„Jis yra grobuonis“
EK pirmininkė rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje viešėjo rytinėje Europos Sąjungos (ES) ir NATO pusėje esančiose šalyse – Latvijoje, Suomijoje, Estijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Rumunijoje.
Taip siekta patvirtinti Bendrijos paramą šioms valstybėms stiprinant savo apsaugą, didinant gynybos finansavimą, kad apsisaugotų nuo galimos Rusijos agresijos.
V.Putinas nepasikeitė ir nepasikeis. Jis yra grobuonis. Per pastaruosius 25 metus jis pradėjo keturis karus: Čečėnijoje, Sakartvele, Kryme ir plataus masto invaziją į Ukrainą.
Viešėdama mūsų šalyje, ji lankėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių mokykloje Medininkuose, apžiūrėjo šalies pasienį su Baltarusija. Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo su pareigūne nurodė, kad Lietuva iš naujosios ES programos siekia gauti 8 mlrd. eurų vertės paskolų gynybai.
Dar sekmadienį, rugpjūčio 31-ąją, Lenkijoje EK vadovė buvo patikinusi, kad iš naujojo daugiamečio Bendrijos biudžeto valstybės narės, turinčios sienas su Rusija ir Baltarusija, gaus papildomų lėšų.
U.von der Leyen pasienyje su Baltarusija esančiuose Krynkuose, stovėdama greta Lenkijos premjero Donaldo Tusko, žurnalistams kalbėjo: „Turime būti nuoseklūs ir ryžtingi investuodami į savo gynybos padėtį.
Turime išlaikyti neatidėliotinumo jausmą, nes žinome, kad (Rusijos prezidentas Vladimiras) Putinas nepasikeitė ir nepasikeis. Jis yra grobuonis. Per pastaruosius 25 metus jis pradėjo keturis karus: Čečėnijoje, Sakartvele, Kryme ir plataus masto invaziją į Ukrainą.
Iš patirties žinome, kad jį galima suvaldyti tik stipriu atgrasymu, todėl turime būti koordinuoti, tikslūs ir greiti, stiprindami savo gynybos poziciją ES, ypač – priešakinėse linijose esančiose valstybėse.“
Nepradėjo nė vieno karo?
U.von der Leyen pareiškimas sukėlė vieno „Facebook“ vartotojo iš Lietuvos pasipiktinimą. Anot jo, per minutę (EK vadovės kalbos pasienyje įrašas, kuriuo jis pasidalijo, trunka 48 sek.) bet kuris ES-NATO veikėjas gali pameluoti neribotą skaičių kartų.
Taip pat skaitykite: „Iki paskutinio ukrainiečio“: ar tikrai vakarai kariauja su Rusija su tokiu tikslu?
Internautas atkartojo propagandos naratyvus apie „savižudišką karą su Rusija, kai baigsis paskutinis ukrainietis“, nacius, „militaristinės psichozės kurstymą“, „nesamą Rusijos agresiją“ ir nelegalios masinės migracijos į Europą skatinimą.
Ypač kategoriškai „Facebook“ vartotojas sureagavo į frazę apie keturis V.Putino pradėtus karus. Nukreipęs dėmesį į „ES-JAV-JK-NATO begales karinių intervencijų visame pasaulyje“, jis pareiškė, kad „iš tiesų Rusija nepradėjo nei vieno iš Uršulės (taip euroskeptiškai nusiteikę internautai vadina U.von der Leyen – red. past.) minėtų karų“.
Taip pat skaitykite: Kalba apie Ukrainos agresiją prieš NATO, nors pražūtį neša Rusijos karių veiksmai
Portalas 15min cituoja „Facebook“ vartotojo komentarus ir paaiškina, kaip iš tiesų kilo išvardyti kariniai konfliktai.
Premjeras puolimą sustabdė
„Čečėnija yra Rusijos sudėtinė dalis, į kurią Rusijos kariuomenė buvo priversta įžengti, kad sunaikintų JAV CŽV, JK MI6 įvežtus ten gaujas radikalių islamistų, terorizavusių Rusijos pietinius regionus (kalba šioje ir vėlesnėse citatose netaisyta – red. past.).“
Šiaurės Kaukaze, tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, esanti Čečėnija – de facto pusiau nepriklausoma autonominė Rusijos respublika. Po Spalio perversmo ir Rusijos pilietinio karo Čečėnijoje bandyta sukurti nepriklausomą respubliką, vėliau – emyratą. 1920 m. kraštą užėmė bolševikai. 1936 m. buvo sukurta Čečėnijos‑Ingušijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika.
1991 m. pabaigoje, subyrėjus SSRS, Čečėnija pateko į separatistinio režimo, kuriam vadovavo buvęs sovietų karinių oro pajėgų generolas Džocharas Dudajevas, kontrolę. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas keletą metų rėmė jo priešininkus, bet tuomet pradėjo karinę operaciją „konstitucinei tvarkai Čečėnijoje atkurti“. Grozną pavyko užimti, žemumų ir kalnuotų regionų – ne. 1997 m. buvo sudarytos Chasavjurto paliaubos ir taikos sutartis.
Maskva oficialiai vartoja „konstitucinės tvarkos atkūrimo operacijų“ terminą. Taip išvengta teisinių ir diplomatinių pasekmių, o konfliktas pateiktas kaip vidaus reikalas. Tačiau ir Pirmasis, ir Antrasis Čečėnijos karai visuotinai pripažinti būtent karais.
Vėlesniais metais situacija krašte nebuvo rami, o Grozno santykiai su Maskva – sklandūs. Separatistinių ketinimų neatsisakyta, nesiliovė daugiau ar mažiau aukų nusinešdavę išpuoliai, žmonių grobimai (beje, dalyvavimu kai kuriuose buvo apkaltintos Rusijos specialiosios tarnybos).
1999-ųjų kovą Grozno oro uoste iš lėktuvo buvo pagrobtas Kremliaus pasiuntinys Čečėnijoje gen. Genadijus Špigunas (kitąmet jis buvo rastas negyvas). Reaguodamas į pagrobimą, Rusijos vidaus reikalų ministras Sergejus Stepašinas iškart paragino pulti Čečėniją, bet premjeras Jevgenijus Primakovas šį planą atmetė.
Rugpjūtį čečėnų kovotojas Šamilis Basajevas kartu su Ibn al-Khattabu, iš Saudo Arabijos atkeliavusiu kovotoju, permetė iki 2 tūkst. islamistų į kaimyninį Dagestaną, respubliką Rusijoje. Per artimiausias savaites keli šimtai kovotojų buvo nukauti, kiti atsitraukė atgal į Čečėniją.
Vėliau S.Stepašinas interviu leidiniui „Nezavisimaja gazeta“ sakė, kad buvo pasiruošęs aktyviai intervencijai: „Aktyvių veiksmų šioje respublikoje planas buvo pradėtas kurti kovą. Tereką (upę šiaurės Kaukaze – red. past.) pasiekti planavome rugpjūtį-rugsėjį. Tai būtų įvykę net jei Maskvoje nebūtų buvę sprogimų“.
S.Stepašinas, kuris 1999-aisiais trumpai ėjo premjero pareigas, kalbėjo apie tų metų rugsėjį Rusijos miestuose Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske keturiuose daugiabučiuose nugriaudėjusius sprogimus. Jie nusinešė daugiau nei 300 gyvybių, sužeidė per tūkstantį žmonių ir visoje šalyje pasėjo baimę.
Sprogimai, dėl kurių Maskva suskubo apkaltinti čečėnus, ir operacija Dagestane sukėlė Antrąjį Čečėnijos karą, kuris tęsėsi kone dešimtmetį. Tuomečio premjero Vladimiro Putino veiksmai stipriai padidino jo populiarumą ir padėjo po kelių mėnesių iškovoti prezidento postą.
Patikimuose šaliniuose neminima, kad šiuose karuose būtų veikusios JAV Centrinės žvalgybos agentūra (CŽA) ar britų žvalgybos tarnyba (MI6). Pavyzdžiui, minėtas Ibn al-Khattabas, kaip vėliau pasakojo jo motina, apie konfliktą Čečėnijoje pirmąkart išgirdo per televiziją 1995-aisiais. Tais pačiais metais jis nuvyko ten, prisistatydamas reporteriu. Vyras buvo bene pirmasis, skelbęs vaizdo medžiagą iš realių čečėnų kovinių operacijų, taip siekdamas surinkti paramos.
Pagrindiniais karų veikėjais laikomi Rusija, jos siekti numalšinti čečėnų separatistai ir islamistų kovotojai. Respublika formaliai yra Rusijoje, tad kariuomenė lyg ir tvarkėsi savo šalies teritorijoje, o Maskva oficialiai vartoja „konstitucinės tvarkos atkūrimo operacijų“ terminą. Taip išvengta teisinių ir diplomatinių pasekmių, o konfliktas pateiktas kaip vidaus reikalas. Tačiau ir Pirmasis (1994-1996 m.), ir Antrasis (1999-2009 m.) Čečėnijos karai visuotinai pripažinti būtent karais.
Mat kovos buvo didelio masto ir intensyvios: kovai su organizuotomis Čečėnijos ginkluotosiomis pajėgomis ir partizanais buvo dislokuoti dešimtys tūkstančių Rusijos karių. Jos apėmė mūšius miestuose, bombardavimą iš oro ir ilgalaikes apgultis.
Karai pareikalavo didžiulių aukų – vien per Pirmąjį žuvo 30-100 tūkst. žmonių, o šimtai tūkstančių buvo perkelti.
Buvo reikšmingos ir politinės pasekmės: Čečėnija dar 1991 m. paskelbė nepriklausomybę, o Rusija siekė atkurti federalinę kontrolę. Dėl to konfliktas buvo ne vien taktinis, bet ir stipriai politinis.
2008 m. kare gerųjų nebuvo
„Paminėdama Gruzijos 2008-08-08 karinę intervenciją į Šiaurės Osetiją Uršulė vėl begėdiškai meluoja, nes pats Europos teismas bei ES tyrimo komitetas pripažino Gruziją karinio konflikto iniciatore, o Rusija tik atsakė į JAV marionetės (tuomečio prezidento Michailo) Saakašvilio provokaciją.“
2008 m. rugpjūtį kilo Rusijos karas su kita buvusia sovietine respublika – Sakartvelu. Konfliktas prasidėjo Gruzijai pabandžius susigrąžinti Pietų Osetiją, kuri praėjusio amžiaus pabaigoje buvo įsivėlusi į separatistinį karą su Tbilisiu. Jį paskatino daugelį metų trukęs politinis susvetimėjimas tarp gruzinų ir osetinų bei šimtmečius siekiančios istorinės nuoskaudos.
Po 1991-1992 m. kovų kai kurias regiono dalis de facto kontroliavo Rusijos remiami, bet tarptautiniu mastu nepripažinti separatistai. 2000-aisiais V.Putiną išrinkus Rusijos prezidentu, o 2003-aisiais per Rožių revoliuciją – provakarietišką valdžią Sakartvele, šalių santykiai ėmė smarkiai blogėti.
Ilgą laiką Rusijos užnugariu laikyta Pietų Kaukazo šalis atsisuko į Europą. 2004 m. prezidentu tapęs M.Saakašvilis pradėjo įgyvendinti reformas, mažinančias Maskvos įtaką šalyje.
2008-ųjų balandį kilo diplomatinė krizė. Vakarų valstybės buvo neseniai pripažinusios Kosovo nepriklausomybę, o Tbilisis siekė gauti NATO narystės veiksmų planą Bukarešto viršūnių susitikime.
ES ataskaitoje paskelbta, kad Cchinvalio apšaudymas „žymėjo didelio masto ginkluoto konflikto Sakartvele pradžią“, tačiau nurodyta, kad Maskvos karinis atsakas peržengė pagrįstas ribas ir pažeidė tarptautinę teisę.
Tų metų rugpjūtį įsiplieskė ilgai brendęs karinis konfliktas tarp Sakartvelo ir Rusijos bei pastarosios remiamų Pietų Osetijos ir Abchazijos separatistų.
Plataus masto kariniai veiksmai prasidėjo, kai rugpjūčio 7-osios vakarą po daugybės sprogimų ir apsikeitimų ugnimi bei pranešimų apie Rusijos karių įžengimą į Cchinvalio regioną Pietų Osetijoje Tbilisis ėmė ten atkurti konstitucinę tvarką.
Rugpjūčio 8 d. ankstyvą rytą, kai kartvelų pajėgos smarkiai apšaudė Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį, Rusija atsakė didžiule jėga, besidangstydama taikos palaikymo misijos vėliava. Taip pradėjusi pirmą XXI a. karą Europoje, per kelias dienas ji išstūmė kartvelus ir įsiveržė į patį Sakartvelą.
Po metų parengtoje ES ataskaitoje paskelbta, kad Cchinvalio apšaudymas „žymėjo didelio masto ginkluoto konflikto Sakartvele pradžią“, tačiau nurodyta, kad Maskvos karinis atsakas peržengė pagrįstas ribas ir pažeidė tarptautinę teisę.
Savo ruožtu Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją Nr.1633 (2008), kurioje irgi pateikta kritiškų pastabų dėl kai kurių tuometės Sakartvelo vyriausybės veiksmų. Bet sukritikuoti ir Rusijos veiksmai kaip neatitikę proporcingumo principo bei tarptautinės humanitarinės teisės.
Dėl jų buvo okupuota didelė Sakartvelo teritorijos dalis, įvykdyti išpuoliai prieš šios šalies ekonominę ir strateginę infrastruktūrą, kurie gali būti laikomi arba tiesioginiu išpuoliu prieš suverenitetą, arba Rusijos bandymu išplėsti savo įtaką „artimojo užsienio“ valstybei.
Rezoliucijoje Rusijos vaidmuo apskritai vertinamas neigiamai: šios šalies karių anksčiau vykdyta taikos palaikymo operacija apibūdinama kaip faktiškai nepasiekusi savo tikslo – ir tai tapo prielaida 2008 m. karui.
Teiginiai, esą šį karą pradėjo „M.Saakašvilio režimas“ ar kad jis buvęs tuomečio prezidento provokacija, o tai yra patvirtinusi ES, atitinka Rusijos propagandą. Apie tai jau anksčiau yra rašęs portalas 15min.
Taip pat skaitykite: M.Saakašvilio juodinimo operacija: tai jis pradėjo karą su Rusija
„Kad nepradėtų pjauti taikių gyventojų“
„Kryme apskritai nebuvo jokio karo, ten dislokuoti pagal sutartį Rusijos mandagūs žali žmogeliukai tik užtikrino, kad Kijevo nacistai nepradėtų pjauti taikių Krymo gyventojų, kaip jie po Maidano darė visoje Ukrainoje. <…> 2014-03-18 Kryme buvo surengtas visaliaudinis referendumas, kurio metu Krymo gyventojai laisvai, skaidriai išreiškė savo valią ir 96 % balsų dauguma prisijungė prie Tėvynės Rusijos.“
Šia fraze taip pat atkartojamas propagandos naratyvas, kad Krymas nebuvo aneksuotas, iš tikrųjų įvyko „suvienijimas”, mat pusiasalio gyventojai balsavo už susijungimą su Rusija. Tarptautinės teisės požiūriu, Krymas yra Ukrainos regionas, kuris buvo aneksuotas.
Taip pat skaitykite: Krymo taip lengvai nepaleis: tvirtina, kad aneksijos nebuvo
Tuomečio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymas 2013 m. pabaigoje pasirašyti Asociacijos sutartį su ES įplieskė didžiulius protestus Kyjive. Jie netrukus buvo pavadinti Euromaidanu ir tęsėsi kelis mėnesius, kol vasario antroje pusėje per kelias dienas, žinomas kaip Orumo revoliucija, žuvo daugiau nei šimtas protestuotojų.
Parlamentarui pritarus, kad sostinę palikęs V.Janukovyčius būtų pašalintas iš prezidento posto kaip negalintis eiti savo pareigų, įvykiai ėmė keisti vienas kitą. Vasario 23-iosios paryčiais V.Putinas davė nurodymą: „Turime pradėti dirbti, kad Krymą sugrąžintume Rusijai“.
Po kelių valandų Sevastopolyje keli tūkstančiai mitinguotojų paskelbė norį prisijungti prie šios šalies. Vasario 27 d. būrys Rusijos karių be skiriamųjų ženklų – vadinamieji žalieji žmogeliukai, kurių pirmieji kertantys sieną netoli Kerčės sąsiaurio buvo pastebėti savaite anksčiau, – užėmė Krymo parlamentą ir strateginius pusiasalio miestus.
Kovo 16-ąją surengtame referendume daugumai jo gyventojų esą pritarus, Krymas kartu su Sevastopoliu tapo Rusijos federaliniais subjektais. Netrukus jį Maskva pripažino suverenia valstybe ir ėmėsi pusiasalio aneksijos.
Referendumas pažeidė Ukrainos konstituciją, nes nesuteikė teisės visiems piliečiams balsuoti dėl Krymo statuso, jis buvo surengtas karinės okupacijos sąlygomis ir be diskusijų. Nė vienas iš referendumui pasiūlytų variantų neleido piliečiams balsuoti už status quo išsaugojimą.
Referendumas pažeidė Ukrainos konstituciją, nes nesuteikė teisės visiems piliečiams balsuoti dėl Krymo statuso, jis buvo surengtas karinės okupacijos sąlygomis ir be diskusijų. Nė vienas iš referendumui pasiūlytų variantų neleido piliečiams balsuoti už status quo išsaugojimą.
Aukščiausioji Rada netrukus paskelbė, kad Krymas su Sevastopoliu yra laikinai okupuoti Rusijos kariuomenės, bet išlieka neatskiriama Ukrainos dalimi, kurioje galioja šios šalies įstatymai.
Euromaidano protestų metu nuo 2013 m. lapkričio iki 2014 m. vasario per gatvių susidūrimus Kyjive žuvo nuo 110 iki 123 protestuotojų ir 18 policijos pareigūnų. Šios mirtys buvo daugiausia susijusios su demonstrantų ir saugumo pajėgų susidūrimais, ypač paskutinėmis protestų dienomis. Taigi negalima sakyti, kad protestuotojai „pjovė taikius gyventojus“.
Krymo aneksija politiškai ir karine prasme buvo reikšminga, užtat civilių gyventojų smurtas buvo gana ribotas. 2014 m. vasario 23 d. – kovo 19 d. pusiasalyje žuvo šeši žmonės: du Ukrainos kariai, 3 protestuotojai (du prorusiškų pažiūrų ir vienas Ukrainos rėmėjas), vienas Krymo savigynos pajėgų narys. Šios mirtys siejamos su susidūrimais ir karine įtampa, ne su civilių smurtu.
Taip pat skaitykite: Žaliųjų žmogeliukų istorija: receptų, kaip elgtis su niekieno pajėgomis, yra
Taip pat skaitykite: Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo ne per naktį: kiek toli siekia nesutarimų šaknys?
2014 m. kovo 27 d. rezoliucijoje Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja pareiškė, kad toks referendumas negalioja, ir patvirtino Ukrainos suverenitetą bei teritorinį vientisumą. 2014 m. balandžio 9 d. rezoliucijoje ETP paskelbė, kad neteisėta pusiasalio aneksija neturi jokios teisinės galios. 2016 m. lapkričio 14 d. preliminaraus nagrinėjimo veiklos ataskaitoje Tarptautinis baudžiamasis teismas pabrėžė, kad padėtis Krymo teritorijoje prilygsta tarptautiniam ginkluotam dvišaliam konfliktui.
Atitinka agresijos apibrėžimą
„Ukrainoje vyksta Specialioji karinė operacija, o ne karas. Jei būtų karas, jis būtų dešimtis kartų didesnis nei JAV-JK karinė agresija Irake. Bet kokiu atveju ši JAV-JK-ES-NATO sąmoningai išprovokuota Rusijos karinė operacija yra vienas mažiausiai civilių ir karių aukų pareikalavusių konfliktų žmonijos istorijoje.“
Plataus masto invaziją į Ukrainą vadinti specialiąja karine operacija yra oficiali Maskvos pozicija. Tai laikoma eufemizmu, kuriuo siekiama sumenkinti agresorės veiksmų reikšmę ir užmaskuoti pirminį tikslą – aneksuoti rusakalbius Ukrainos regionus.
Eufemizmais – švelnesniais, neutralesniais žodžiais, kurie vartojami vietoj nešvankių, šiurkščių ar nemalonių, kariniai veiksmai dažnai buvo vadinami Sovietų Sąjungoje, o jai subyrėjus – Rusijoje.
Prokremliški politikai, pareigūnai, socialinių tinklų vartotojai ir kiti veikėjai nuolat kartoja, esą Rusija buvo išprovokuota invazijai, neva ji, remiantis JT Chartija, turinti teisę „persekioti nacizmą“ visur, kur užsimano. Šis teiginys neatitinka tikrovės.
Taip pat skaitykite: Rusų propagandininkai suįžūlėjo: tvirtina, kad gali „naikinti nacizmą“ kur tik panorėję
Mėgstamas propagandos mitas – kad JAV užpuolė Rusiją Ukrainoje. Daugybė JT lygmeniu patvirtintų faktų rodo, kad tai yra melas.
Taip pat skaitykite: Įžūliai meluoja: Rusija – neva taikos balandis, o ją Ukrainoje užpuolė JAV
Dar 1933 m. specialiose sutartyse buvo apibrėžta agresijos sąvoka. Bene geriausiai žinoma – 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo. Ji buvo atkartota 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje „Dėl agresijos apibrėžimo“.
Šiame dokumente įtvirtintos nuostatos atspindi tarptautinę paprotinę teisę, jomis vadovaujasi ir JT Tarptautinis Teisingumo Teismas. Agresijos akto prima facie įrodymą sudaro ginkluotos jėgos panaudojimas pažeidžiant JT Chartiją. Svarbu ne tik ginkluotos jėgos panaudojimo ar kitos šalies teritorijos užgrobimo faktas – agresorius yra tas, kuris pirmas panaudojo jėgą be JT Saugumo Tarybos leidimo.
Pirmoji ginkluotos agresijos prieš Ukrainą ėmėsi būtent Rusija ir šis faktas užfiksuotas JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje A/RES/ES-11/1, kuri aiškiai pavadinta: „Agresija prieš Ukrainą“.
15min verdiktas: trūksta konteksto. EK vadovės U.von der Leyen apie Rusijos šiame amžiuje pradėtus keturis karus interpretuoti netiksliai. Šios šalies veiksmai sumenkinti, vadinant juos specialiomis operacijomis arba kariuomenės įvedimu į savą teritoriją, jie laikomi išprovokuotais, nors įvairios tarptautinės organizacijos yra nurodžiusios priešingai: minima agresija, kitų šalių suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidimai.
Visa atsakomybė už bet kokį turinį, remiamą Europos žiniasklaidos ir informacijos fondo (European Media and Information Fund, EMIF), tenka autoriui(-iams), ir turinys nebūtinai atspindi EMIF bei Fondo partnerių, Calouste Gulbenkian fondo ir Europos universitetų instituto pozicijas. Daugiau informacijos rasite adresu https://gulbenkian.pt/emifund/disclaimer/.
