Po atlikto naujo tyrimo paaiškėjo, kad sekmadieniais nacių sargybiniai reguliariai pasiimdavo apie tuziną vyrų, kalinčių Sylto koncentracijos stovykloje Oldernio saloje, ir gabendavo juos prie netoliese esančio geležinkelio, kur pririšdavo vyrus prie vagonų ir linksmindavosi šaudydami į juos.
Pasak „The Guardian“, tokia įprasta „pramoga“ trukdavo valandą ar dvi. Esesininkai taikydavosi į tam tikras kalinių kūno vietas, dažniausiai kelis kartus sužeisdami, kol jie mirdavo.
Naujausius liudijimus apie šioje saloje patirtus nacių žiaurumus atskleidė dokumentinio kino režisierius Piersas Secunda, filme „Oldernio vaiduokliai“ pasakojantis apie 1940–1945 m. nacių okupacijos saloje aukas.
P.Secunda apklausė dvi ukrainiečio Heorhijaus Zbovorskio, 1942-aisiais 18 mėnesių kalinto Oldernyje, dukteris. Pažymima, kad dar prieš mirtį 2006 m. jis joms papasakojo apie siaubą, kurį patyrė, kai esesininkai versdavo kalinius stebėti tokias šaudymo „pratybas“.
Inhrid Zbovorski prisiminė savo tėvo pasakojimą: „Kaliniai buvo verčiami stovėti išsirikiavę. Sargybiniai veikė iš nuobodulio. Jie išsirinkdavo 12 ar 15 kalinių. Juos nuleisdavo žemyn galva, pririšdavo prie vagonų. Tada sargybiniai savo pramogai pradėdavo atsitiktinai šaudyti. Kulka į galvą ar širdį – ir tu miręs. Šūvis į ranką ar koją ir kentėdavai kelias valandas.“
P.Secunda penkerius metus tyrinėjo į Oldernį siųstų asmenų liudijimus, kur jie buvo šaudomi, mušami ir marinami badu.
„Zbovorskis asmeniškai stebėjo sekmadieniais vykstančias šaudymo į taikinius pratybas visą laiką, kol buvo Sylto stovykloje. Tikriausiai todėl vokiečiai iš Berlyno į Oldernį pasiuntė delegaciją, kad išsiaiškintų, kodėl mirtingumas toks didelis. Oldernio esesininkų sargybos viršininkas Otto Hogelowas skatino saloje esesininkus šaudyti kalinius. Jis pasiūlė 10 dienų atostogų, papildomo maisto ir cigarečių už kiekvienus penkis nušautus kalinius“, – teigė filmo režisierius.
Pažymima, kad H.Zbovorskis atsidūrė Oldernio koncentracijos stovykloje po to, kai bandė pabėgti nuo priverstinio darbo Austrijoje.
1944 m. jis buvo išsiųstas į Belgiją dirbti V1 raketų aikštelėse, tačiau buvo tarp ukrainiečių, kurie bandė įtikinti lenkų ir vokiečių tautybės karius nešaudyti į juos, jei jie pabėgs į mišką.
„Lenkas tinkamai iššovė iš kulkosvaidžio į orą, tačiau vokiečių sargybinis šovė trims iš jų į nugarą ir juos nužudė. Heorhijui ir dar dviem belaisviams pavyko rasti slėptuvę belgų ūkininko namuose. Kai po kelių savaičių Belgiją išvadavo Sąjungininkai, Heorhijus svėrė tik 40 kg.,“ – rašo „The Guardian“.
Kembridžo universiteto konfliktų archeologijos ir Holokausto paveldo profesorė Gilly Carr leidiniui „The Guardian“ sakė, kad jai liūdna, kad daug istorijų iš Oldernio yra apie žiaurumus ir žiaurų elgesį su kaliniais.
„Gausybė įrodymų, kurių dalis yra ir šis dokumentas, patvirtina siaubingą vokiečių okupacijos saloje pobūdį“, – kalbėjo mokslininkė.


