Imigrantų nedarbo lygis – 2,5 karto didesnis
Naujausiame laimingiausių pasaulio valstybių reitinge Suomija paveržė pirmą vietą iš Norvegijos. Pašokti į viršų iš penktos vietos jai padėjo neblogos pajamos, sveiko gyvenimo trukmė, socialinė parama, laisvė, pasitikėjimas, visuomenės dosnumas, asmeninė gerovė, korupcijos suvokimas.
Šalis, kuri vos prieš 150 metų išgyveno paskutinį Europoje natūralių priežasčių sukeltą badą, buvo pripažinta stabiliausia, saugiausia, geriausiai valdoma, mažiausiai korumpuota, socialiai progresyviausia ir sveikiausią bankų sistemą turinčia valstybe.
Šį reitingą sudariusios Jungtinės Tautos pirmą kartą vertino imigrantų laimės lygį įvairiose šalyse. Suomija čia irgi gavo aukščiausius balus.
Tiesa, ekonomikos rodikliai džiugina mažiau nei lyderės pozicija laimingųjų reitinge. Augimo prognozės – geresnės nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES), bet vis dar jaučiami recesijos padariniai. Nuo 2008 iki 2016 metų bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis vienam gyventojui susitraukė 7,2 proc. (ES vidutiniškai paaugo 3 proc.). Dar prieš ketverius-penkerius metus BVP augimas buvo neigiamas (-0,6-0,8 proc.). Pernai jis, manoma, ūgtelėjo net 3,3 proc., bet prognozės šiems metams vėl kuklesnės.
Infliacija šiemet turėtų padidėti kone dvigubai (nuo 0,8 proc. pernai iki 1,4 proc.), investicijų augimas – susitraukti iki 4 proc. (užpernai siekė 7,2 proc.). Namų ūkiai yra įsiskolinę, Suomija prarado didelę dalį eksporto rinkų (palyginti su prieškriziniais metais – net 12 proc., kai ES lygiu jos išaugo ketvirtadaliu).
Dirbančiųjų nuo prieškrizinių metų sumažėjo 1,8 proc., nedarbas išaugo 2,4 proc. Pastebėta, kad tarp imigrantų nedarbo lygis, palyginti su suomiais, didesnis pustrečio karto. Todėl buvo nuspręsta skatinti atvykėlių įsidarbinimą, taip spartinant integraciją šalyje, visai kitokioje nei daugelio jų gimtinės (ekonominiu išsivystymu, socialine gerove, kalba, net klimatu).
„Atvažiuoja daug imigrantų, gauna leidimus gyventi. Norėjome paspartinti jų integraciją į darbo rinką. Mes, vyriausybė, taip sutaupysime pinigų, nes bus mokami mokesčiai, – neseniai susitikusi su grupe žurnalistų iš įvairių ES šalių, teigė Suomijos Ekonomikos ir darbo ministerijos migracijos direktorė Sonja Hämäläinen. – Yra sektorių, kur trūksta darbuotojų, o imigrantai kaip tik ieško darbo. Taigi visos pusės gauna naudos: investuotojai, darbdaviai, imigrantai, visuomenė.“
Išlaidos – ant verslo pečių
Namų netekusių žmonių visame pasaulyje šiandien priskaičiuojama daugiau nei bet kada, net lyginant su metais po Antrojo pasaulinio karo, – 65,6 mln. Daugiau nei trečdalis jų – 22,5 mln. – yra pabėgėliai. Vien 2016-aisiais prieglobsčio Europoje pasiprašė maždaug 1,2 mln. asmenų, bėgančių nuo karo, teroro ir persekiojimo Sirijoje, Afganistane, Irake. Pernai jų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus, bet migracija išlieka vienu didžiausių ES galvos skausmų.
Imigrantams kas sunkiau ir užtrunka daugiau laiko rasti darbą. Tai reiškia ne tik papildomą naštą socialinės paramos sistemai, bet ir lėtesnę integraciją į visuomenę. Todėl buvo sugalvota ne viena programa, kaip skatinti įdarbinti atvykėlius, iš Europos strateginių investicijų fondo (EFSI, vieno iš pagrindinių Europos Komisijos (EK) investicijų plano Europai, dar žinomo kaip Junckerio planas, dalių) ir Europos socialinio fondo (ESF) tam skiriama milijoninė parama.
Suomija pirmoji iš ES narių ėmė įgyvendinti Socialinio poveikio įsipareigojimo (angl. Social Impact Bond, SIB) projektą. Jis sugalvotas, siekiant palengvinti pabėgėlių ir imigrantų integraciją, verslui rasti kvalifikuotų darbuotojų ir gerokai sumažinti viešąsias išlaidas. 5.5 mln. gyventojų turinti šalis vien pernai sulaukė 3 tūkst. imigrantų, daugiausia – iš Vidurio Rytų ir Azijos. Maždaug pusė atvykėlių įsikūrė Helsinkyje ir kituose didžiuosiuose miestuose – Turku, Oulu.
EFSI atseikėjo projektui 10 mln. eurų. Tikimasi, kad šie pinigai padės per trejus metus apmokyti, suteikti praktinių įgūdžių ir įdarbinti 2,5–3,7 tūkst. imigrantų, o iš viso paskatinti 22 mln. eurų investicijų.
Priešingai nei kituose panašiuose projektuose, atvykėlių integracija į darbo rinką skatinama ne per valstybės, o per privačias investicijas. Pačios kompanijos užsiima žmonių mokymu, o viešasis sektorius padengia išlaidas (iš nemokamų socialinių pašalpų – iki 2022 metų tikimasi iš viso sutaupyti 28 mln. eurų) tik sėkmės atveju – kai imigrantas randa darbą. Tokiu atveju privatus sektorius suinteresuotas sėkme, nes ne tik gauna kompensaciją ir net šiek tiek pelno, bet ir randa trūkstamos darbo jėgos.
Pirmas eksperimentas Europoje
Darbas laikomas vienu esminių sėkmingo įsikūrimo naujoje šalyje elementų. Bet rasti jį imigrantams Suomijoje dažnai užtrunka 7–8 metus, mat pirmiausiai jie mokosi kalbos, pažindinasi su gyvenimo ir darbo kultūra.
Tiek laiko valstybė turi rūpintis šių žmonių gerove. Suomija nusprendė procesą sutrumpinti – integraciją derinti su profesiniu mokymu, kitaip tariant, šį pradėti kuo anksčiau, kad atvykėliai galėtų imtis darbo ir toliau mokytis kalbos bei stiprinti reikiamus gebėjimus.
Ši programa skirta 17–63 metų atvykėliams, kurie turi leidimą gyventi Suomijoje, bet nėra gavę pilietybės, yra užsiregistravę kaip bedarbiai, moka skaityti ir rašyti bent gimtąja kalba, yra pasirengę imtis darbo iškart po profesinio mokymo ir mokytis suomių kalbos dirbdami.
S.Hämäläinen teigimu, pirmiausiai įvertinami imigranto gebėjimai, prie jo pageidavimų priderinama mokymo programa (atsižvelgiant ir į galimo darbdavio poreikius), tuo pačiu metu mokoma kalbos (visų pirma to, ko reikia konkrečiam darbui, ir ne klasėje, o realiose gyvenimo situacijose), vyksta darbo pokalbiai.
Mokymai apima 3–6 savaičių praktiką, per šį laiką žmogus ir kompanija gali apsispręsti, ar vienas kitam tinka. Atvykėliai paprastai įsidarbina po 4–6 mėn. nuo dalyvavimo programoje pradžios. Bet net ir vėliau projekto vykdytojai nepalieka imigrantų likimo valiai – dar trejus metus jie gali gauti patarimų darbo ar mokslų klausimais suomių, anglų, arabų ar somaliečių kalbomis.
Programa pirmiausiai įgyvendinama regione aplink Helsinkį (Uusimaa) ir pietvakarių Suomijoje, vėliau ją žadama išplėsti ten, kur trūksta darbuotojų. „Čia – tik eksperimentas, pirmas toks Europoje, – pabrėžė su žurnalistais susitikęs EK vicepirmininkas Jyrkis Katainenas, atsakingas už darbą, augimą, investicijas ir konkurenciją. – Stengiamės populiarinti šį modulį, kad ir kiti taikytų. Daugiau imigrantų sulaukusios šalys desperatiškai ieško modelių, kaip tvarkytis su tuo, kaip juos integruoti į savo visuomenes.“
Mokytis sunku, bet dirbti labai nori
Ekonomikos ministerija projektui koordinuoti pasirinko fondų valdytoją „Epiqus“ – antrą Europoje tokio pobūdžio kompaniją, besispecializuojančią socialiniame versle. Jos pareiga – rasti darbo vietų imigrantams, juos apmokyti ir rinkti lėšas šiai veiklai.
Bendrovės atstovo Samiro Omaro duomenimis, į programą jau įsitraukė 614 žmonių, vasario pabaigoje 168 (pusė iš baigusiųjų mokymus) buvo įsidarbinę. Šį rezultatą jis pavadino neblogu, mat tuo pačiu metu buvo stebima, kaip sekasi žmonėms, darbo siekiantiems įprastu būdu, – esą pavyko tik vienetams.
S.Omiras papasakojo apie kelis pabėgėlius, jau radusius darbą ar netoli to. Irakietis Mustafa įsidarbino „Shell“ degalinėje praėjus vos porai mėnesių nuo suomių kalbos kursų pradžios. Kalbos mokosi toliau – kartą per savaitę eina į kursus, bet, kadangi aptarnauja klientus, savo įgūdžius gali tobulinti kasdien.
Aalin iš Somalio dirba didelėje ligoninėje. Baigė suomių kalbos kursus ir toliau tobulėja, nes dirba komandoje. Vadovai itin patenkinti jos darbo etika, elgesiu ir dėmesiu žmonėms.
Dar vienas irakietis Ahmedas kol kas negali džiaugtis darbu garsioje kompanijoje „Fazer“, apie kurį svajoja. Jam nelengva mokytis, prireikė net aštuonių bandymų gauti higienos pasą, kurio reikia dirbant restorane. S.Omiras pripažino, kad Ahmedas greičiausiai taip ir neprabils suomiškai, bet turi stiprią motyvaciją įsidarbinti, jau kelis kartus atliko praktiką ir darbą greičiausiai gaus.
Įdarbinti skatina ir rinka
Kaip įtikinti privačias kompanijas samdyti atvykėlius, kurie nelengvai surezga sakinį suomiškai, dažnai atvykę iš visai kitokio pasaulio ir neišmano net vakarietiškos darbo kultūros, ir mokėti jiems suomišką algą? Stipriai įtikinėti nereikia – papildoma pagalba visiems praverčia.
„Dabar įvairiose srityse trūksta darbo jėgos, – aiškino S.Hämäläinen. – Daugelis darbdavių tiesiog ieško žmonių, galinčių atlikti tam tikrą darbą. Jiems nesvarbu, iš kur esi atvykęs, jei tik turi reikiamų gebėjimų. Taip, susiduriame su tokiu požiūriu, bet ne taip dažnai, jei reikia darbuotojų. Tai yra win-win situacija (kai laimi visos pusės – red. past.).“
Pasak ministerijos atstovės, labiausiai darbuotojų trūksta statybų, gamybos, prekybos, patalpų valymo, skalbimo, transporto, logistikos, žmonių priežiūros, IT, viešbučių, maitinimo srityse. Darbą galima rasti net akademinėje sferoje.
Kad darbuotojų trūkumas buvo viena iš priežasčių įsileisti imigrantus, patvirtino ir vieno didžiausių Suomijoje maisto produktų gamintojų „Fazer“ atstovai. Jis bene geriausiai žinomas dėl įkūrėjo vardu pavadinto pieniško šokolado „Karl Fazer“, kurį smaližiai dėl mėlynos pakuotės vadina tiesiog „Fazer Blue“, šokoladinių saldainių „Geisha“, „Dumle“ ir kitų saldumynų.
Bet tai – ne didžiausia 1891 metais įkurtos ir dabar aštuoniose valstybėse veikiančios korporacijos verslo dalis. Be kita ko, jai priklauso ne viena kepykla (įskaitant vieną didžiausių Lietuvos kepyklų „Fazer Lietuva“, kuri prekiauja „Gardėsio“ ženklu pažymėtais duonos gaminiais) ir kavinė, neseniai buvo paleista maisto produktų be gyvulinės kilmės ingredientų linija.
„Darbo rinka keičiasi, visuomenė sensta, tuoj pritrūksime kvalifikuotų žmonių, – žurnalistams sakė „Fazer Group“ viceprezidentė Ulrika Romantschuk. – Pagalvojome, kad tvarkantis su imigracija galime skirti savo indėlį.“
Anot jos, norinčiųjų įsidarbinti šioje korporacijoje buvo maždaug tūkstantis, bet pasisekė toli gražu ne visiems. Nuo praėjusių metų liepos jau keturios imigrantų grupės baigė dviejų savaičių mokymus, neseniai pradėjo penkta. Po vieną dieną žmonės turėjo skirti darbo pokalbiui.
Visiems, sėkmingai praėjusiems mokymus, buvo pasiūlytas darbas ne visą darbo dieną. Buvo įdarbinta apie 60 proc. dalyvių, daugiausia – restorane, kai kurie – gamyboje. Tiesa, dalis netrukus nusprendė, kad vis tik labiau nori toliau mokytis, o ne dirbti. Daugiau nei 15 tūkst. darbuotojų turinti ir 1,64 mlrd. eurų pardavimų sumą pernai pasiekusi korporacija planuoja iš viso įdarbinti 125 imigrantus.
„Receptas toks – reikia bandyti, suteikti žmonėms galimybę, juos įtraukti. Tada kyla pasididžiavimo, dalyvavimo jausmas, – kalbėjo U.Romantschuk. – Mums trūksta darbuotojų, o apmokę žmones jų gavome. Kartu puoselėjame įvairovę, norime atspindėti visuomenę. Reikia imtis lyderio vaidmens, nes esame viena didžiausių kompanijų savo sektoriuje. Tai yra win-win situacija – mums, tiems žmonėms, Suomijos visuomenei apskritai. Suomijoje esama skirtingų žmonių, klientų, vartotojų, dirba daugiau nei 40 tautybių atstovai. Esame įpratę prie įvairių tautybių žmonių.“
Anot korporacijos viceprezidentės, bene didžiausia problema įdarbinant imigrantus – kalba, būtinybė suprasti vietos kultūrą. Prireikė ir aktyvaus dialogo su vadybininkais, kad nekiltų nesusipratimų tarp naujokų ir ligtolinių darbuotojų, kad atvykėliai jaustųsi laukiami.
„Kai pradėjome, sulaukdavome daug klausimų, kaip elgtis su imigrantais, kaip juos integruoti, kaip dėl saugumo, kokius nurodymus darbe jiems teikti, – prisiminė „Fazer Group“ žmogiškųjų išteklių specialistė Maria Aaltonen. – Bet patys imigrantai greitai mums leido suprasti, kaip šaunu padėti žmonėms, ir pakeitė mūsų požiūrį. (…) Reikia daug komunikacijos, išklausyti, kas kelia nerimą darbuotojams. Tai padėjo.“
Žurnalistų kelionę į Suomiją organizavo Europos Komisija. Teksto turiniui tai įtakos neturi.
