Pasak jo, kiekvieną mėnesį maždaug pusantro šimto asmenų iš vadinamų nedraugiškų valstybių pateikia prašymus apsigyventi šioje šalyje.
V.Volodino žodžiais, šiuos žmones į Rusiją traukia jų šalyse juntamas ekonominis spaudimas, taip pat siekis laisviau reikšti nuomonę, gyventi pagal tradicines vertybes ir naudotis nemokamomis sveikatos bei švietimo paslaugomis.
„Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 2025 m. spalio pabaigos Rusijos tarnyboms buvo pateikta 2275 prašymų. Daugiausia norinčių persikelti yra iš Vokietijos, Latvijos, Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Estijos, Lietuvos“, – „Telegram“ įraše tvirtino politikas.
Politikui antrina ir Rusijos vidaus reikalų ministerijos pateikiami duomenys, tačiau vadinti migraciją iš Europos šalių masiniu reiškiniu – gerokai perdėta.
Europiečius bandoma vilioti Rusijos prezidento 2024 m. rugpjūčio 19 d. dekretu „Dėl humanitarinės pagalbos teikimo asmenims, besilaikantiems tradicinių rusiškų dvasinių ir moralinių vertybių“. Juo nustatyta supaprastinta atvykimo į Rusiją ir buvimo jos teritorijoje tvarka.
Persikėlusių procentas – niekinis
Pagal Rusijos VRM pateikiamus duomenis, nuo dekreto įsigaliojimo jau 1156 užsienio piliečiai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi.
Didžiausią pareiškėjų dalį sudaro Vokietijos piliečiai – 224, Latvijos – 126, Jungtinių Amerikos Valstijų – 99, Prancūzijos – 95, Italijos – 82, Jungtinės Karalystės – 57, Estijos – 55, Kanados – 50, Lietuvos – 39, Korėjos – 34, Australijos – 33.
Tokių norinčiųjų dalis nuo visų šalies gyventojų yra beveik nuline.
Net iš „rekordininkės“ Latvijos persikelti į Rusiją užsimaniusių asmenų skaičius siekia vos 0,007 proc. visų šalies piliečių. Tačiau pastaruoju metu padidėjusi emigracija iš Latvijos į Rusiją ganėtinai paprastai paaiškinama – ten išsiunčiami asmenys, kurie nesugebėjo išlaikyti valstybinio latvių kalbos egzamino ir neturi šios šalies pilietybės.
Maždaug ketvirtadalis iš 1,9 mln. Latvijos gyventojų priklauso didelei rusakalbių mažumai. Latvija turi bendrą sieną su Rusija.
Šių metų rugsėjį pranešta, kad Latvijos migracijos tarnyba, remdamasi 2022 m. įsigaliojusiais įstatymo pakeitimais, įpareigojo 841 Rusijos pilietį iki spalio 13 d. išvykti iš šalies.
Likusiose valstybėse, kurių piliečiai pareiškė norą persikelti į Rusiją, pagal bendrą gyventojų skaičių išvykusių procentas yra niekinis ir sudaro 0,0001-0,004 proc.
-
Rusų „genocidas“ Baltijos šalyse: vėl siekiama įsiūbuoti senas melagienas
-
Vėl aistros dėl kovos su nacizmu rezoliucijos: kodėl Vakarai nebalsuoja už ją?
-
Ar tikrai programišiai paviešino Zelenskio rusišką pasą?
-
Prokremliški kanalai vėl pasitelkė dirbtinį intelektą: platinamas padirbtas Ukrainos pareigūno atvaizdas
-
Ar tikrai Ukrainoje siūloma čipuoti mobilizuotus karius, kad būtų išvengta dezertyravimo?
-
Ar Angelina Jolie po vizito Ukrainoje iš tiesų įtraukta į šalies „juodąjį sąrašą“?
Už žodžius apie karą – kalėjimas
Ne viena nepriklausoma organizacija pabrėžia, kad Rusija yra tarp valstybių, kuriose žodžio laisvė vertinama kaip „krizinė“.
Pasauliniame informacijos laisvės reitinge „Global Expression Report“ Rusija užima 151 vietą arba 11 vietą nuo galo. Virš jos sąraše yra visos Afrikos šalys, išskyrus Eritrėją, ir visos posovietinės respublikos, išskyrus Turkmėniją ir Baltarusiją.
Rusijos nepriklausoma teisinės stebėsenos grupė „OVD info“ savo ataskaitoje pažymi, kad po plataus masto invazijos į Ukrainą, Rusijos valdžia kriminalizavo bet kokią informaciją, kuri nesutampa su oficialiu naratyvu, o įstatymai prieš tariamą „dezinformaciją“ tapo įrankiu persekiojant taikius režimo kritikus.
Žmonės baudžiami už karo vadinimą „karu“, už nuorodas į nepriklausomų organizacijų tyrimus ar net už satyrą. Tūkstančiai administracinių ir šimtai baudžiamųjų bylų rodo, kad įstatymai naudojami ne visuomenės apsaugai, o tam, kad būtų užtildytas bet koks nesutikimas.
Papildomai ribojama akademinė ir istorijos laisvė — baudžiama už kritiką Sovietų Sąjungos veiksmams ar naratyvui apie Antrąjį pasaulinį karą.
Nepriklausomos NVO ir žiniasklaidos priemonės skelbiamos „užsienio agentais“ ar „nepageidaujamomis organizacijomis“, o technologijų kompanijos, paklusdamos valdžios reikalavimams, blokuoja VPN, nepriklausomų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų turinį.
Ribojama nepriklausoma žiniasklaida
Nepriklausomos organizacijos įspėja apie cenzūrą ir ribojimui nepriklausomai žiniasklaidai Rusijoje.
Blokuojami tokie portalai kaip „Meduza“, BBC ar „The New York Times“, skelbiantys Kremliaus pozicijai alternatyvią informaciją. Iki 2024 m. rugsėjo jau patvirtinti 139 naujienų portalų domenų blokavimai.
Žmogaus teisių organizacijos „OVD-Info“ ir „Roskomsvoboda“ fiksuoja tolesnį represijų augimą.
2025 m. Rusijoje pradėtos taikyti baudos už VPN naudojimą, įsigaliojo draudimas reklamuoti „ekstremistinėmis“ įvardijamas svetaines, o už komentarus ir įrašus socialiniuose tinkluose vis dažniau keliamos baudžiamosios bylos.
Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ pastebi totalinę cenzūrą ir interneto izoliaciją, pažeidžiančią tarptautinius žmogaus teisių standartus.
Ribojamas ir interneto veikimas
Nuo invazijos į Ukrainą pradžios Rusijos valdžia nuosekliai riboja net ir interneto naudojimą.
Iš pradžių cenzūra palietė nepriklausomą žiniasklaidą ir populiarias užsienio socialines tinklų platformas („Instagram“, „Facebook“), vėliau imta blokuoti bei riboti ir kitus žinučių siuntimo ir keitimosi paslaugų teikėjus („Signal“, „Viber“, „Discord“).
Taip pat buvo smarkiai sulėtintas vaizdo įrašų platformos „YouTube“ veikimas, dėl ko tapo neįmanoma ja naudotis Rusijoje.
Nuo 2025 m. gegužės Rusijos valdžia pradėjo reguliariai išjunginėti mobiliojo interneto paslaugas įvairiuose regionuose, oficialiai motyvuodama tai būtinybe trukdyti Ukrainos dronams, kurie naudoja mobilųjį ryšį navigacijai ir valdymui.
Formaliai tai aiškindama būtinybe kovoti su Ukrainos dronais, nors blokavimas vyksta ir regionuose, kurie niekada nesusidūrė su tokiais išpuoliais.
Išjungimai vyksta ne tik fronto zonose, bet ir tolimuose Rusijos regionuose, neretai imituojant „techninės priežiūros“ darbus. Valdžia taip pat planuoja centralizuoti šių procedūrų vykdymą perduodant jas vienai valstybės institucijai.
Ekonomiką augino karas, bet ji jau stagnuoja
Patys rusų analitikai pripažįsta, kad nepaisant karo išpūstos ekonomikos, juntamas jos sulėtėjimas, nors jį bando neigti pats V.Putinas.
„Sberbank“ vadovas Germanas Grefas rugsėjo pradžioje pareiškė, kad antrojo ketvirčio Rusijos ekonomikos būklę „iš tikrųjų galima laikyti technine stagnacija“.
„Liepa ir rugpjūtis rodo gana aiškius simptomus, kad artėjame prie nulio“, – sakė G.Grefas. Vienas svarbiausių veiksnių, pasak „Sberbank“ vadovo, buvo aukšta Centrinio banko palūkanų norma.
Iš tiesų, „Rosstato“ duomenys rodo, kad Rusijos BVP pirmąjį 2025 m. ketvirtį, palyginti su paskutiniuoju 2024-ųjų ketvirčiu, sumažėjo apie 0,5 proc.
Antrąjį ketvirtį ekonomika, nors ir nežymiai, bet vis dėlto augo, taip per plauką išvengdama techninės recesijos (kai BVP krenta du ketvirčius iš eilės), kurios tikėjosi ekonomistai.
Vis dėlto metinis augimas pasirodė dar silpnesnis už tą, kurį prognozavo Rusijos centrinis bankas — institucija, paprastai linkusi teikti pesimistiškesnius vertinimus.
V.Putinas Rytų ekonomikos forumo plenarinėje sesijoje nesutiko su „Sberbank“ vadovo vertinimu, kad Rusijos ekonomikos būklę 2025 m. antrąjį ketvirtį galima laikyti „technine stagnacija“.
Kaip pastebi „Reuters“, praėjusiais metais Centrinis bankas pakėlė bazinę palūkanų normą iki 21 proc. — aukščiausio lygio nuo ankstyvųjų 2000-ųjų, siekdamas suvaldyti infliaciją.
Birželį norma buvo sumažinta iki 20 proc., o liepą — iki 18 proc.
Metinė vartotojų kainų infliacija liepą siekė 8,79 proc., sumažėjusi nuo 9,40 proc. birželį. Centrinis bankas tikisi, kad 2026 m. infliacija sulėtės iki 4 proc. tikslo.
15min verdiktas: melas. Nėra duomenų, patvirtinančių, kad žmones į Rusiją masiškai trauktų jų šalyse patiriamas ekonominis spaudimas ar tariamai didesnės galimybės laisvai reikšti nuomonę. Priešingai – tarptautinės apklausos ir migracijos statistika rodo, kad Rusija nėra tarp valstybių, į kurias gyventojai aktyviai imigruoja dėl geresnių ekonominių perspektyvų ar politinių laisvių. Šalyje nuo 2022 m. smarkiai išaugo represijos prieš kritiką, nepriklausomą žiniasklaidą ir pilietinę visuomenę, todėl teiginys apie „didesnę žodžio laisvę“ neatitinka realybės.
Argumentai apie „tradicinių vertybių“ paieškas ar patrauklias nemokamas viešąsias paslaugas taip pat nepagrįsti faktais. Rusijos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos pagal tarptautinius reitingus vertinamos prasčiau nei daugumos Europos valstybių, o pastaraisiais metais patiria finansavimo mažinimą ir specialistų trūkumą.
Todėl teiginys, esą žmones į Rusiją vilioja ekonominės, politinės ar socialinės galimybės, neatitinka faktinių migracijos tendencijų ir šalies vidaus situacijos.
Visa atsakomybė už bet kokį turinį, remiamą Europos žiniasklaidos ir informacijos fondo (European Media and Information Fund, EMIF), tenka autoriui(-iams), ir turinys nebūtinai atspindi EMIF bei Fondo partnerių, Calouste Gulbenkian fondo ir Europos universitetų instituto pozicijas. Daugiau informacijos rasite adresu https://gulbenkian.pt/emifund/disclaimer/.
