Sekite 15min Google
Vis daugiau reikšmės įgauna ne trumpesnis darbo laikas, o galimybė jį kontroliuoti
Tai klasikinis darbo ir laisvalaikio balanso modelis, kuris išlieka populiariausias: žmogus atsakingai dirba, tačiau neleidžia profesijai tapti visa jo tapatybe. Baigėsi darbo valandos – nutildomi pranešimai ir prasideda kita gyvenimo dalis.
„Tai yra standartas, prie kurio esame pratę ir pagal kurį dažniausiai esame ugdomi mokyklose ir universitetuose, kur suteikiami laiko planavimo pagrindai. Tą vaidmenį vėliau perima darbo vieta. Be abejo, vieno visiems tinkamo grafiko nebūna. Jeigu bandai žmogų įsprausti į rėmus, kartais gali susidurti ir su rimtomis psichologinėmis problemomis, prarasti balansą, kuris anksčiau versle tebuvo teorinis konceptas“, – pasakoja tarptautinės užsakomųjų paslaugų bendrovės „Baltic Assist“ žmogiškųjų išteklių vadovė Kristina Margytė-Žvirblė.
Trejus metus vykdytas Vilniaus universiteto tyrimas, kuriame dalyvavo 2 214 Lietuvos darbuotojų, parodė, kad darbo ir gyvenimo balansą jaučiasi pasiekiantys du trečdaliai apklaustųjų.
Jiems buvo būdinga geresnė fizinė ir psichikos sveikata, didesnė motyvacija bei mažesnė perdegimo rizika. Geriausiai veikė realią kontrolę suteikiančios priemonės: lankstus grafikas, galimybė pasirinkti darbo vietą, trumpesnė darbo diena ir galimybė greitai pasiimti laisvo laiko.
Lietuvos darbo rinkoje pastebima tendencija, kad darbuotojai vis dažniau išnaudoja visas kasmetines atostogas, o papildomos apmokamos laisvos dienos išlieka viena patraukliausių darbdavių siūlomų naudų.
Tiesa, kai kurie renkasi ir priešingą modelį. Pavyzdžiui, Kinijos technologijų sektoriuje paplitęs 9-9-6 modelis: darbas nuo 9 val. iki 21 val. šešias dienas per savaitę. Jis gali padėti daug pasiekti per trumpą laiką, tačiau kaina – didelė.
Pasaulio sveikatos organizacijos ir Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu, 55 ir daugiau darbo valandų per savaitę siejamos su 35 proc. didesne insulto ir 17 proc. didesne mirties nuo išeminės širdies ligos rizika, palyginti su 35–40 valandų darbo savaite.
Vis labiau plinta FIRE – dabartis už laisvą ateitį
Balanso ieško ne visi, ir kai kurie nori kuo greičiau išeiti į pensiją. FIRE, arba finansinės nepriklausomybės ir ankstyvo pasitraukimo iš darbo, šalininkas laiką vertina kaip kapitalą: dabar daug dirba, taupo ir investuoja, kad vėliau galėtų dirbti tik savo sąlygomis. Tai dažniausiai reiškia mažesnį vartojimą šiandien ir aukštą taupymo normą, tačiau taip pat – itin intensyvų darbą negalvojant apie balansą.
Lietuvoje toks modelis dar gana egzotiškas, nors, 2021 m. apklausos duomenimis, apie ankstyvesnę pensiją svajoja 40 proc. 18–55 m. Lietuvos gyventojų.
Vis dėlto 2024 metais šalies namų ūkių taupymo norma siekė apie 7,6 proc. disponuojamųjų pajamų, kai ES vidurkis buvo 14,5 proc. FIRE tikslų siekiantis žmogus turi gerokai pranokti vidurkį, prisiimti investavimo riziką ir dalį dabarties sąmoningai iškeisti į būsimą laisvę.
Kai kurie laisvę pasirenka ir kiek anksčiau – tiesiog laikinai sustabdo karjerą ir keliauja, mokosi, augina vaikus ar kuria asmeninį projektą, o vėliau grįžta į darbo rinką.
„Pastebime, kad tokių situacijų daugėja. Karjeros pauzė kainuoja finansinį saugumą ir gali sulėtinti profesinį augimą, tačiau leidžia svarbių gyvenimo planų neatidėti iki pensijos. Darbdavio užduotis – susitarti dėl rezultatų ir atsakomybės, o ne reikalauti vienodo santykio su darbu. Jeigu darbuotojas kuria vertę, dauguma darbdavių šiais laikais nemato kliūčių tokiam žmogui grįžti į darbovietę net ir po kelerių metų pertraukos, dėl to toks sprendimas tampa vis populiaresnis“, – sako „Baltic Assist“ žmogiškųjų išteklių vadovė K. Margytė-Žvirblė.
2026 metų „Deloitte“ pasaulinėje apklausoje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 22,5 tūkst. Z ir tūkstantmečio kartų atstovų, tik 6 proc. jų aukštas vadovaujamas pareigas įvardijo kaip svarbiausią karjeros tikslą. Dauguma pirmenybę teikė nuosekliam augimui arba horizontaliems pokyčiams. Tad pauzė daugeliui nebeatrodo kaip didžiulė klaida.
Visus šiuos darbo modelius sieja tai, kad daugiau kontrolės tenka darbuotojui, o ne darbdaviui. Vienam jos reikia tam, kad 17 val. galėtų išjungti kompiuterį, kitam – kad galėtų derinti kelias veiklas, trečiam – intensyviai padirbėti dabar ir daugiau laisvės turėti ateityje. Todėl šiuolaikinio darbuotojo lūkestis vis dažniau yra galimybė pačiam spręsti, kokią vietą darbas užims jo gyvenime.
Tas pasirinkimas nebūtinai išlieka vienodas visą karjerą. 25 metų žmogus gali siekti kuo greitesnio augimo, o jau po dešimtmečio labiau vertinti stabilumą ir šeimai skiriamą laiką. Darbdaviams tai reiškia, kad vis sunkiau pasiūlyti vieną darbo modelį visiems, tačiau vis svarbiau suteikti pakankamai laisvės žmogui susikurti savąjį.
