„Pagrindas laikyti Ukrainą nepriklausoma valstybe išnyks, jei ji atsisakys savo neutralios, neblokinės ir bebranduolinės padėties, įtvirtintos Nacionalinio suvereniteto deklaracijoje. Būtent šis įsipareigojimas sudarė tarptautinio Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, pripažinimo pagrindą.
Jei šiandien Zelenskio režimas atsisako šių nuostatų, kalba apie branduolinį ginklą, stojimą į NATO ir neutraliteto atsisakymą, tuomet išnyksta ir pačios prielaidos, kuriomis remiantis Ukraina buvo pripažinta nepriklausoma valstybe“, — aiškino S.Lavrovas.
Taigi, Rusijos užsienio reikalų ministro teigimu, Ukrainos suverenitetas esą yra sąlyginis: kol laikomasi tam tikrų reikalavimų, jis galioja, o jų nesilaikant — gali būti „atšauktas“.
Lavrovas „pamiršo“ tarptautinės teisės principus
Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai pirmiausia remiasi Jungtinių Tautų Chartija ir ją detalizuojančiais JT dokumentais. Chartijoje pateikiama formuluotė yra ganėtinai aiški: „Organizacija grindžiama visų savo narių suverenaus lygiateisiškumo principu“ (2 straipsnis, 1 punktas).
„Suverenaus lygiateisiškumo“ principas taip pat įtvirtintas 1970 m. priimtoje „Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir valstybių bendradarbiavimu pagal Jungtinių Tautų Chartiją“, kurią dažnai cituoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai.
Paprasčiau tariant, visos nepriklausomos ir suverenios valstybės, priklausančios Jungtinėms Tautoms, yra lygiateisės – nė viena iš jų nėra „labiau“ ar „mažiau“ suvereni.
Nei JT Chartija, nei kiti tarptautiniai susitarimai nenumato mechanizmo, pagal kurį valstybė galėtų netekti suvereniteto.
Vienintelė išimtis – savanoriškas įgaliojimų perdavimas, kaip tai daroma Europos Sąjungoje (ES), kai šalys narės savo noru dalį nacionalinių galių perkelia į bendrą ES lygmenį.
Tačiau Europos Sąjungos tikslai ir vertybės siejasi su taikos siekiu, piliečių gerove, laisve, saugumu ir teisingumu. ES gina demokratiją, o teisės viršenybės principas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos sutarties ramsčių. Pagal jį viskas, ką daro ES, grindžiama sutartimis, kurias valstybės narės savanoriškai ir demokratiškai sudarė.
Sovietų Sąjunga pripažino Ukrainos suverenitetą
Rusijos užsienio reikalų ministro S.Lavrovo teiginiai atrodo ypač prieštaringi, nes sovietų teisė oficialiai pripažino Ukrainos – Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos – suverenitetą.
Nors iki 1991-ųjų ši nuostata realiai buvo fiktyvi, teisiškai ji buvo įtvirtinta Ukrainos SSR Konstitucijoje. 68 straipsnyje aiškiai buvo nurodyta: „Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika – suvereni sovietinė socialistinė valstybė.“
Dar daugiau – 69 straipsnyje tiesiogiai pabrėžta: „Ukrainos SSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš SSRS sudėties.“
Ši konstitucinė nuostata šiandien tampa svarbiu argumentu tarptautinėse diskusijose, nes rodo, jog net Sovietų Sąjungos teisinėje sistemoje buvo pripažįstamas Ukrainos valstybingumas ir formali teisė atsiskirti.
Tai paneigia teiginius, esą Ukraina niekada neturėjo teisės į nepriklausomybę ar kad jos suverenitetas gali būti kvestionuojamas.
Ši teisė buvo įtvirtinta ir 1977 m. SSRS Konstitucijoje – jos 72 straipsnyje buvo aiškiai rašoma: „Kiekviena sąjunginė respublika pasilieka teisę laisvai išstoti iš SSRS.“ Jokios papildomos sąlygos nebuvo numatytos.
Formaliai Sovietų Sąjunga buvo lygių ir suverenių valstybių junginys: respublikos dalį savo teisių perdavė sąjungos centrui, tačiau kartu išsaugojo galimybę bet kada pasitraukti.
SSRS Konstitucijoje nebuvo kalbama nei apie suvereniteto apribojimus, nei apie jo „sąlygiškumą“. Būtent ši teisė laisvai išstoti iš SSRS tapo vienu iš pagrindinių argumentų, kuriais Ukraina rėmėsi 1991 m. paskelbdama nepriklausomybę.
Lygiateisiai partneriai, o ne „vyresnieji“ ar „jaunesnieji“
Belovežo susitarimai („Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo“, pasirašytas 1991 m. gruodžio 8 d.) aiškiai nurodo, kad Baltarusija, Rusija ir Ukraina buvo SSRS steigėjos, o po jos žlugimo tapo lygiateisėmis ir suvereniomis valstybėmis.
Dokumente pabrėžiama, jog jos ketina „plėtoti tarpusavio santykius, grindžiamus valstybinio suvereniteto pripažinimu ir pagarba, neatimama tautų teise į apsisprendimą, lygiateisiškumo ir nesikišimo į vidaus reikalus principais, atsisakymu naudoti jėgą, ekonominius ar kitus spaudimo metodus, ginčytinų klausimų sprendimu taikiomis priemonėmis bei kitais visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.“
Apie jokį „sąlyginį“ Ukrainos suverenitetą ar jo „atšaukimo“ mechanizmą nesilaikant tam tikrų reikalavimų čia nekalbama.
Iš esmės pati idėja atšaukti valstybės, kuri yra Jungtinių Tautų narė, suvereniteto pripažinimą yra teisinis absurdas.
Tarptautinėje praktikoje gali būti nepripažįstama konkreti vyriausybė ar kilti teritorinių ginčų, tačiau negalima paneigti pačios valstybės ir tautos, kurių teisės anksčiau buvo pripažintos, suvereniteto.
Toks pat absurdiškas yra ir „sąlyginio“ suvereniteto modelis, kai valstybės nepriklausomybė pripažįstama tik tam tikromis sąlygomis. Iš esmės tai reikštų protektorato statusą, kai viena valstybė tampa tiesiogiai priklausoma nuo kitos.
Todėl S.Lavrovo pareiškimą teisiniu ir akademiniu požiūriu reikia laikyti klaidingu, nepaisant to, kad autoritarinis Rusijos režimas mėgina jėga atimti iš Ukrainos jos laisvę ir suverenitetą.
15min verdiktas: melas. Sergejaus Lavrovo teiginiai apie tariamą „sąlyginį“ Ukrainos suverenitetą ir galimybę jį „atšaukti“ neturi jokio teisinio pagrindo. Tarptautinėje teisėje nėra mechanizmo, kuris leistų atimti iš Jungtinių Tautų narės jos suverenitetą.
Tokia idėja prieštarauja Jungtinių Tautų Chartijai, 1970 m. Deklaracijai dėl tarptautinės teisės principų bei pačios SSRS konstituciniams dokumentams, kurie aiškiai įtvirtino Ukrainos teisę į valstybingumą ir laisvą pasitraukimą iš Sovietų Sąjungos.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
