Dabar populiaru
Publikuota: 2013 kovo 5d. 23:45

Kalnų Karabacho užsienio reikalų ministras Karenas Mirzoyanas: privalome su Azerbaidžanu rasti būdą sugyventi

Karenas Mirzoyanas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Karenas Mirzoyanas

Taikiam konflikto dėl Kalnų Karabacho – armėnų gyvenamo regiono, kurį Azerbaidžanas laiko savo teritorijos dalimi, sureguliavimui alternatyvų nėra, tvirtina šio krašto užsienio reikalų ministras Karenas Mirzoyanas. „Privalome su Azerbaidžanu rasti civilizuotą būdą sugyventi, net bendradarbiauti. O kodėl ne?“ – kalbėdamas su portalu 15min.lt retoriškai klausė jis.

– Tai yra ne Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas, o Kalnų Karabacho žmonių, kurie nusprendė teisėtu, taikiu būdu pasinaudoti savo apsisprendimo teise, o už tai iš Azerbaidžano vyriausybės sulaukė represijų, teroro ir karinės agresijos, reikalas. Azerbaidžanas pradėjo karą prieš taikius gyventojus, kuris pareikalavo daugybės aukų. Jis nubaudė ne tik Kalnų Karabacho gyventojus, bet ir kitur šalyje gyvenančius armėnus. Iki karo Azerbaidžane gyveno apie milijoną armėnų. Etninių valymų, skerdynių ir deportacijų keliu išvalė savo teritoriją.

Nuo 1994 m. galioja paliaubos. Kalnų Karabacho gyventojai tuo naudojasi, kad sukurtų savo nepriklausomą valstybę. Deja, turime mažai žmogiškųjų ir finansinių resursų, kad visur skelbtume tiesą apie savo respubliką. Gaila, Azerbaidžanas turi daugiau galimybių savo propagandai.

– Kas trukdo vyriausybėms nuslopinti emocinius bei istorinius sentimentus ir vieną kartą nutraukti nesutarimus?

– Taika tikrai reikalinga visiems – ir armėnams Kalnų Karabache, ir armėnams Armėnijoje, ir Azerbaidžano gyventojams, ir visam pasauliui. Mūsų regionas šiandien yra vienas karščiausių taškų. Derybos vyksta nuo 1992 m. ESBO rėmuose. Minsko grupės. Gaila, mums iki šiol nepavyko sukurti kokio nors veiksmingo sureguliavimo mechanizmo. Visų pirma – dėl Azerbaidžano pozicijos.

Karenas Mirzoyanas: „Gyventojams konfliktas jau seniai išspręstas. Mūsų kasdienis gyvenimas nepriklauso nuo to, kaip vyksta derybos.“

Jis nuolat atmeta tiek Minsko grupės vadovų, tiek Armėnijos siūlymus. Pavyzdžiui, daugiau nei penkerius metus siūlome azerbaidžaniečiams patraukti snaiperius nuo linijos, skiriančios karius, kad susilpnėtų įtampa ir stotų susitarimui palankesnė atmosfera. Gaila, Azerbaidžanas šiuos kvietimus atsitraukti laiko nepriimtinais. Vietoj to šalyje vyksta antiarmėniška isterija, Azerbaidžanas perka ginkluotę ir visuomenėje kuria Armėnijos, kaip priešo, įvaizdį. Azerbaidžano priešas Nr. 1 yra armėnas, nesvarbu, kur gyventų, net jei būtų Lietuvos pilietis.

– O pati Armėnija deda pakankamai pastangų, kad nesutarimai būtų išspręsti?

– Galiu kalbėti apie Stepanakertą, kuriam atstovauju, – mano manymu, taip, darome pakankamai, kad būtų sustabdytas smurtas ir pasiektas susitarimas. Taikiam konflikto sureguliavimui alternatyvų nėra. Konfliktas turi būti išspręstas taikiu derybų būdu.

– Kaip tai galima pasiekti? Kaip susodinti visus prie vieno stalo ir priversti kalbėtis?

– Nereikia išradinėti dviračio. Jau turime Minsko grupę. Šis formatas duoda visas galimybes pokalbiams. Kalnų Karabachas privalo atgauti visateisio Minsko grupės nario teises. Nario, kuris dalyvauja visuose derybų etapuose – aptariant siūlymus, rengiant sprendimus ir juo įgyvendinant. Mums reikia siekti dialogo. Tik tai mus gali išvesti į teisingą kelią. Žinoma, negalima leisti bet kokių žingsnių, kuri kuria neapykantos ir nepasitikėjimo atmosferą.

– Vasario pradžioje Azerbaidžano gynybos ministras pareiškė, kad Baku žlugus taikioms deryboms gali būti panaudota karinė jėga problemai išspręsti. Kiek tai įmanoma?

– Kol atitinkami ministrai skelbs tokius pareiškimus ir teiks neadekvačius situacijos vertinimus, karas, deja, įmanomas. Reikia pasiekti, kad karas būtų neįmanomas. O tai bus galima tik tuomet, kai Azerbaidžano visuomenė taps atviresnė, tolerantiškesnė ir atsikratys militaristinės nuotaikos.

– Kaip įsivaizduojate Kalnų Karabacho ateitį?

– Gyventojams konfliktas jau seniai išspręstas. Mūsų kasdienis gyvenimas nepriklauso nuo to, kaip vyksta derybos. Kalnų Karabache šiandien kuriama ir stiprinama nepriklausoma valstybė. Sunkiai, kartais – darant klaidas, bet šitą darbą turime atlikti. Galvojame, kad Kalnų Karabacho gyventojai turi tokias pačias teises gyventi laisvai ir demokratiškai, kaip ir kitų šalių, visų pirma – Europos.

Vahanas Hovhannesyanas, Karenas Mirzoyanas
Vahanas Hovhannesyanas, Karenas Mirzoyanas

Bet suprantame, kad gyvename ne vakuume, o savo regione, greta Azerbaidžano. Privalome su Azerbaidžanu rasti civilizuotą būdą sugyventi, net bendradarbiauti. O kodėl ne?

– Jūsų kraštas dar prieš du dešimtmečius paskelbė nepriklausomybę, bet jos iki šiol nepripažįsta jokios šalys, net Armėnija.

– Kalnų Karabachas neskelbė nepriklausomybės vien tam, kad būtų nepriklausomas. Mums tai yra būdas išgyventi, apsaugoti savo valstybingumą ir visuomenę. Nepriklausomybės pirmiausiai reikia mums patiems, kad galėtume vystytis.

Šiandien mums svarbiausia, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis geriau supranta, jog aklas vadovavimasis teritorinio vientisumo principu veda į aklavietę. Vis svarbesnis tampa tautos ar etninės grupės, savarankiškai gyvenančios tam tikroje teritorijoje, apsisprendimo principas ir teisė demokratiniu būdu spręsti savo likimą.

Esu tikras, kad Kalnų Karabachas anksčiau ar vėliau bus pripažintas ir taps pasaulio bendruomenės dalimi.

– O kaip įsivaizduojate šio krašto, kone visiškai apsupto Azerbaidžano teritorijos, gyvenimą?

– Ar galvojate, kad Azerbaidžanas amžinai bus fašistinė valstybė, kur žmonės žudomi tiesiog dėl to, kad yra armėnai? Tai yra ne tik Kalnų Karabacho ar Armėnijos problema, bet visų pirma Europos, kuri galvoja, kad Europos erdvė neapsiriboja ES narėmis, kuri prioritetu laiko žmogaus teises, abejingai žiūrės į tai, kas dedasi Azerbaidžane?

Dėl Kalnų Karabacho – nota Lietuvai

Antradienį Seime vyko konferencija „Lietuva ir Armėnija – žvilgsnis į netolimą praeitį“, kurioje prisimintas ne tik dviejų šalių kelias į nepriklausomybę, bet ir negyjantys pastarosios šalies skauduliai, visų pirma – Kalnų Karabachas. Jos metu liberalė Dalia Kuodytė paskelbė burianti parlamentinę šio neripažinto regiono draugų grupę.

Kalnų Karabachas – nesantaika tarp Azerbaidžano ir Armėnijos gali bet kada vėl įžiebti karą.
Kalnų Karabachas – nesantaika tarp Azerbaidžano ir Armėnijos gali bet kada vėl įžiebti karą.

Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenę šis žingsnis, kurį ji pavadino akibrokštu, papiktino. Anot jos, konferencija „virto solidarumo su vadinamąja Kalnų Karabacho respublika manifestacija“. Tai esą ne tik diskredituoja parlamentą, bet ir gali skaudžiai atsiliepti politiniams, ekonominiams, kultūriniams Lietuvos santykiams su Azerbaidžanu bei viena svarbiausių Lietuvos sąjungininkių NATO Turkija.

Azerbaidžano ambasadorius savo ruožtu įteikė notą Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai. Joje ne tik pareikštas „gilus susirūpinimas“, bet ir perspėta, kad tai „gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams“.

Trečiadienį Vilniuje prie Azerbaidžano ambasados apie šimtas armėnų ir jų rėmėjų surengė piketą. Tuo pačiu metu kitoje gatvės pusėje su plakatais, kurie skelbė „Karabachas – mūsų žemė“, „I want to go home to Karabakh“ (liet. „Noriu namo į Karabachą“), išsirikiavo grupė azerbaidžaniečių.

„1992 metų vasario 26-27 d. armėnų armija su Rusijos armijos pagalba nusitaikė į azerus Karabacho zonoje ir okupavo ją, vykdė mūsų genocidą. (...) Mes norime, kad visas pasaulis tai žinotų ir norime susigrąžinti savo žemę“, – BNS sakė verslo vadybą Tarptautinėje teisės ir verslo aukštoje mokykloje studijuojantis Rustamas Azimovas.

Konfliktas buvo užprogramuotas sovietmečiu

Užkaukazėje esantį neturtingą, bet strategiškai svarbų regioną (už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius su pasaulio rinkomis) kontroliuoja nepripažinta Kalnų Karabacho Respublika, nors Azerbaidžanas teisiškai laiko jį savo dalimi. 

Geografiškai ir kultūriškai savitą Kalnų Karabachą, kurio pavadinimas turkiškai reiškia Juodasis sodas, nuo VI a. pr. m. e. ėmė kolonizuoti armėnai. Įjungtas į Armėnijos karalystę regionas buvo pavadintas Arcachu. Vėliau jis priklausė įvairioms daugiausiai musulmoniškoms valstybėms, bet nei gyventojų tautinė sudėtis, nei dominuojanti religija nesikeitė – čia buvo vienas armėnų krikščionybės centrų.

XIX a. kraštas priklausė Rusijos imperijai, buvo administruojamas iš dabartinio Azerbaidžano. Tai nulėmė vėlesnius jo interesus. 1917 m. Užkaukazėje formuojantis nepriklausomoms valstybėms, Azerbaidžanas paskelbė Kalnų Karabachą savo dalimi, tuo sukeldamas vietos armėnų pasipriešinimą, kuris peraugo į karą. Jį pabaigė sovietai, kurie atdavė kraštą Azerbaidžanui ir 1923 m. suformavo jame Kalnų Karabacho autonominę sritį su sostine Chankendy (dabar Stepanakertas). Ekspertų vertinimu, šis pleištas tarp dviejų Užkaukazės valstybių ne tik padėjo užtikrinti SSRS įtaką, bet ir užprogramavo nesibaigiantį konfliktą.

VIDEO: Artūro Zuoko filmuoti kadrai Kalnų Karabache

Sovietmečiu Kalnų Karabachas turėjo autonomiją, buvo vykdoma dearmėnizacija, nors 1979-aisiais armėnai vis dar sudarė 76 proc. gyventojų. 2005 m. surašymo duomenimis, iš 137,8 tūkst. gyventojų 99,74 proc. buvo armėnai.

Seniai rusenusi įtampa tarp dviejų valstybių prasiveržė 1988 m. pradžioje, kai Kalnų Karabacho srities taryba nusprendė prisijungti prie Armėnijos, o tam netrukus pritarė ir čia gyvenantys armėnai. Tačiau SSRS Aukščiausioji Taryba atsisakė perduoti kraštą, o jame prasidėjo kruvini azerbaidžaniečių ir etninių armėnų susirėmimai.

Nepaisant to, 1991-ųjų gruodį Kalnų Karabacho apskrities taryba paskelbė pasitraukimą iš Azerbaidžano sudėties ir įkūrė Kalnų Karabacho Respubliką (vėliau pervadintą į Kalnų Karabacho Armėnijos Respubliką). Azerbaidžanas savo ruožtu panaikino krašto autonomiją. Referendume dauguma Kalnų Karabacho gyventojų pasisakė už nepriklausomos respublikos sukūrimą.

1992 m. įtampa peraugo į kruviną kovą. Netrukus kraštas perėjo Armėnijos pajėgų kontrolėn, šios ėmė puldinėti azerbaidžaniečius. Baku prarado ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynis gretimus rajonus – apie 9 proc. šalies teritorijos. Žuvo per 35 tūkst. žmonių, apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių ir apie 230 tūkst. etninių armėnų tapo pabėgėliais.

Karas oficialiai nėra baigtas, bet 1994 m. šalys pasirašė susitarimą nutraukti ugnį. Armėnai kontroliuoja Kalnų Karabachą ir siaurą Lačino koridorių, jungiantį jį su Armėnija. Jie yra paskelbę nepriklausomybę, kurios nepripažino nė viena pasaulio valstybė, įskaitant Armėniją.

Jau dešimtmetį vadinamoji Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos Minsko grupė, vadovaujama JAV, Rusijos ir Prancūzijos, derasi dėl konflikto taikaus sureguliavimo. Tačiau įvairūs abiejų valstybių bandymai ieškoti išeities nedavė teigiamo rezultato, nes kiekviena pusė turi savo planų ir viliasi kuo didesnių dividendų. Azerbaidžnanas siekia išsaugoti teritorijos vientisumą, Armėnija savo ruožtu gina nepripažinto krašto, kuris palaiko su ja glaudžius ekonominius ir karinius politinius ryšius, interesus. Pernai rugsėjį pastarosios parlamentui buvo pateiktas įstatymas dėl Kalnų Karabacho Respublikos pripažinimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min