23-ejų metų Ali atvyko į Lietuvą, norėdamas įgyti vakarietišką išsilavinimą. Studijuodamas Ali tapo ne tik LCC Studentų atstovybės prezidentu. Jaunuolis savo žiemos atostogas praleido padėdamas pabėgėliams, kurie glaudžiasi pabėgėlių stovyklose Turkijoje. Ali mielai pasidalijo šios įsimintinos kelionės įspūdžiais.
– Kas paskatino ir įkvėpė jus šiai kelionei?
– Vieną lapkričio popietę turėjau lyderystės pagrindų paskaitą su dėstytoju, kuris buvo pats neseniai grįžęs iš Libano. Tądien jis dalijosi savo patirtimi, kai padėdavo studentams, besimokantiems vargingomis gyvenimo sąlygomis. Rodos, tada ir supratau, kad mane taip pat traukia tarnystė žmonėms ir aš noriu padėti Vidurio Rytuose vargstantiems pabėgėliams.
Apie šią idėją užsiminiau dėstytojui ir vienam draugui misionieriui iš JAV. Jis mane supažindino su Graikijoje gyvenančiais savo draugais, su kuriais pabendravęs per „Skype“ gavau pasiūlymą aplankyti ten esančias pabėgėlių stovyklas. Dėstytojas mano ketinimus taip pat palaikė, bet pasiūlė pagalvoti dar ir apie Turkiją.
Tuo metu turėjau begales darbų, todėl reikėjo greitai apsispręsti, o laiko nebuvo daug. Vienąkart skaitant užkliuvo klausimas „how big is your heart?” (liet. „kokio didumo tavo širdis?”) Tada pagalvojau: „Kad ir ką pasirinkčiau, vien tai, jog tai darau, yra geras pasirinkimas.“ Galvoje sukosi mintys, kaip mano širdis galėtų būti didesnė? Tada neliko abejonių, ar verta ryžtis šiai kelionei.
– Kaip galutinai apsisprendei vykti į Turkiją, kas tarė lemiamą žodį?
– Vienintelis dalykas, galėjęs riboti mano pasirinkimą, buvo pinigai. Pasidomėjęs bilietų kainomis supratau, kad negalėsiu sau leisti tokios kelionės, todėl kreipiausi pagalbos į savo dėstytoją. Labiausiai gąsdino tai, kad buvo likusi tik savaitė.
Dar pamenu juokiausi, kad laukia tikrai linksma savaitė, jei dar dabar nuoširdžiai nežinau, ką daryti. Kai susitikau savo dėstytoją, jis užsiminė, kad galbūt pavyks rasti žmonių, galinčių padengti mano bilietų išlaidas. Po valandos rankose jis jau laikė išspausdintus bilietus kelionei į Turkiją ir ištiesė juos man sakydamas: „Linksmų švenčių.“
– Tikrai ypatinga dovana. Kaip pavyko pasiekti pabėgėlių stovyklą?
– Gavau bilietus iš Vilniaus į Stambulą, o iš ten į Izmirą. Šis miestas įsikūręs vakarinėje Turkijos dalyje, Egėjo jūros pakrantėje, kur daugelis pabėgėlių jūra keliauja į Graikiją. Pats Izmiras nėra itin įdomus miestas, todėl iš jo keliavau į Kušadasį. Už dvidešimt minučių kelio nuo ten yra Selčiuko miestelis, o šalia jo ir pats Efesas.
– Atvykęs į Turkiją tapai vienu iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kaip pabėgėliai reagavo į naują žmogų? Ar sunku buvo pritapti?
– Kadangi nebuvau tikras, kuo galiu būti naudingas, bet žinojau, kad esu tinkamas, nesvarbu, kokiai pagalbai, sutikau su viskuo. Savanoriai sykį per savaitę dalydavo maistą ir drabužius užmiestyje, įvairiuose kaimeliuose. Man tiko. Tačiau tik kartą per savaitę. O aš norėjau daugiau. Selčiuko bažnyčioje prisijungiau prie kitų savanoriavusių misionierių.
Čia jie, dažniausiai savaitės pabaigoje, prisikrovę mašinas humanitarinių pagalbos paketų, traukdavo link pabėgėlių stovyklų. Per visą kelionę aplankiau dvi nedideles ir vieną pagrindinę pabėgėlių stovyklą Izmiro apskrityje. Kitas likusias šešias dienas padėjau vietinėje bažnyčioje.
– Su kokiais sunkumais tau teko susidurti?
– Na, jau Stambule kažin kaip dingo mano lagaminas. Ir tai dar ne viskas. Skrendant atgal buvo tris kartus atidėtas mano skrydis. O grįžus į Lietuvą vėl dingo lagaminas. Deja, lyg to dar būtų negana, jį atgavęs dar ir pusės daiktų pasigedau.
– Tikriausiai su tomis pačiomis oro linijomis daugiau nebeskrisi. O kur apsistojai kelionės metu?
– Na taip, jei tik galėsiu, tai daugiau niekada neskrisiu. Nakvynės vietą man padėjo rasti dėstytojo draugai kanadiečiai. Turėjau progą apsistoti pas YWAM organizacijos (organizacija, globojanti krikščionišką jaunimą) narę, kuri mane labai svetingai priėmė. Viena, be šeimos gyvenanti turkė visokeriopai manimi rūpinosi, patarė ir palaikė.
– Kaip susikalbėdavai su vietiniais žmonėmis? Tikriausiai anglų kalbos žinių neužteko?
– Pirmąjį kartą dalinti maistą ir rūbus padėjome keturiese – aš, mano globėja, kanadietė ir irakietė. Ji kalbėjo arabiškai. Kadangi jie turkiškai nesupranta, per ją ir komunikuodavome.
Na, o bendraujant su vaikais, pagrindinė mūsų kalba buvo žaidimai. Labiausiai gaila buvo, kad jie net žaislų neturėjo, todėl žaisdavome su akmenimis. Aš tik jiems pradėdavau visokius nebūtus akmenų pradanginimo triukus rodyt, apsidairau, o jų jau penkiolika stovi.
– Koks buvo pirmas įspūdis, pamačius pabėgėlių stovyklose verdantį gyvenimą?
– Žinojau, kad išvysiu į sunkią padėtį pakliuvusius žmones, tačiau vis tiek labai nustebau. Čia nebuvo jokios šildymo sistemos. Temperatūra buvo žema, juk keliavau žiemą, žmonės šalo, o jų buvo labai daug. Visi jie buvo persmelkti nerimo, baimės, liūdesio ir pasiryžę padaryti bet ką, kad tik gautų šildymo krosneles, kurias jiems dalinome. Dar bandžiau reguliuoti eiles, tačiau vargiai sekėsi.
– O kaip į jus, atvykėlius, reagavo patys žmonės?
– Mes jų akyse visų pirma buvome ne tie, kurie norėjome padėti, o tie, kurie duodavo tam, kad ką nors pasiimtų. Todėl iš pradžių ir buvo sunku suprasti, kodėl kai kurie iš jų nesiryždavo iš mūsų imti rūbų ar maisto. O kadangi viso to jiems būtinai reikėdavo, jie verčiau viską kniaukdavo iš mūsų mašinų bagažinių.
Na, ir, žinoma, daugelis manydavo, kad siūlome kažką užnuodyto. Tik tada, kai mūsų gaminto maisto paragavo ir jį netgi pagyrė jų lyderis, visi puolė kirsti mūsų siūlomo maisto.
– Kas labiausiai įstrigo atmintyje po šios kelionės?
– Tikriausiai atmintyje įstrigs kelios akimirkos. Per pirmą apsilankymą, kai pelnėme žmonių palankumą, mes, savanoriai, gavome kvietimą į vienos šeimos namus išgerti arbatos. Kadangi musulmonams labai svarbus svetingumas, mes tai labai vertinome. Buitis, kuri supo, buvo be galo vargana.
Taip pat niekada nepamiršiu vieno berniuko, kuris sugebėdavo perskaityti viską, ką matydavo, tačiau nepažinojo raidžių. Labai norėjau jį pamokyti skaityti, tik ten nebuvo jokio popieriaus ir rašymo priemonių, ką jau kalbėti apie knygas ir žurnalus. Todėl pagrindinių raidžių išmokome skaitydami užrašus ant mano megztinio. Neabejoju, kad jis tų septynių raidžių nuo užrašo „New York“ tikrai neužmirš.
– Tikriausiai prieš kelionę jau turėjai kokias nors išankstines nuostatas. Ar po jos kas nors pasikeitė?
– Žinoma. Prieš atvykdamas čia, labai daug domėjausi pabėgėliais, daug skaičiau, žiūrėjau įvairių reportažų ir neslėpsiu, kad susidariau gana negatyvią nuomonę. O atvykęs supratau, kad yra atvirkščiai. Juk jie yra paprasti žmonės, tik priversti dėl karo baisumų palikti savo namus.
Ar gali kas būti blogiau? Ir liūdniausia, kad stebėdamas juos supratau, jog jie neturi ateities. Jie neturi nieko, dėl ko norėtų gyventi kitą dieną. Tiek daug kartų išduoti ir pamesti. Na, nebent dėl savo vaikų, dėl kurių ateities jie irgi abejoja. Juk jie ten vos išgyvena. Jie nieko neturi – nei pinigų, nei namų, nei darbų.
Žinoma, yra ir tokių, kurie dar tikisi grįžti į tėvynę su viltimi, kad karas greitai baigsis. Taip pat yra ir tokių, kurie tikisi, kad pavyks pasiekti Vakarų Europą, lengvai susirasti darbą ir atsistoti ant kojų. Todėl supratau, kad turime būti dėkingi už tai, ką turime: šeimą, sveikus artimuosius, šiltą ir saugią pastogę, galimybę dirbti, mokytis bei gyventi laisvoje šalyje. Esame labai laimingi.
