Jei kiek anksčiau amerikiečiai, net ir asmeniškai prezidentas Donaldas Trumpas darydavo prielaidą, kad Ukraina gali pasiekti savo tikslų, tai dabar, matyt, yra įtikėjęs, kad Rusijos pergalė yra neišvengiama ir, tik padariusi reikšmingų nuolaidų, Ukraina galbūt išvengtų didesnės katastrofos.
Dar rugsėjį, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paraštėse susitikęs su Volodymyru Zelenskiu, D.Trumpas tvirtino, kad, padedant Vakarams ir NATO, Ukraina gali atgauti savo prarastas teritorijas.
Vėliau, aktyviau įsisukus į derybas Steve‘ui Witkoffui, vertinimai esmingai pasikeitė.
Rusai tebesilaiko užsispyrusios pozicijos, nenusileidžia nė vienu klausimu. O Vakarai tarpusavyje pasikalba ir sukuria kokį nors „kompromisinį planą“, kurį rusai vėliau vis tiek atmeta.
Svarbu pažymėti, kad fronte situacija iš esmės lieka nepakitusi. Gruodį mūšių intensyvumas net kažkiek sumažėjo. Abi kariaujančios pusės daužo viena kitos energetinę infrastruktūrą. Ukraina pasiekia vis tolimesnius taškus, tuo parodydama, kad jautrių, neapginamų taikinių skaičius Rusijoje tik didėja ir, be abejo, toliau didės. Štai jau antra naftos platforma atakuota Kaspijos jūroje – to anksčiau nėra buvę.
Neseniai Ukrainos povandeninis dronas pirmą kartą Novorosijske atakavo Rusijos povandeninį laivą. Iš jo buvo nuolat apšaudoma raketomis pietų Ukraina. Rusija panašių „incidentų“ stengiasi viešai nekomentuoti, nes tai skaudžiai žeidžia jos formuojamą „neišvengiamos artėjančios pergalės“ įvaizdį. Desperatiškai mėgina tą pergalingą žygį viešai pademonstruoti ir nuolat atsiduria komiškose, tiesiog pajuokos vertose situacijose. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas jau keletą kartų melagingai raportavo savo viršininkui apie „paimtą“ Pokrovską, panašiai kartų apie „išlaisvintą“ Kupjanską, net žurnalistus kvietė įsitikinti. O vietoje to į Kupjanską nuvyko pats V.Zelenskis ir pasiuntė iš ten videosveikinimą.
Prezidentas V.Zelenskis neseniai pareiškė, kad Ukrainos pozicijos (vartojant D.Trumpo kalbą ir terminus – „kortos“) išlieka tvirtos, karo pramonė taip pat tvirtai stovi ant kojų ir tik stiprėja. Kartu pabrėžia, kad yra pasiruošęs daryti įvairias nuolaidas, bet negali nusileisti dviem principiniais klausimais. Negali vienasmeniškai „atiduoti“ Rusijai teritorijos, kurios ji nesugebėjo okupuoti karinėmis priemonėmis, negali to pripažinti nei „de facto“, nei, juo labiau, „de jure“, nes to neleidžia Ukrainos konstitucija.
Ukrainoje realiai veikia konstitucija ir, skirtingai nuo Rusijos, jos niekas neįgaliotas perrašinėti pagal kokio nors vieno asmens užgaidas.
Kita „raudonoji linija“ yra saugumo garantijos. Joks Ukrainos lyderis negali sutikti su abstrakčiais pažadais ar kažkuo panašaus į „Budapešto nr. 2“ memorandumą. Per daug paaukota ir per daug kraujo pralieta tam, kad laikinai sutiktum su kažkokia menama taika, kuri ilgainiui vėl grąžintų į karą. Teisėtai ir visiškai suprantamai V.Zelenskis reikalauja jei ne NATO, tai kitų, analogiškų NATO sutarties 5-jam straipsniui garantijų, kurios turėtų įstatymo galią ir būtų patvirtintos JAV Kongrese.
Po paskutinių pokalbių Berlyne, po Vakarų vadovų pareiškimo ir pasirengimo suteikti saugumo garantijas, po optimistinių D.Trumpo atsiliepimų apie „kaip niekada arti“ esantį susitarimą dėl taikos, galime daryti tik vieną teigiamą išvadą ir vertinimą, kad Vakarų, Jungtinių Valstijų ir Ukrainos pozicijos praktiškai sutampa. Sakoma – apie 90 proc. Beje, pareiškime yra frazė, kuri kažkiek grąžina į įprastą realybę – „nieko nesutarta, kol dėl visko nesutarta“. Būtent čia ir slypi tie 10 proc. apie teritorijas ir saugumo garantijas.
Dar yra, „tradicinis“ Rusijos faktorius. Paprastai viską griaunantis. Labai tikėtina, kad Rusija kategoriškai atmes bet kokią Vakarų pajėgų dislokavimo Ukrainoje galimybę – ar tas pajėgas vadintume taikdariais, ar kokiomis nors stabilizuojančiomis struktūromis – rusams visai nesvarbu.
Peršasi išvada, kad Rusijai ir toliau paliekama galimybė „tempti gumą“, išlaikyti savo menamą pranašumą bent jau per žiemą ir tikėtis, kad tas alinimo karas pirmiausia palauš būtent Ukrainą, o ne juos. Atitolins savų ekonomistų prognozuojamą ekonomikos krachą. Dar viena Rusijos viltis, kad D.Trumpui baigsis kantrybė ir jis, pasitraukdamas iš derybinio proceso, atšauks bet kokias Rusijos sankcijas ir nutrauks bet kokią, net ir netiesioginę paramą Ukrainai.
Europai užduotys išlieka tos pačios. Pačiai prisiimti daugiau iniciatyvos, atsakomybės, kompensuoti, kiek įmanoma, JAV atsitraukimą, išspręsti pagaliau tokius konkrečius klausimus, kaip užšaldytų Rusijos lėšų panaudojimą Ukrainos reikmėms. Sustiprinti sankcijas Rusijai ir užkirsti kelią sankcijų apeidinėjimui, patvirtinti reguliaraus Ukrainos finansavimo mechanizmus, suteikti visą, be jokių ribojimų, karinę pagalbą puolamąja ginkluote.
Išlieka bent jau teoriškai pati efektyviausia alternatyva. Tam reikia, kad Europa ir Amerika išvien, be jokių kompromisų ir apsimestinio „nešališkumo“, taptų vienareikšmiškai šališka, tvirtai stotų aukos pusėje, o ne per vidurį, sutelktų savo finansinius ir karinius resursus Ukrainos rėmimui ir Rusijos spaudimui. Kol kas tai, deja, tik teorinė galimybė.
