno.
Vienas Vokietijos socialdemokratas yra pripažinęs, jog Berlynas elgėsi nacionalistiškai, kai prisidengęs judėjimu už taiką reikalavo, kad iš VFR būtų patrauktos JAV branduolinės raketos „Pershing“ – juk iš tiesų toks žingsnis būtų sukėlęs pavojų kitoms NATO narėms.
Tendencija pastebima ir šiandien. Kai NATO pernai vasarą surengė karines pratybas Rytų Europoje, kad nuramintų dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje išsigandusias rytines Aljanso nares, tuometis Vokietijos diplomatijos vadovas (dabar – prezidentas) Frankas-Walteris Steinmeieris prabilo tarsi Kremliaus propagandistas.
F.W.Steinmeieris NATO karines pratybas – akivaizdžiai gynybinio pobūdžio – pavadino „kardų žvanginimu ir karo kurstymu“.
Kas dėl rūpinimosi saugumo įsipareigojimais, Vokietija kažin ar patikimesnė už D.Trumpą, kuris ilgai vengė aiškiai pasakyti, kad JAV gintų NATO sąjungininkus. 28 proc. vokiečių norėtų matyti Rusiją partnere ir tik 25 proc. – Ameriką, šalį, kur išlaisvino Vokietiją nuo nacių jungo ir suteikė visas galimybes po karo suklestėti.
NATO narės yra įsipareigojusios skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, tačiau Vokietija atseikėja vos 1,2 proc. BVP.
NATO narės yra įsipareigojusios skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, tačiau Vokietija atseikėja vos 1,2 proc. BVP, o šalies kariuomenei trūksta ginklų ir kitokios karinės įrangos.
Kaip didžiausia Europos šalis pagal gyventojų skaičių, be to, turinti didžiausią ekonomiką, Vokietija turėtų kur kas labiau prisidėti prie Senojo žemyno kolektyvinės gynybos.
Kai Vokietijos sąjungininkės NATO surengė intervenciją Libijoje, norėdamos apsaugoti nekaltus libius nuo Muammaro Gaddafi režimo žiaurumų, Berlynas operacijoje nedalyvavo – negana to, praleido balsavimą JT Saugumo Taryboje.
„Laikas nustoti apsimetinėti“
Atsakydami į kritiką dėl šykštaus gynybos finansavimo, vokiečiai dažnai tvirtina, kad Europai mažiausiai reikia vėl karine prasme galingos Vokietijos.
Kai kurie tokį argumentą išsakantys politikai nuoširdžiai tiki, kad Vokietijai dėl skaudžios praeities negalima patikėti karinės jėgos, bet daugelis iš tiesų tenori nusikratyti tarptautinių įsipareigojimų naštos ir ciniškai kalba apie istorines traumas.
„Šiandien vieninteliai Vokietijos bijo patys vokiečiai. Oportunistinis istorijos instrumentalizavimas, kai pagrindine Antrojo pasaulinio karo pamoka laikoma ne būtinybė priešintis diktatūroms, o pacifizmas, vokiečiams yra tapęs patogiu moralistiniu alibi nusimetant globalią atsakomybę“, – rašo J.Kirchickas.
Jo teigimu, nėra nieko blogo, kai rūpinamasi nacionaliniais interesais – juk jais rūpinasi visos valstybės. Tačiau Vokietijos atvejis išskirtinis tuo, kad ši šalis taip uoliai neigia šiaip jau sveiką savanaudiškumą.
Praeitis iš tiesų dramatiška. Vokietija sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, vykdė Holokaustą, o šiaip ir jau ir anksčiau gąsdino kaimynus vien savo dydžiu. Tad šalis tiesiog negali nejausti suverenumo ribų.
Tačiau radikalios partijos „Alternatyva Vokietijai“ – pirmosios politinės jėgos, po ilgų dešimtmečių patekusios į Bundestagą – iškilimas rodo, kad Vokietija tampa normalia Europos valstybe. Berlynui laikas nustoti apsimetinėti, kad taip nėra.
