Atskyrė dukrą
„Nuo vaikystės svajojau apie kariškos uniformos nešiojimą. Gavusi slaugytojos diplomą dirbau ligoninėje, o 2021 metais pasirašiau sutartį su Ukrainos karinėmis pajėgomis, – Ukrayinka.pl pasakoja Viktorija Obidina. – Pirmą plataus masto invazijos dieną buvau Mariupolyje.
Alisą, savo 4-erių metų dukrą, turėjau pasiimti kartu į bunkerį „Azovstal“ gamykloje. Gyvenome ten nuo kovo 20 dienos. Vaikas narsiai viską pakėlė, niekada nesiskundė. Kartu skaitėme pasakas, mokėmės rašyti laiškus, dainavome ukrainietiškas dainas, Alisa dažnai padėdavo man dalinti vaistus ligoniams.“
-
„Azov“ pulko vadai paleisti į laisvę, bet iki karo pabaigos privalės būti Turkijoje
-
Ukrainos išdavyste kaltinamą V.Medvedčuką į 200 ukrainiečių karių iškeisti pasirinko pats V.Putinas
-
Žvalgybos vadovas: Ukraina ir Rusija derasi dėl apsikeitimo visais belaisviais
-
V.Putinas prieš FSB valią išmainė „Azov“ karius į V.Medvedčuką, o mainus rengė R.Abramovičius
-
Ukraina ir Rusija surengė naują apsikeitimą belaisviais
Moteris pasakoja, kad gegužės 5 dieną, kai iš gamyklos buvo galima išeiti „žaliuoju koridoriumi“ okupantai gavo įrašą, kur jos dukra sako, jog jos mama yra karo medikė: „Iš karto pradėjo mane gąsdinti, kad išsiųs dukrą į vaikų namus. Vos juos įkalbėjau leisti dukrai su mano drauge išvykti pas gimines į Zaporižią.“
Pati Viktorija mėnesį laikyta Kovos su organizuotu nusikalstamumu biure Donecke, vėliau laikino sulaikymo patalpose.
„Dažnai mane mušė, reikalaudami informacijos apie kitus karius, bet nepalaužė. Liepos 1 d. buvome perkelti į Olenivką, kameroje mūsų buvo 11, miegojome ant grindų. Mums atnešdavo vandens iš tvenkinio, jis dvokė. Niekas neužtikrino medicininės pagalbos“, – pasakoja moteris.
Pirmas dalykas, kurį ji padarė po išlaisvinimo, buvo skambutis mamai ir dukrai: „Neįmanoma apibūdinti žodžiais tų emocijų, labai ilgėjausi šeimos! Noriu praleisti šiek tiek laiko su šeima. O tada grįšiu į tarnybą.
Palygino su pragaru
35-erių Irina Stognij irgi atsidūrė tarp išlaisvintųjų, nors jos vyras Oleksandras vis dar priešo rankose. Jie abu tarnavo 56-ojoje motorizuotoje pėstininkų brigadoje. Irina karo medikė, prasidėjus plataus masto invazijai tarnavo Mariupolyje.
„Kiekvieną dieną ėjau į mūšio lauką, išgabendavau sužeistuosius ir žuvusius karius. Tada prasidėjo priešų puolimas. Tai vietiniai išdavikai kalti, kad buvome sučiupti įsibrovėlių, – pasakoja Irina. – Kai rusai trenkė mane veidu į žemę, mintimis atsisveikinau su gyvenimu. Paskui mus išgabeno į Olenivką, į stovyklą.“
Paskui ji kartu su kitais belaisviais buvo perkelta į pataisos koloniją Taganroge Rusijoje, kur, kaip sako, prasidėjo pragaras.
„Buvau apšmeižta, kad kankinau sužeistus karius, nors tai melas. Todėl dažnai buvau purtoma elektra, laistoma verdančiu vandeniu. Buvau nuolat tardoma, mane vertė pereiti į okupantų pusę. Tie, kurie turėjo patriotines tatuiruotes, irgi buvo kankinami. Mušė mus ir vyrai, ir moterys“, – pasakoja moteris.
Maistas būdavęs toks – arbata, šiek tiek sriubos, rauginti kopūstai ir maltinis.
Dažnai buvau purtoma elektra, laistoma verdančiu vandeniu. Buvau nuolat tardoma, mane vertė pereiti į okupantų pusę. Mušė mus ir vyrai, ir moterys.
„Kažkada nešiojau 48 dydžio drabužius, dabar aštuoniais dydžiais mažesnius“, – priduria ji.
Moteris neslepia patyrusi šoką, kai ją kartu su kitomis ukrainietėmis įsodino į lėktuvą ir nuskraidino į Simferopolį, iš kur – į Zaporižios sritį, kur ir įvyko apsikeitimas belaisviais.
„Buvome iškeistos į vyrus. Kai ėjo pro šalį, man pavyko surikti: „Kokia gėda kovoti su motinomis!“ O jie tiesiog nusuko galvas, – prisimena Irina. – Pirmiausia paskambinau mamai. Abi verkėme. Nelaisvėje sapnavau mamą, kad ji virto angelu. Kadangi mano mama serga vėžiu, labai bijojau, kad daugiau nesusitiksime. Tad šis pokalbis buvo geriausia, kad galėjo man nutikti.“
