Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 23:04

Iš Venesuelos išvyko ieškoti geresnio gyvenimo – dabar prekiauja kūnu

Kukuta, Kolumbija
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Kukuta, Kolumbija

Venesuelos krizė atsispindi moterų veiduose. Jos kalba su skausmu balse ir liūdesiu akyse. Jos atsiveria ir, riedant ašaroms, pasakoja, kaip atsidūrė situacijoje, kurios nė sapnuoti nesapnavo: ėmė prekiauti savo kūnais, kad galėtų sudurti galą su galu, rašo CNN.

Sertifikuota slaugytoja Mariza kirto sieną ir iš Venesuelos atvyko į Kolumbiją prieš dvejus metus, gimtinėje palikusi savo motiną ir tris vaikus. Kaip ir dauguma imigrantų, turinčių profesiją, ji tikėjosi susirasti darbą savo srityje, tačiau vienos durys po kitų buvo užtrenkiamos jai tiesiai prieš nosį. Ji negalėjo gauti nė valytojos darbo. Galiausiai Mariza suprato daranti sprendimą, kurį nė nesapnavo kada priimsianti.

„Šiandien aptarnauti vieną vyruką, o kitą – rytoj“, – sako ji, prisimindama, kaip prasidėjo jos kelias į prostituciją. Tai, anot moters, nelengva ir pavojinga. Tačiau kaip motina ji teigia „apie tai negalvojanti, o daranti tai, ką privalo“. Marizos vardas dėl saugumo pakeistas, kaip ir kiti, minimi šiame straipsnyje.

Kartėlis juntamas balse, kai moteris kalba apie laiką, praleistą besimokant, o dabar negalint dirbti slauge. „Tai siaubinga, nes supranti, ką dirbi. Penkerius savo gyvenimo metus skyriau studijoms, pasirengimui – dabar jaučiu praleidusi veltui tuos penkerius metus, nes neturiu galimybės praktikuotis“, – sako pašnekovė, apsipylusi ašaromis.

Namuose ji buvo moteris, kuri darė karjerą, turėjo svajonę, tačiau krizė Venesueloje ėmė tempti žemyn, ir ji to negalėjo kontroliuoti.

Sertifikuotai slaugei 15 dienų tekdavo dirbti vien tam, kad galėtų nusipirkti pakelį miltų. Apsipirkimas tapdavo dviejų dienų išbandymu ir net tuomet nebuvo garantijos, kad gaus tą prekę, kurios jai reikia, pavyzdžiui, vystyklų kūdikiams.

Anot Marizos, žmonės dažnai praleidžia net naktį ant grindinio prie parduotuvės, laukdami, kol jiems kitą rytą suteiks numerį. Su bilietu rankoje klientai laukia lauke, kol ateis jų eilė ką nors nusipirkti parduotuvėje. „Pasirinkimo nėra, perki tai, kas yra“, – sako ji.

Visuomet balsavo už H.Chavezą

Visa Marizos šeima palaikė Hugo Chavezą. „Mes visuomet balsuodavome už jį“, – teigė ji, kaltindama abu – tiek buvusį šalies lyderį, tiek Venesuelos laikinuoju prezidentu pasiskelbusį opozicijos lyderį Juaną Guaido.

Praeityje „nebuvo jokio alkio, nieko netrūko, nebuvo atskirties“, – sako Mariza ir paaiškina, kad tuomet, kai viskas buvo gerai, iš šalies išvykdavo tik atostogų.

Beviltiškoje padėtyje atsidūrus jos šeimai, moteris atvyko čia, Kukutoje, kurioje kone didžiausių nedarbas Kolumbijoje, kur ji kasdien kovoja už tai, kad galėtų nusiųsti pakankamai maisto, vystyklų, pagrindinių prekių savo mamai ir vaikams.

Jei jos mama sužinotų, kuo ji užsiima, ar ji suprastų? „Mano mama yra supermama. Man mama yra viskas“, – sako ji stringančiu balsu. „Ir žinau, kad tą dieną, kai ji sužinos tiesą, ją tai labai įskaudins, tačiau ji manęs neteis“, – teigia moteris.

Žinau, kad tą dieną, kai ji sužinos tiesą, ją tai labai įskaudins, tačiau ji manęs neteis, – teigia moteris.

„Aš tai darau, kad išgyvenčiau“

Ekonominė krizė Venesueloje privertė palikti savo šalį, nes trūko maisto, vaistų ir geresnio gyvenimo. Kaimyninė Kolumbija jau jaučia to pasekmes.

Daugiau kaip trys milijonai venesueliečių paliko savo namus, milijonas emigravo į kaimyninę Kolumbiją, rudenį skaičiavo Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (UNHCR). Buvusi advokatė Malcia atvyko į Kolumbiją prieš savaitę, palikusi du vaikus su 64-erių tėvais Venesueloje.

„Aš galėčiau jiems patiekti tik pusryčius, kartais tik pietus, o kartais jie gulasi miegoti nieko nevalgę. Vaikai lanko mokyklą. Darau viską, net tai, kas neįmanoma“, – tvirtina moteris, sunkiai rinkdama žodžius apie savo naują tikrovę.

Į Kolumbiją ji atvyko tikėdamasi susirasti darbą – valytojos, auklės ar kitokį. Net tada, kai prieš nosį buvo užtrenktos durys, ji niekada neįsivaizdavo, kas jos laukia. Nusišluosčiusi ašaras, ji sako, kad kai gyveno Venesueloje, buvo atsidūrusi ties išprotėjimo riba, o čia taip pat einanti iš proto, nes daro dalykus, kurie jai neatrodo tinkami, kad išgyventų.

Ta našta nuolat slegia pečius. „Naktimis atsiprašinėju Dievo, net buvau bažnyčioje paprašyti jo atleidimo, nes galvoju apie savo vaikus, matau jų mažyčius veidus, savo tėvus... Nelengva, drauge, nelengva“, – pripažįsta moteris.

„Esu vaikas, auginantis vaiką“

Ne tik profesijas turinčios moterys atsidūrusios beviltiškoje padėtyje. Tarp tūkstančių migrančių yra ir jaunų, tokių kaip Erika, kuri suprato, kad susirasti darbą – misija neįmanoma. Vos 17-os Erika pardavinėja savo kūną, kad galėtų pasirūpinti savo septynių mėnesių sūneliu, su kuriuo ant rankų ji perėjo sieną į Kolumbiją.

Ieškodama darbo Kukutoje, kurioje didžiulis nedarbas, būdama nepilnametė susidūrė su kliūtimis, todėl teko rinktis blogiausia.

Jeigu nebūtų N.Maduro ir jo vyriausybės, sako ji, moteris studijuotų veterinariją savo šalyje. Nepaisant to, kad negali siekti savo svajonės, sako ji, kaip motina ji padarys bet ką, kas tik reikalinga.

„Negalėjau leisti, kad mano vaikas būtų be buteliuko ir vystyklų“, – sako moteris. Dienos pabaigoje, anot jos, ji yra mama, tačiau supranta, kad ji pati dar vaikas, auginantis vaiką.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min