Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 9d. 22:23

ES rado dar vieną tolimą šalį, už pinigus priimsiančią prieglobsčio prašytojus: bet kas iš to?

Migrantai Libijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Migrantai Libijoje

Europos Sąjunga jau trejus metus moka kitoms šalims už tai, kad prieglobsčio prašytojai nepasiektų žemyno, kuriame knibžda vis daugiau populistinių, prieš migrantus nusistačiusių partijų. Dabar rasta dar viena tolima valstybė, dalyvausianti tokioje savotiškoje mainų programoje, rašo „The New York Times“.

Bendrija Turkijai moka milijardus eurų už tai, kad Ankara neleistų pabėgėliams ir migrantams kirsti Egėjo jūrą ir atvykti į Graikiją – ES narę.

Briuselis taip pat finansuoja Libijos pakrantės apsaugos tarnybą, kuri gaudo ir grąžina migrantų laivus bei valtis atgal į Šiaurės Afriką.

Prieglobsčio prašytojų priėmimo centrus ES yra įkūrusi net išties tolimame Nigeryje, nors migrantai iš Užsachario Afrikos šios šalies dažnai net nepasiekia.

Kritikos tokia europiečių mezgama schema sulaukia nemažai, bet ji efektyvi – migrantų, perplaukiančių Viduržemio jūrą, skaičius ženkliai sumažėjo. Todėl nestebina ES planai tik plėsti tokį tvarkymosi su migrantais per atstumą tinklą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Viduržemio jūroje išgelbėta migrantė
AFP/„Scanpix“ nuotr./Viduržemio jūroje išgelbėta migrantė

Bendrija šiuo metu ruošiasi pasirašyti susitarimą su Ruanda, valstybėje Centrinėje Afrikoje, ir įsteigti dar vieną barjerą, atitolinsiantį migrantus nuo Europos ir leisiantį ES šalių migracijos tarnyboms lengviau atsikvėpti.

Sulaikymo centrai per ankšti

Kritikų teigimu, susitarimas su Ruanda moraline prasme smarkiai abejotinas, nes kitų šalių pavyzdžiai daugiau nei iškalbingi.

Tarime, Libijoje migrantų sulaikymo centrus kontroliuoja šalyje veikiančios grupuotės, o juose įstrigę dešimtys tūkstančių migrantų ir prieglobsčio prašytojų.

Migrantai ten verčiami užsiimti prostitucija, su jais elgiamasi kaip su vergais. Centrai tokie perpildyti, kad vietos miegoti neužtenka net ant nešvarių grindų.

Liepą Libijoje vienas migrantų sulaikymo centras buvo susprogdintas. Tada žuvo 40 žmonių, bet centras ir toliau veikia, nors dalis pastato dabar tėra nuolaužos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Subombarduotas migrantų sulaikymo centras Libijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Subombarduotas migrantų sulaikymo centras Libijoje

ES sumąstyta schema braška, bet Vakaruose daug dėmesio į problemą nekreipiama. Anot kritikų, toks irgi yra sprendimus priimančių politikų tikslas – neleisti migracijos temai per Viduržemio jūrą sugrįžti į Europą. Jei nematai, tai ir nemąstai.

Tiesa, prieglobsčio prašytojų tikrinimą saugiose, nors ir tolimose, vietose, kur jie gali gauti pabėgėlio statusą nesileisdami į pavojingą kelionę į Europą jūra, Briuselis vadina efektyviu būdu išardyti nelegalių žmonių gabentojų tinklus.

Vis dėlto ES veiksmai susiduria su viena didžiule problema. Tokie ofšoriniai priėmimo centrai yra per ankšti, o pabėgėlių iš jų perkeliama per mažai.

Kita vertus, nors populistai Europoje toliau vysto liniją, esą vyksta migrantų invazija, tai nėra tiesa. 2016 metais Viduržemio jūra iš Šiaurės Afrikos į Italiją atplaukė 181 tūkst. žmonių, bet pernai tokių atvykėlių tebuvo 23 tūkst.

Europos šalių dilema

Bendrijos požiūrį, tiesa, kritikuoja humanitarinę pagalbą teikiančios ir pabėgėlių teises ginančios organizacijos – ne tik todėl, kad gyvenimo sąlygos priėmimo centruose dažnai tragiškos, bet ir dėl to, jog itin nedaug ten priimtų žmonių gali kada nors tikėtis sulaukti žinios apie suteiktą prieglobstį.

Susitarimai su Afrikos šalimis ES kainuoja mažiau finansine prasme, bet, ko gero, daugiau – moraline.

„Tai pradeda panėšėti į būdą Europos šalims neprileisti žmonių prie Europos. Australija elgiasi labai panašiai“, – primindama, kad australai prieglobsčio prašytojus laiko atokiose Ramiojo vandenyno salose, sako „Human Rights Watch“ ekspertė Judith Sunderland.

Panašūs priekaištai pirmąkart suskambo 2016-aisiais, kai ES sutiko sumokėti Turkijai apie 6 mlrd. JAV dolerių už tai, kad ši šalis neleistų migrantams plaukti Egėjo jūra į Graikiją. Be to, turkai sutiko priimti dalį prieglobsčio prašytojų, jau patekusių į Graikiją.

Susitarimai su Afrikos šalimis ES kainuoja mažiau finansine prasme, bet, ko gero, daugiau – moraline.

Libija pagal susitarimą su Bendrija perima migrantų laivus jiems dar nepasiekus tarptautinių vandenų, bet yra tokia chaotiška valstybė, kad prieglobsčio prašytojai čia tiesiog kalinami ir sulaukia tik labai mažai pagalbos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nelegalūs migrantai iš Sudano Libijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nelegalūs migrantai iš Sudano Libijoje

Iš Libijos keli tūkstančiai migrantų paprastai perkeliami į dar vieną centrą Nigeryje, bet iš pastarųjų tik maža dalis gali tikėtis prieglobsčio kurioje nors Europos šalyje.

Nors Europos Komisija ir – vis dažniau – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kone maldauja šalis nares priimti daugiau prieglobsčio prašytojų, tai tėra lašas jūroje.

Camille Le Coz: „Europos šalys susiduria su dilema. Jos nenori priimti daugiau migrantų iš Libijos, bet tuo pačiu metu jos negali palikti žmonių įkalintų sulaikymo centruose.“

Prie E.Macrono iniciatyvos padėti perkelti kuo daugiau Viduržemio jūroje išgelbėtų migrantų prisijungė aštuonios Bendrijos narės, bet, tarkime, Italija dar neseniai neleisdavo gelbėtojų laivams prisišvartuoti šalies uostuose.

Žinoma, tokių pastangų negana. Libijoje šiuo metu gyvena per pusę milijono migrantų, bet tik 51 tūkst. jų yra užsiregistravę Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūroje. 5 tūkst. yra laikomi nesaugiais pripažintuose sulaikymo centruose.

„Europos šalys susiduria su dilema. Jos nenori priimti daugiau migrantų iš Libijos, bet tuo pačiu metu jos negali palikti žmonių įkalintų sulaikymo centruose“, – teigia Migracijos politikos instituto Briuselyje ekspertė Camille Le Coz.

Ruanda procesų nepagreitins

JT pabėgėlių agentūra ir Tarptautinė migracijos organizacija per pastaruosius dvejus metus jau evakavo apie 4 tūkst. migrantų į tranzito centrą Nigeryje. Ši šalis garsėja itin efektyviai veikiančiais nelegaliais žmonių gabentojais.

Tranzito centre Agadezo mieste, kur aktyviai veikia ir žmonių gabentojai, telpa per 1 tūkst. žmonių. Tačiau dėl to, kad Europa ir Šiaurės Amerika neskuba su prieglobsčio prašytojų perkėlimu, ten dažniausiai grūdasi iki 3 tūkst. migrantų.

Kaip skelbia JT pabėgėlių agentūra, 14 valstybių – 10 ES narių, Kanada, Norvegija, Šveicarija ir JAV – 2017-aisiais pažadėjo perkelti maždaug 6,6 tūkst. žmonių arba tiesiai iš Libijos, arba iš centro Nigeryje.

„Scanpix“/AP nuotr./Migrantai tranzito centre Nigeryje
„Scanpix“/AP nuotr./Migrantai tranzito centre Nigeryje

Tačiau po dvejų metų perkelta tik apie 3 tūkst. migrantų, o kai kurie atskiri procesai užtruko net 12 mėnesių. Be to, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Belgija ir Suomija, priėmė vos kelias dešimtis žmonių. Nyderlandai – mažiau nei 10. Liuksemburgas neperkėlė nė vieno asmens.

O kuo čia dėta Ruanda? Pagal susitarimą ši šalis priims apie 500 migrantų, iškeltų į Libijos, ir juos laikys, kol žmonės bus arba išsiųsti į naujus namus, arba grąžinti ten, iš kur ir atvyko.

Kitaip tariant, keliems laimingiesiems gal ir pasiseks, bet dar vienas tranzitinis centras Ruandoje beveik neabejotinai susidurs su tokiomis pat problemomis, kaip ir įstaiga Nigeryje.

„Programai Nigeryje kenkia abejonės ir labai lėtas ES ir kitų šalių darbas. Perkeliama labai mažai žmonių. Nėra daug vilčių, kad identiškas procesas Ruandoje kažkuo skirsis“, – apgailestauja J.Sunderland.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min