54-erių Michela Marcato (Mikela Markato) yra akla nuo gimimo. Ji ir jos silpnaregis partneris apsilankė šioje vietoje, Italijai siekiant, kad daugybė turistinių objektų taptų prieinamesni akliesiems ar silpnaregiams ir padėtų visiems lankytojams geriau patirti ir suvokti meną.
Klausydamasi gido pasakojimų M. Marcato pirštais lietė nedidelį suvenyrinį Koliziejaus modelį. Ji galėjo užčiuopti jo arkų griovelius, grublėtą pastato paviršių ir apgriuvusį pastato šoną. Prieš prisiliesdama prie objekto moteris nemanė, kad pastatas yra elipsės formos.
„Vaikščiodama aplinkui, pati niekada nebūčiau to suvokusi. Niekada nebūčiau supratusi, – teigė ji. – Bet paėmus į ranką tą mažą modelį tai tampa akivaizdu!“
Alternatyvi turizmo rūšis
Italijoje ir jos istoriniuose miestuose turistų netrūksta, tačiau jie ne visada svetingai priima lankytojus su negalia. Neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės dažnai randa per siaurus liftus ir duris, laiptus be rampų ir nelygius šaligatvius.
Tačiau 2021 metais, norėdama gauti išmokų iš Europos Sąjungos (ES) pandemijos padarinių likvidavimo fondo, Italija paspartino savo prieinamumo neįgaliesiems iniciatyvas, skirdama daugiau dėmesio ir išteklių architektūrinių kliūčių šalinimui ir turistų lankomų vietų bei sporto arenų prieinamumo žmonėms su negalia didinimui.
Senoviniame Pompėjos mieste neseniai buvo įrengta nauja ženklinimo sistema, siekiant labiau pritaikyti šią didžiulę archeologinę vietovę akliesiems ir neįgaliesiems. Turistinėje erdvėje naudojamas Brailio raštas, QR kodai, nukreipiantys į garsinį gidą, lytėjimo modeliai ir per daugelį metų iškastų artefaktų bareljefinės kopijos.
Florencija savo ruožtu parengė Uficių galerijos ir kitų muziejų prieinamumo galimybių vadovą, kuriame pateikiama išsami informacija apie maršrutus ir reikalavimus, įskaitant lydinčiųjų asmenų buvimą, tokiose vietose kaip Boboli sodai, kurie dėl savo istorinių struktūrų nėra itin pritaikyti visiems lankytojams.
Įtraukus turizmo modelis ne tik gerbia neįgaliųjų žmogaus teises, bet ir yra ekonomiškai naudingas. Beveik pusė pasaulio gyventojų, vyresnių nei 60 metų, turi negalią, o neįgalūs turistai dažniausiai keliauja su dviem ar daugiau palydovų, teigia Pasaulio turizmo organizacija.
Kitoks būdas patirti meną
Giorgio Guardi (Džordžijus Gvardis), „Radici“ asociacijos, kuri nuo 2015 metų veda ekskursijas po Romą neįgaliesiems, gidas, teigė, kad įtraukiojo turizmo tikslas – sukurti patirtį, kuri būtų maloni visiems dalyvaujantiems, įskaitant ir jų palydovus.
Tai dažnai reiškia sulėtinti tempą, liesti tai, ką galima paliesti, ir patirti meno kūrinius skirtingais pojūčiais. Asociacija dažnai organizuoja naktines pėsčiųjų ekskursijas į populiarias lankytinas vietas, kai gatvėse sumažėja žmonių ir dėmesį blaškančio aplinkos triukšmo.
Tačiau aklieji ne visada gali paliesti meno kūrinius, todėl gidai privalo būti itin kūrybiški.
Pavyzdžiui, viena iš lankomiausių vietų Romoje yra Campo de Fiori aikštė, kurioje stovi Giordano Bruno (Džordano Bruno) statula. Šioje aikštėje XVI amžiaus filosofas per Inkviziciją buvo sudegintas kaip eretikas.
Statula, stovinti ant didelio pjedestalo aikštės viduryje, yra per aukšta, kad lankytojai galėtų ją paliesti, todėl G. Guardi paprašė vieno iš turistų atsistoti tokia poza kaip pavaizduotas G. Bruno – šiek tiek susikūprinęs vyras su skraiste, abiem rankomis laikantis knygą.
Tada gidas G. Bruną vaizduojantį turistą apgaubė skraiste. Kiti turistai išsirikiavo, kad galėtų paeiliui paliesti įsivaizduojamą G. Bruno. Ekskursijoje taip pat dalyvavo ir keli kurtieji, kuriems padėjo gestų kalbos vertėjas, pasakojęs apie tragišką G. Bruno mirtį.
Muziejus, eksponuojantis neregių sukurtus meno kūrinius
Aldo ir Daniela Grassini (Aldas ir Daniela Grasiniai) yra aklieji, bet tai nesutrukdė jiems tapti aistringais keliautojais. Tačiau ilgainiui jie vis labiau nusivylė draudimu viso pasaulio muziejuose liesti meno kūrinius.
XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje Ankonos uostamiestyje jie įkūrė muziejų „Museo Omero“, kuris vėliau tapo vieninteliu valstybės finansuojamu lytėjimo muziejumi, pritaikytu eksponuoti bet kokius meno kūrinius.
Muziejus, pavadintas aklo senovės graikų poeto Homero vardu, eksponuoja natūralaus dydžio kai kurių garsiausių Italijos meno kūrinių kopijas – nuo senovės romėnų ir graikų statulų iki italų renesanso dailininko Michelangelo (Mikelandželo) Dovydo statulos galvos bei šiuolaikinio meno kūrinių.
„Liesti nėra tas pat kaip žiūrėti, – sakė A. Grassini. – Ne tik dėl to kylančių emocijų, bet ir dėl žinių, kurias suteikia šis pojūtis.“
Pasak jo, rega yra „vyraujantis pojūtis, linkęs monopolizuoti realybę“, o lytėjimas siūlo kitokį suvokimo lygį.
„Mes mylime akimis ir rankomis. Jei esame įsimylėję žmogų ar daiktą, kuris mums ypač brangus, ar pakanka į jį tik žiūrėti? Ne, mums reikia jį paglostyti, nes glostymas sukelia kitokią emociją“, – aiškino jis.
Vienas iš menininkų, kurio darbai eksponuojami muziejuje, yra skulptorius Felice'as Tagliaferri (Felisas Taljaferis), kuris pats yra aklas.
Savo studijoje Čezenos pakraštyje F. Tagliaferri rodo į marmurinį biustą, kurį jis nulipdė savo velionei draugei Angelai (Andželai). F. Tagliaferri prisiminė, kad prieš Angelai mirštant nuo krūties vėžio, jis atsiguldavo su ja lovoje ir glostydavo jos pliką galvą.
„Kai ji mirė, Angela liko mano rankose, ir aš atkūriau šią skulptūrą galvodamas apie ją“, – sakė jis.
Juslėmis suvokiamas jūros peizažas
M. Marcato, moteris, aplankiusi Koliziejų, ir jos partneris Massimiliano Naccarato (Masimiljanas Nakaratas) gyvena elegantiškame bute rytinėje Romos pusėje, kurio svetainėje kabo didžiulis jūros paveikslas.
Silpnaregis M. Naccarato įsigijo šį paveikslą, norėdamas paminėti profesinį apdovanojimą, ir dabar jis užima garbingą vietą jų namuose. Vyras įrengė specialų apšvietimą už paveikslo, kad galėtų jį geriau įžiūrėti.
M. Marcato jo visai nemato, bet žino, kad jis ten yra. Prisimindama savo patirtis paplūdimyje, moteris yra įsitikinusi, kad tas paveikslas jai patinka.
Jai paveikslas primena meilę jūrai – „jos keliamą triukšmą, tūkstantį skirtingų garsų, kuriuos ji skleidžia, kvapą, kurį galima užuosti, pasivaikščiojimus, į kuriuos galima leistis bet kuriuo metų laiku“.
Tai juslinis meno vertinimo būdas, kuris visiškai nesusijęs su jo matymu.
