„Dar prieš pusantrų metų Ina Ušakova gyveno Lietuvoje — šalyje, kurioje galioja europiniai standartai ir vertybės. Šiandien ji kartu su šeima Baltarusiją vadina savo antrąja tėvyne. Sprendimą persikelti lėmė asmeniniai įsitikinimai, požiūris į vaikų auklėjimą ir santykis su istorine atmintimi“, – reportažą pradeda Baltarusijos valstybinis televizijos kanalas „Belarus1“.
Jame – iš Lietuvos išvykusia moterimi pristatoma pašnekovė pasakoja, kaip Lietuvoje esą buvo engiama.
Teigiama, kad moteris, gimusi ir užaugusi Lietuvoje, kartu su trimis vaikais prieš kurį laiką įsikūrė agrariniame Baltarusijos miestelyje Tarnove, Lydos rajone.
Interviu Baltarusijos žurnalistei pašnekovė skundėsi, esą Lietuvoje nepuoselėjamos „tradicinės vertybės“, o labiausiai moterį jaudino tai, jog negalima puoselėti atminties apie „Didįjį Tėvynės karą“ – tai yra draudžiama.
„Gegužės 9-oji nešvenčiama. Prisimenu, kai buvo laidojamas mano senelio pusbrolis – jo medaliai buvo nešami ant pagalvėlės. O dabar net gvazdiko negalima padėti. Stovi konteineriai su užrašu „šiukšlinės gvazdikams. Viską nugriovė, nieko nebeliko sovietinio.
Visas Žaliasis tiltas sotinėje buvo nustatytas sovietiniais paminklais, jų taip pat nebeliko. Istorijos praktiškai nebeliko, viskas perrašyta“, – skundėsi ji.
Moteris prisipažino, kad už socialiniuose tinkluose paskelbtą Georgijaus juostelės nuotrauką jai buvo skirta 300 eurų bauda.
Ji pridūrė, kad Lietuvoje nevertinamos amžinosios vertybės, o vietoje Gegužės 9-osios „su džiaugsmu rengiami gėjų paradai“.
Jos teigimu, šalies mokyklose draudžiama teigti, kad moksleivis yra mergaitė ar berniukas – vaikams paliekama apsispręsti patiems, tai moteriai esą labai nepatiko.
„Mano draugė net atsiuntė nuorodą, kad kai kuriose mokyklose net tualetus stato „be lyties“ – esą tiems, kurie neapsisprendę dėl jos“, – tikino ji.
Putino propagandos, o ne istorinis simbolis
Vienas dažniausių propagandinių teiginių – kad Lietuvoje esą baudžiama už Antrojo pasaulinio karo atminimą. Kaip „pavyzdys“ pateikiama bauda už Georgijaus juostelės publikavimą socialiniuose tinkluose.
Svarbu suprasti kontekstą: Lietuvoje ši simbolika vertinama ne tik kaip Antrojo pasaulinio karo simbolis, bet ir kaip Rusijos militarizmo bei agresijos ženklas.
Lietuvoje nuo 2022 metų uždrausta viešai demonstruoti Georgijaus juostą ir kitus Rusijos karo prieš Ukrainą simbolius, už tai gresia bauda.
Georgijaus arba šventojo Jurgio juosta buvo vienas iš carinės Rusijos kareivių apdovanojimo ženklų, tačiau į valdžią atėjus bolševikams tapo nebepageidaujamas.
Sovietų Sąjungoje juosta buvo įtraukta į apdovanojimų sistemą kaip Gvardijos juosta. 1943 m. Georgijaus juosta buvo naudota kaip Šlovės ordino ir medalio „Už pergalę prieš Vokietiją“ atributas.
Rusijos samdiniams užgrobus Krymą ir kartu su prorusiškais separatistais pradėjus karą Rytų Ukrainoje, Georgijaus juosta (kuria puošiasi Ukrainos okupantai) tapo Rusijos imperinių ambicijų simboliu.
Taigi, Georgijaus juosta, kažkada buvusi Antrojo pasaulinio karo didvyrių atminimo simboliu, šiandien pačios Rusijos rankomis yra paversta agresijos bei smurto simboliu.
Priešingai nei teigia Baltarusijos valstybinio televizijos kanalo pašnekovė, Lietuvoje nedraudžiama istorinė atmintis.
Pagal priimtas įstatymo pataisas, Lietuvoje draudžiama naudoti „totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolius, kuriuos šie režimai naudojo ar naudoja jų įvykdytai ar vykdomai karinei agresijai, vykdomiems ar įvykdytiems nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams propaguoti“.
Taip pat konkrečiai nurodoma, kad tokiu simboliu „visais atvejais laikoma dvispalvė (juodos ir oranžinės spalvų) Georgijaus (Šv. Jurgio) juosta“. Minėtas draudimas apims ir šiuo metu Rusijos kare su Ukraina naudojamus simbolius – raides „Z“, „V“ ir kitas.
Tai nėra draudimas prisiminti Antrojo pasaulinio karo aukas. Lietuvoje vyksta įvairūs minėjimai, žmonės pagerbia aukas kapinėse ir memorialuose.
Gvazdikų nešti nedraudžia
Netiesa ir tai, kad Lietuvos gyventojams draudžiama ant kapų nešti gvazdikus. Ši manipuliacija kilo ir po praėjusių metų gegužės 9 dieną surengtos sostinės savivaldybės iniciatyvos.
Rusijai minint vadinamąją Pergalės dieną, šalia Vilniaus Antakalnio kapinių pastatytas šiukšliavežis, kuris, kaip teigė sostinės meras Valdas Benkunskas, buvo skirtas ne tik gvazdikams, bet ir „sovietinei nostalgijai“.
„Kadangi minima 80 metų sukaktis, šiandien esam kaip niekad rimtai pasiruošę. Raudoniems gvazdikams ir sovietinei nostalgijai vietos paruošėm sočiai. Propaganda apie Lietuvos išlaisvinimą ją okupuojant turi keliauti ten, kur jai ir vieta“, – socialiame tinkle „Facebook“ rašė meras.
Tačiau, kaip matyti iš daugybės renginio nuotraukų, niekas net nebandė atimti gvazdikų iš juos atnešusių asmenų, jie nebuvo nukreipiami prie šiukšlinės.
Visas pasaulis mini anksčiau
Pergalės dienos data prorusiškiems propogandininkams ir oficialiam Kremliui ilgainiui tapo principiniu klausimu, bandant savaip interpretuoti istoriją.
Sovietinėje ir dabartinėje Rusijos istoriografijoje dominuoja nuomonė, kad Vakarų istoriografija sąmoningai Pergalės dieną sieja su kapituliacijos akto pasirašymo procedūra Reimse, o akto pasirašymą Berlyne vertina kaip kapituliacijos akto ratifikaciją, tuo siekdama sumenkinti SSRS indėlį pergalėje prieš nacizmą. Esą todėl Vakarų šalyse Pergalės diena yra švenčiama gegužės 8 dieną.
1995 m. Baltijos šalių prezidentai atsisakė vykti į Maskvą paminėti Pergalės dienos jubiliejaus, iškeldami problemą, kad ne visiems ta Pergalės diena siejasi su pergale.
Tuo buvo pažymėta, jog ši šventė mums svetima, nes tai tiesiogiai yra siejama su antrosios sovietinės okupacijos Baltijos šalyse įtvirtinimu, mat kai buvo nugalėtas nacizmas, Raudonoji armija nuo jo „išlaisvino“ Rytų Europą, bet pati beveik 50 metų iš tų kraštų nepasitraukė.
Paminklų klausimas – ne „istorijos draudimas“
Propagandinėse publikacijose taip pat teigiama, kad Lietuvoje „griaunami sovietiniai paminklai ir perrašoma istorija“. Tačiau iš tikrųjų kalbama apie sovietinės okupacijos simbolius.
Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje iš tiesų demontuojami sovietiniai paminklai. Tačiau tai daroma dėl to, kad jie laikomi komunistinės ideologijos ir sovietinės okupacijos simboliais, o ne todėl, kad būtų siekiama ištrinti istoriją, kaip teigiama interviu.
Lietuva 1940–1990 m. buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl dalis sovietinių monumentų vertinami kaip okupacinės valdžios propagandos simboliai.
Sprendimai dėl jų pašalinimo ar perkėlimo yra politinių ir visuomeninių diskusijų rezultatas, o istorija tuo pat metu nagrinėjama muziejuose, archyvuose ir moksliniuose tyrimuose.
Asmeninės istorijos kaip propagandos įrankis
Tokie interviu dažnai naudojami informacinėje kampanijoje: vieno žmogaus pasakojimas pateikiamas kaip visos valstybės situacijos įrodymas.
Baltarusijos valstybinė žiniasklaida ir propagandininkai tokius pasakojimus naudoja siekdami sukurti kontrastą – esą Baltarusijoje gyvenimas stabilus ir ramus, o Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, žmonės persekiojami dėl savo pažiūrų.
Tačiau pavienės istorijos negali atspindėti realios padėties visuomenėje. Lietuva yra demokratinė valstybė ir Europos Sąjungos narė, kurioje galioja žodžio, susirinkimų ir politinių pažiūrų laisvė.
Ekspertai pažymi, kad tokie pasakojimai yra platesnės informacinės kampanijos dalis. Jų tikslas – diskredituoti Baltijos šalis ir Europos Sąjungą, kartu formuojant teigiamą Baltarusijos ir Rusijos įvaizdį savo auditorijai.
Todėl propagandiniai naratyvai apie „draudžiamą istoriją“ ar „persekiojimą Lietuvoje“ dažniausiai yra ne faktų atspindys, o informacinio karo priemonė.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Baltarusijos valstybinės televizijos reportaže pateikiami teiginiai sudaro klaidinantį įspūdį apie padėtį Lietuvoje. Nors minima bauda už Georgijaus juostelės demonstravimą gali būti reali, ji susijusi ne su Antrojo pasaulinio karo atminimo draudimu, o su įstatymu, draudžiančiu viešai naudoti simbolius, siejamus su Rusijos agresija prieš Ukrainą ir totalitarinių režimų propaganda.
Taip pat klaidinama teigiant, kad Lietuvoje draudžiama pagerbti karo aukas ar nešti gėles į kapines – tokio draudimo nėra. Diskusijos dėl sovietinių paminklų ar jų pašalinimas susiję su okupacinės simbolikos vertinimu, o ne istorijos „naikinimu“.
Be to, reportaže pateikiami nepagrįsti ar perdėti teiginiai apie švietimo sistemą ir „draudimą“ kalbėti apie biologinę lytį mokyklose. Vieno žmogaus asmeninė istorija pateikiama kaip visos valstybės situacijos įrodymas, nors tai neatspindi realios padėties Lietuvoje.
Todėl reportaže naudojami teiginiai iš dalies remiasi faktais, tačiau jie pateikiami iškraipant kontekstą ir pasitelkiant propagandinius naratyvus.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
