Interviu temos
- Kartvelė ar vokietė – tai dovana ar prakeiksmas?
- Sakartvelas tada ir dabar: kas pasikeitė
- Moterys Sakartvelo politikoje ir grįžimas į patriarchatą
- Kas negerai su XX-ojo amžiaus istorijos naratyvu?
- Kaip iš rašytojos N.Haratischwili virto aktyviste
- Ar Vakarai atsuko nugarą Sakartvelui?
Pirmąją interviu dalį skaitykite ČIA: „Savimi esu 24/7“: bestselerių autorė Nino Haratischwili: apie pasaulį, į kurį leidžia pasprukti rašymas
– Sakartvelas turi ilgą, sudėtingą ir kruviną istoriją. Tai meistriškai atskleidėte savo romanuose. Tačiau ką reiškia būti kartvelu? Ar jūs laikote save kartvele?
– Aš esu visiška kartvelė. Kai persikėliau į Vokietiją prieš 20 metų, žmonės klausinėdavo, iš kur esu. Aišku, nuskambėdavo ir klausimas, ar mes kalbame rusiškai. Turėdavau labai daug aiškintis apie tai, kas esu ir iš kur esu. Dabar daug kas pasikeitė. Ypač po to, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą ir po politinių įvykių pačiame Sakartvele.
Tai, kad esu kartvelė, suformavo mane, mano požiūrį į pasaulį. Kartais pajuokauju, kad, kuo ilgiau gyvenu Vokietijoje, tuo didesne kartvele tampu.
Manau, kad tai, kaip regiu gyvenimą, kokia esu santykiuose su kitais, kaip dorojuosi su emocijomis, labai būdinga kartvelams. Sakytumei, toks pietietiškas stilius. Turiu pripažinti, kad yra ir daug situacijų, kai elgiuosi ar jaučiuosi priešingai nei kiti kartvelai.
Kaip bebūtų, aš kartvelė, rašau vokiškai, todėl vis dar turiu aiškintis, kas esu iš tikrųjų – vokietė ar kartvelė.
