Per daugiau nei du dešimtmečius valdžioje V.Putinas Pergalės dieną pavertė centriniu savo režimo mitu, turinčiu beveik okultinių požymių. Karo atmintis Rusijoje tapo ne gedulo ar istorinio susitaikymo simboliu, bet emociniu instrumentu, skirtu mobilizuoti visuomenę, stiprinti apsiaustos tvirtovės įvaizdį ir pateisinti konfrontaciją su Vakarais.
Šiandien Kremliaus retorikoje invazija į Ukrainą vaizduojama kaip naujas „Didysis Tėvynės karas“, o Kyjivas – kaip dar vienas egzistencinis priešas, kurį Rusija esą privalo įveikti.
Daugeliui rusų gegužės 9-oji tebėra svarbiausia metų šventė. Būtent ši kolektyvinė pergalės emocija tapo pagrindu „deržavos“ mitui, kuriame susilieja sovietinė nostalgija, militarizmas ir revanšistinės Kremliaus ambicijos.
Tai jau ne vien praeities minėjimas, o istorijos išnaudojimas politiniams tikslams pasiekti – mitologizuotas kultas, kurstantis agresiją prieš Ukrainą ir keliantis grėsmę visai Europai.
Istorinis kontekstas: kaip Pergalės diena grįžo į švenčių sąrašą
Nors dabar daugeliui atrodo, kad Sovietų Sąjungoje militaristiniai paradai buvo rengiami nuo pat karo pabaigos, tai netiesa – Pergalės diena pirmą kartą buvo pažymėta tik 1965 metais, minint 20-ąsias Vokietijos pralaimėjimo metines.
Iki tol buvusi įprasta darbo diena tapo valstybine švente, kuri, kaip teigia Rusijos istorikas ir politikos ekspertas Dmitrijus Savinas, nuo pat pradžių buvo naudojama kaip politinis įrankis.
Pasak istoriko ir politologo Dmitrijaus Savino, Sovietų Sąjungoje pagrindinė režimo ideologinė šventė ilgą laiką buvo ne Gegužės 9-oji, o Lapkričio 7-oji – vadinamoji Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos diena.
„Stalinui pagrindinė data, simbolizavusi Sovietų Sąjungos egzistavimo prasmę, buvo būtent Lapkričio 7-oji. Marksistinė-lenininė ideologija buvo sistemos pagrindas, todėl svarbiausi paradai ir iškilmės vykdavo tą dieną“, – aiškino D.Savinas.
Anot jo, aktyvus Gegužės 9-osios sureikšminimas prasidėjo jau Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu, kai Sovietų Sąjungoje pamažu silpnėjo tikėjimas oficialia komunistine ideologija.
„Brežnevo laikais visuomeninis gyvenimas faktiškai pradėjo deideologizuotis. Marksizmo-leninizmo įtaka visuomenei silpo, todėl režimui reikėjo naujos atramos. Tuomet ir pradėtas kryptingai formuoti vadinamasis Didžiojo Tėvynės karo kultas bei Gegužės 9-osios kultas“, – teigė istorikas.
Pasak D.Savino, Kremliaus skaičiavimas buvo gana paprastas – skirtingai nei komunistinė ideologija, patriotizmas daugeliui žmonių buvo natūraliai suprantamas ir emociškai paveikus.
„Čia jau buvo remiamasi ne marksizmu ar komunizmu, o patriotizmo idėja, kuri daug platesnei visuomenės daliai buvo artimesnė ir lengviau priimtina“, – sakė jis.
Anot istoriko, svarbu ir tai, kad Antrasis pasaulinis karas vienaip ar kitaip palietė beveik kiekvieną Sovietų Sąjungos šeimą.
„Karas buvo universali patirtis – frontininkų, karo veteranų tuo metu buvo visur, visuose valdžios sluoksniuose. Režimas siekė juos integruoti į savo pasakojimą ir paversti viena iš sistemos atramų“, – aiškino D.Savinas.
Būtent tuo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje pradėta masiškai kurti karo tematika paremta kultūra – filmai, knygos ir herojiškos istorijos, formavusios idealizuotą karo vaizdinį.
„Tuomet atsirado vadinamasis paradinis karo pasakojimas – herojiškos epopėjos, medalių kultas, masiškai kuriami filmai ir leidžiamos knygos. Tuo pačiu metu pirmą kartą plačiau pradėta minėti ir Gegužės 9-oji“, – sakė jis.
D.Savino teigimu, pats Josifas Stalinas į Pergalės dieną žiūrėjo gerokai atsargiau. Viena priežasčių buvo ta, kad karo pergalės kultas dėmesį nukreipė nuo komunistinės ideologijos į abstraktesnį patriotizmą.
„Nepaisant visų savo taktinių manevrų, Stalinas iš esmės išliko ortodoksinis marksistas ir tikėjo pasaulinės revoliucijos idėja. Todėl jam nebuvo naudinga, kad pagrindiniu režimo simboliu taptų ne socialistinė ideologija, o karo ir patriotizmo kultas“, – aiškino istorikas.
Antra, anot jo, Pergalės dienos sureikšminimas neišvengiamai stiprino kariuomenės vaidmenį valstybėje.
„Totalitarinėje sistemoje kariuomenė buvo vienintelis realesnis alternatyvus galios centras šalia partijos ir jos kontroliuojamų saugumo struktūrų. Stalinas puikiai suprato, kad pernelyg išaugusi kariuomenės įtaka gali tapti rizika pačiam režimui“, – teigė D.Savinas.
Propagandos mitas Nr. 1. SSRS – vienintelė karo nugalėtoja
Viena didžiausių Sovietų Sąjungos, o vėliau ir šiuolaikinės Rusijos propagandinių pergalių – iki šiol gajus naratyvas, kad būtent SSRS buvo pagrindinė Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja. Šiame pasakojime subtiliai nutylimas Ribbentropo–Molotovo paktas ir faktas, kad Sovietų Sąjunga kartu su nacistine Vokietija prisidėjo prie karo pradžios.
Lietuvos istorikas ir publicistas Arvydas Anušauskas pabrėžia, kad šiuolaikiniai Rusijos nuomonės formuotojai iš esmės nieko naujo nesukūrė – jie tęsia ir moderniomis priemonėmis perkuria sovietinės propagandos tradiciją.
Pastaroji Josifą Staliną vaizdavo kaip genialų strategą, išmintingą valstybės vadovą ir pagrindinį Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare architektą. Plakatuose, filmuose, laikraščių publikacijose ir mokykliniuose vadovėliuose jis buvo pristatomas ne tik kaip politinis lyderis, bet beveik kaip neklystantis karo vadas, išgelbėjęs šalį nuo nacizmo.
Taip kryptingai buvo kuriamas Stalino asmenybės kultas. Jis vadintas „tautų tėvu“, „didžiuoju vadu“ ir „genialiuoju strategu“, o jo vaidmuo kare nuolat hiperbolizuotas. Tuo pat metu buvo nutylima apie Vakarų sąjungininkų paramą bei milžinišką kainą, kurią sumokėjo pati Sovietų Sąjunga – milijonus žuvusių karių ir civilių.
„Šiuolaikinė Rusija iš esmės nesukūrė nieko naujo. Ji tiesiog tęsia sovietmečiu pradėtą tradiciją, susiformavusią dar asmenybės kulto laikais, kai visi karo nuopelnai buvo automatiškai priskiriami Stalinui ir Sovietų Sąjungai“, – aiškino A.Anušauskas.
Anot jo, sovietinėje istoriografijoje sąmoningai menkintas Vakarų sąjungininkų vaidmuo Antrajame pasauliniame kare.
„Buvo nutylima ar nuvertinama visa Vakarų parama – tiek lendlizo programa, tiek tiekiama amunicija, tiek technika ir sunkvežimiai, kuriais buvo aprūpinta sovietinė kariuomenė. Oficialus pasakojimas kūrė įspūdį, kad Sovietų Sąjunga karą laimėjo praktiškai viena“, – teigė istorikas.
Pasak A.Anušausko, dabartinis Gegužės 9-osios kultas aktyviai pradėtas formuoti tik praėjus beveik dviem dešimtmečiams po karo.
„Tik septintojo dešimtmečio viduryje buvo įjungta nauja propagandą stiprinanti pavara – pradėti masiniai karo metinių minėjimai ir kariniai paradai Gegužės 9-osios proga. Iki tol tokių paradų beveik nebuvo“, – sakė jis.
Anot istoriko, būtent tada Sovietų Sąjungoje galutinai įsitvirtino naratyvas, kad pagrindinį vaidmenį nugalint nacistinę Vokietiją atliko išskirtinai Maskva, o Vakarų indėlis buvo antraeilis.
„Šis pasakojimas buvo nuosekliai kartojamas iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Po to jį be didesnių pokyčių perėmė ir šiuolaikinė Rusija“, – teigė A.Anušauskas.
Pasak jo, Vladimiro Putino režimas šį sovietinį naratyvą papildė dar agresyvesne retorika kaimyninių valstybių atžvilgiu.
„Šiandien matome, kaip Rusija Ukrainą, Baltijos šalis ir kitas kaimynines valstybes nuolat mėgina sieti su nacizmu ar „nacių pagalbininkų“ etikete. Tai nėra naujas propagandos modelis – tai tiesiog sovietinio pasakojimo tęsinys, papildytas dabartinio režimo agresyvia retorika“, – aiškino A.Anušauskas.
Propagandos mitas Nr. 2. Gegužės 8-oji – pralaimėjusiųjų karą gedulo diena, o gegužės 9-oji – tikroji pergalės diena
Antrojo pasaulinio karo pabaigos data prorusiškiems propagandininkams ir oficialiam Kremliui ilgainiui tapo principiniu klausimu, bandant įtvirtinti savo istorijos interpretaciją.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga daugelyje pasaulio valstybių minima gegužės 8-ąją, tačiau Rusijoje ši data švenčiama gegužės 9 dieną.
Šis skirtumas atsirado dėl nacistinės Vokietijos kapituliacijos pasirašymo laiko. Galutinis besąlyginės kapituliacijos aktas buvo pasirašytas 1945 metų gegužės 8-osios vakarą Berlyne, tačiau tuo metu Maskvoje jau buvo po vidurnakčio, todėl Sovietų Sąjungoje karo pabaigos data tapo gegužės 9-oji.
Istorikai pabrėžia, kad šiandien skirtumas tarp gegužės 8-osios ir 9-osios yra ne tik techninis ar susijęs su laiko juostomis. Per dešimtmečius abi datos įgijo skirtingą politinę ir simbolinę reikšmę.
Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje gegužės 8-oji dažniausiai vadinama Pergalės Europoje diena arba Europos išlaisvinimo diena. Šiose šalyse ji pirmiausia siejama su nacistinės Vokietijos pralaimėjimu, karo pabaiga Europoje ir milijonų aukų atminimu.
Minėjimuose paprastai akcentuojama ne karinė galia ar triumfas, o karo kaina, Holokausto tragedija, demokratijos išsaugojimas ir taikos svarba. Daugelyje valstybių vyksta memorialinės ceremonijos, tylos minutės, pagerbiami veteranai ir žuvusieji.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir Rusijoje, gegužės 9-oji buvo paversta vienu svarbiausių valstybinių simbolių. SSRS propaganda karą pateikė kaip herojišką Sovietų Sąjungos triumfą prieš nacizmą, o vadinamasis Didysis Tėvynės karas tapo kertiniu legitimumo elementu.
Pastaruoju metu Rusijos ideologai taip aiškina datų skirtumą: esą gegužės 8 dieną liūdi pralaimėjusieji karą, o gegužės 9 – švenčia nugalėtojai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, propagandos ekspertas Nerijus Maliukevičius įsitikinęs: tai – dalis bendro ir platesnio Vladimiro Putino konstruojamo didžiosios nugalėtojos įvaizdžio.
Pasak N.Maliukevičiaus, Kremliaus siekis Gegužės 9-ąją minėti atskirai nuo Vakarų pasaulio susijęs su bandymu pergalę prieš nacistinę Vokietiją pateikti kaip išskirtinį Sovietų Sąjungos nuopelną.
„Rusijai svarbu parodyti, kad tai buvo būtent jos, o ne bendras sąjungininkų laimėjimas. Todėl nuolat pabrėžiamas išskirtinumas – pergalė pateikiama kaip unikalus Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos istorinis pasiekimas“, – aiškino jis.
Anot analitiko, dėl šios priežasties ir pati Pergalės diena Rusijoje įgauna ypatingą, beveik sakralinę reikšmę.
„Ši šventė turi būti kitokia nei Vakaruose – simboliškai atskirta ir iškeliama kaip savotiškas išimtinės pergalės įrodymas. Tai tampa ne tiek istorinio atminimo diena, kiek politinės galios ir išskirtinumo demonstravimu“, – teigė N.Maliukevičius.
Propagandos mitas Nr. 3. Jei ne SSRS ir Rusija – pasaulyje įsigalėtų nacizmas
Pirmoji Pergalės diena posovietinėje Rusijoje buvo paminėta 1995 metais, minint 50-ąsias Vokietijos kapituliacijos metines. Tuo metu prezidentas Borisas Jelcinas balansavo ties valdžios praradimo riba, nes jam rimtą iššūkį metė komunistų kandidatas Genadijus Ziuganovas. Siekdamas perimti iš varžovo sovietinės nostalgijos monopolį, Jelcinas ciniškai ir itin apskaičiuotai nusprendė sugrąžinti bei aktyviai puoselėti šią šventę.
Dar keli paradai Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu buvo surengti ir XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau jie buvo gerokai kuklesni ir sulaukdavo vis mažesnio visuomenės dėmesio.
Situacija pasikeitė tik 2000 m., kai prezidentu tapo Vladimiras Putinas – jis ėmėsi šių renginių gaivinimo siekdamas spręsti užsitęsusią posovietinės Rusijos tapatybės krizę.
Vladimiras Putinas puikiai suvokė, kad kartu su staigiu Sovietų Sąjungos žlugimu išnyko ir nacionalinė tapatybė, kuri dešimtmečius buvo formuojama nuolatinės ideologinės indoktrinacijos ir valstybės kuriamų mitų pagalba.
1999 m. jis rašė apie posovietinės visuomenės susiskaidymą ir atomizaciją, apgailestaudamas, kad Rusija suskilo į skirtingas grupes, kurios, jo vertinimu, trukdė šaliai susigrąžinti didžiosios valstybės statusą. Šios problemos sprendimo jis ėmėsi vos tapęs prezidentu.
Pasak N.Maliukevičiaus, Gegužės 9-oji Vladimirui Putinui tapo viena svarbiausių jo valdžios ir politinio įvaizdžio atramų.
„Putinui Gegužės 9-oji yra centrinė jo kuriamo valstybės didybės vaizdo dalis. Sovietinės galios ir pergalės simbolika tapo neatsiejama dabartinės Kremliaus valdžios projekcijos dalimi“, – aiškino jis.
„Gegužės 9-oji tapo jungiamąja ašimi tarp praeities Sovietų Sąjungos didybės ir dabartinės Rusijos galios pretenzijų. Per šį pergalės vaizdinį Putinas mėgina susieti save su istoriniu „nugalėtojų“ statusu“, – pridūrė N.Maliukevičius.
Kalbėdamas apie Kremliaus propagandą, analitikas pabrėžė, kad nacizmo įvaizdis Rusijos kolektyvinėje sąmonėje jau seniai tapo universaliu blogio simboliu.
„Sovietinėje ir šiandieninėje Rusijos mitologijoje nacizmo vaizdinys yra archajiškas blogio simbolis. Devintajame dešimtmetyje „nacistais“ buvo vadinami Baltijos šalių nepriklausomybės siekiai, vėliau – Gruzija po 2008 metų karo, dabar – ukrainiečiai“, – sakė jis.
Pasak N.Maliukevičiaus, Kremliaus propagandoje bet kuris svarbiausiu priešu paskelbiamas oponentas ilgainiui tampa siejamas su nacizmu ar fašizmu.
„Rusijos sąmonėje Antrojo pasaulinio karo pergalė pateikiama kaip absoliutaus gėrio triumfas prieš absoliutų blogį. O tas blogis tradiciškai turi nacisto ar fašisto pavidalą. Todėl bet kuris simbolinis Kremliaus priešas ilgainiui įgauna būtent tokį įvaizdį“, – aiškino analitikas.
Anot jo, šis suvokimas Rusijoje formuotas dešimtmečius ir iki šiol išlieka itin stiprus.
„Reikia suprasti, kaip giliai šis vaizdinys įsišaknijęs Rusijos visuomenėje. Jį formavo sovietinė filmografija, karo filmai ir visa istorinė kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Todėl nacizmo simbolis iki šiol naudojamas kaip universalus blogio įvaizdis“, – teigė N.Maliukevičius.
Propagandos mitas Nr. 4. Vakarai palaiko nacizmą
Nuo 2006 metų Rusija kasmet Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Trečiajame komitete teikia rezoliuciją dėl kovos su nacizmo šlovinimu ir kitomis šiuolaikinėmis rasizmo formomis. ES valstybės narės balsuodamos dėl šios rezoliucijos tradiciškai susilaiko.
Tai tampa dar vienu pretekstu tvirtinti, esą Vakarai palaiko nacizmą.
Tai – labai gudrus žingsnis, mat manipuliuojama istoriją suskirstant tik į juodą ir baltą, teigiant, kad kas nepritaria SSRS veiksmams, tas automatiškai atsiduria nacistinės Vokietijos palaikytojų pusėje.
Tačiau taip nėra. Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios nuo pat pradžių balsuoja prieš šią Rusijos rezoliuciją, delegacija 2024 metais savo poziciją paaiškino taip:
„Jungtinės Valstijos didžiuojasi, kad kovojo kartu su Antrojo pasaulinio karo sąjungininkais, įskaitant Sovietų Sąjungą, ir svariai prisidėjo prie pergalės prieš nacistinę Vokietiją 1945 m.
Kategoriškai smerkiame nacizmo šlovinimą ir visų formų smurtinį ekstremizmą, antisemitizmą, islamofobiją, rasizmą, ksenofobiją, diskriminaciją ir susijusią netoleranciją.
Atsižvelgdamos į tai, Jungtinės Valstijos ir toliau nepritaria Rusijos Federacijos manipuliavimui JT sistema siekiant skleisti dezinformaciją.
Ši rezoliucija yra akivaizdus pavyzdys, kaip Rusija siekia savo šiuolaikinių geopolitinių tikslų, remdamasi Holokaustu ir Antruoju pasauliniu karu, kad piktintų šalis, kurios pagrįstai atsisako švęsti Sovietų Sąjungos brutalaus dominavimo metus.
Tai dar akivaizdžiau dabar, kai Rusija siekia melagingu kaltinimu nacizmu pateisinti savo nesąžiningą tebesitęsiantį žiaurumą prieš Ukrainos žmones.
Rusijos Federacijos rezoliucija nėra rimtos pastangos kovoti su nacizmu, antisemitizmu, rasizmu ar ksenofobija – visa tai yra bjauru ir nepriimtina.
Priešingai – Rusijos bandymai panaudoti Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo istoriją Rusijos agresijai pateisinti yra įžeidimas Holokausto aukoms ir visiems, kurie kovojo prieš nacizmą.
Ši rezoliucija yra gėdingas politinis triukas. Tai menkai pridengtos pastangos pateisinti Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą“.
Propagandos mitas Nr.5. Simboliai: veteranai ir Georgijaus juostelės
Vieni atpažįstamiausių Gegužės 9-osios propagandinės kampanijos simbolių – visame pasaulyje rengiamos vadinamojo „Nemirtingojo pulko“ eisenos. Jų metu žmonės, dažniausiai vyresniosios kartos atstovai, nešini Antrajame pasauliniame kare žuvusių nuotraukomis, susirenka pagerbti jų atminimo.
Neatsiejamu šių eitynių atributu tapo Georgijaus juostelė – simbolis, ilgainiui įgavęs ir aiškią politinę prasmę. Šiandien ji dažnai suvokiama kaip lojalumo Kremliui ir paramos Rusijos vykdomai politikai ženklas. Palaikai Kremlių – prisisek Georgijaus juostelę.
Nors gali atrodyti, kad šie simboliai atkeliavo dar iš Antrojo pasaulinio karo laikų, iš tiesų tai palyginti naujas produktas, išpopuliarintas vos prieš kiek daugiau nei dešimtmetį.
Kalbėdamas apie vadinamojo „Nemirtingojo pulko“ eisenas ir sovietinių memorialų reikšmę, Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad daugelyje Rytų Europos valstybių iki šiol išlikusi sovietmečiu sukurta memorialinė infrastruktūra, kuri naudojama ir dabartinėms Kremliaus atminties politikos akcijoms.
„Dar sovietmečiu daugelyje Rytų Europos šalių buvo sukurti centriniai memorialai ir karių kapinės, kuriose šiandien ir vyksta įvairūs Gegužės 9-osios minėjimai ar vadinamojo „Nemirtingojo pulko“ renginiai“, – aiškino jis.
Anot istoriko, sovietinė valdžia po karo sistemingai pertvarkė karių laidojimo vietas, siekdama sukurti centralizuotą atminties infrastruktūrą.
„Daugelis nežino, kad sovietmečiu karių palaikai buvo perlaidojami po kelis kartus – iš kaimų perkeliami į miestelius, iš miestelių į didesnius miestus. Pavyzdžiui, Lietuvoje pokariu buvo suskaičiuotos daugiau nei keturi šimtai karių kapinių, tačiau vėliau jos buvo centralizuotos“, – sakė A.Anušauskas.
„Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidoti ne tik Trečiojo Baltarusijos fronto kariai, bet ir keli šimtai NKVD pareigūnų, dalyvavusių kovose su Lietuvos ir Lenkijos rezistencija. Tarp jų – ir žuvusieji susirėmimuose su Armija Krajova 1944–1945 metais“, – akcentavo istorikas.
Anot A.Anušausko, dabartiniai Gegužės 9-osios renginiai dažnai grindžiami tariamu asmeniniu ryšiu su karo veteranais, nors realybėje tiesioginių karo liudininkų beveik nebelikę.
„Daugelis žmonių, dalyvaujančių šiuose minėjimuose, jau nebeturi jokio tiesioginio asmeninio ryšio su karo veteranais. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje jų dar buvo tūkstančiai, o šiandien likę tik pavieniai šimtai“, – aiškino jis.
Istorikas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vladimiras Putinas ilgą laiką mėgino išlaikyti simbolinį ryšį su Antrojo pasaulinio karo veteranų karta, siūlydamas įvairias paramos programas užsienyje gyvenantiems veteranams.
„Putino režimas nuolat akcentavo paramą kaimyninėse valstybėse gyvenantiems veteranams, tačiau pati ši karta sparčiai nyksta. Todėl šiandien Gegužės 9-osios kultas vis labiau tampa ne gyvos atminties, o politinės mobilizacijos instrumentu“, – teigė A.Anušauskas.
Kalbėdamas apie Georgijaus juostelės simboliką, N.Maliukevičius teigė, kad šis ženklas šiandien Rusijoje atlieka kur kas platesnę funkciją nei vien Antrojo pasaulinio karo atminimo simbolis.
„Georgijaus juostelė yra labai svarbi Kremliaus kuriamo pasaulėvaizdžio dalis, nes ji leidžia sujungti sovietinę pergalės mitologiją su dar senesne – imperine Rusijos tradicija“, – aiškino jis.
Anot analitiko, pati Šv. Jurgio simbolika Rusijos ortodoksinėje tradicijoje siejama su gėrio pergale prieš blogį.
„Šv. Jurgio mitologijoje matome kovos su blogiu motyvą – šventasis nugali drakoną. Šis simbolis Rusijos kultūroje ir ortodoksinėje tradicijoje ilgą laiką buvo siejamas su gėrio triumfu prieš priešą“, – sakė N.Maliukevičius.
Pasak jo, Georgijaus spalvos buvo aktyviai naudojamos dar carinės Rusijos laikais – ordinų, medalių ir karinių apdovanojimų simbolikoje.
„Imperinėje Rusijoje ši spalvinė gama buvo neatsiejama nuo karinių ordinų ir apdovanojimų. Putinas šį simbolį sąmoningai perkėlė į dabartį, siekdamas parodyti tariamą istorijos tęstinumą tarp carinės Rusijos, Sovietų Sąjungos ir dabartinio Kremliaus režimo“, – teigė analitikas.
Anot N.Maliukevičiaus, būtent šis bandymas sujungti skirtingus istorinius laikotarpius yra viena svarbiausių dabartinės Kremliaus ideologijos ypatybių.
„Tai gana paradoksalus reiškinys. Sovietinė sistema sunaikino imperinę Rusiją, buvo nužudyta caro šeima, vėliau žlugo ir pati Sovietų Sąjunga. Tačiau Putinas mėgina sujungti šiuos tarpusavyje sunkiai suderinamus elementus – imperinę didybę, sovietinę galią ir dabartinę savo valdžios projekciją“, – aiškino N.Maliukevičius.
Propagandos mitas Nr. 6. Didysis Tėvynės karas ir Antrasis pasaulinis
Dar viena simbolinė psichologinio poveikio priemonė – karo pavadinimas bei pradžios data.
Vakaruose Antrasis pasaulinis karas suvokiamas kaip globalus konfliktas, prasidėjęs 1939-aisiais nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, tačiau Rusijos oficialiame naratyve pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą – laikotarpį nuo 1941 metų, kai Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą.
Toks atskyrimas nėra atsitiktinis: jis leidžia Kremliui nutylėti nepatogias karo pradžios detales, įskaitant Molotovo–Ribentropo paktą ir SSRS vaidmenį dalijantis Europą su nacistine Vokietija, o visą pasakojimą sutelkti į herojišką sovietų kovą bei pergalę.
Pasak istoriko ir politologo Dmitrijaus Savino, pirmieji Antrojo pasaulinio karo mėnesiai Sovietų Sąjungai tapo ne tik karine, bet ir ideologine katastrofa.
„Kai prasidėjo karas, paaiškėjo, kad dauguma žmonių nenori kariauti už Sovietų Sąjungą. Nors SSRS turėjo milžinišką pranašumą prieš Vokietiją – tiek kariuomenės dydžiu, tiek tankų ir artilerijos kiekiu – frontas vis tiek pradėjo byrėti“, – aiškino jis.
Anot istoriko, viena svarbiausių priežasčių buvo menkas visuomenės lojalumas sovietiniam režimui ir komunistinei ideologijai.
„Milijonai žmonių nenorėjo kovoti už bolševikus ir marksistinę-lenininę ideologiją. 1941 metais daugybė karių tiesiog masiškai pasiduodavo į nelaisvę. Neapykanta bolševizmui tuo metu buvo labai didelė“, – teigė D.Savinas.
Vis dėlto, pasak jo, kai kurie daliniai priešinosi gerokai atkakliau. Kaip pavyzdį istorikas pateikė Bresto tvirtovės gynybą ir pasienio užkardas, kurios dar ilgai kovėsi vokiečių užnugaryje.
„Tai daugiausia buvo susiję su tuo, kad pasienio daliniuose tarnavo NKVD kariuomenė, kuri buvo perėjusi griežtą ideologinę atranką ir buvo lojalesnė režimui. Ten, kur lojalumas valdžiai buvo didesnis, pasipriešinimas taip pat buvo gerokai stipresnis“, – sakė jis.
D.Savino teigimu, būtent pirmųjų karo mėnesių krizė privertė Staliną iš esmės keisti propagandos toną ir atsitraukti nuo grynos marksistinės retorikos.
„Jau nuo pirmųjų karo dienų Stalinas ir Molotovas pradeda apeliuoti ne į komunizmą ar kolūkių sistemą, o į patriotinius jausmus. Jie kalba apie Suvorovą, Kutuzovą, Aleksandrą Nevskį, apie didvyriškus protėvius ir Rusijos istorinę kovą su užsienio priešais“, – aiškino istorikas.
Anot jo, būtent tada ir buvo aktyviai atgaivinta Tėvynės karo idėja, kuri iki tol Rusijos istorinėje tradicijoje daugiausia buvo siejama su 1812 metų karu prieš Napoleoną.
„Rusijos istoriografijoje Tėvynės karu iš pradžių buvo vadinamas 1812 metų karas prieš Napoleono invaziją. Vėliau Pirmojo pasaulinio karo metu oficiali propaganda mėgino vartoti ir „Antrojo Tėvynės karo“ terminą, tačiau jis neprigijo. Stalinas šią idėją pasitelkė tam, kad paveiktų patriotinius žmonių jausmus ir mobilizuotų visuomenę“, – teigė D.Savinas.
Propagandos mitas nr. 7. SSRS išlaisvino Europą ir Baltijos šalis
1995 m. Baltijos šalių prezidentai atsisakė vykti į Maskvą paminėti Pergalės dienos jubiliejaus, iškeldami problemą, kad ne visiems ta Pergalės diena siejasi su pergale.
Tuo buvo pažymėta, jog ši šventė mums svetima, nes tai tiesiogiai yra siejama su antrosios sovietinės okupacijos Baltijos šalyse įtvirtinimu, mat kai buvo nugalėtas nacizmas, Raudonoji armija nuo jo „išlaisvino“ Rytų Europą, bet pati beveik 50 metų iš tų kraštų nepasitraukė.
Istoriko A.Anušausko teigimu, kasmet Vilniaus Antakalnio kapinėse rengiamas Gegužės 9-osios minėjimas iš dalies prisideda prie Raudonosios armijos, kaip išvaduotojos, įvaizdžio formavimo Lietuvoje.
Toks naratyvas nustumia į šalį ilgus sovietinės okupacijos metus, komunizmo nusikaltimus bei žalą, padarytą Lietuvai ir kaimyninėms Baltijos valstybėms – Latvijai ir Estijai.
Pasak A.Anušausko, Rusija Gegužės 9-osios minėjimais siekia išlaikyti simbolinį ryšį su buvusiomis Sovietų Sąjungos teritorijomis ir pabrėžti savo istorinę įtaką regione.
„Rusija tokiu būdu demonstruoja, kad šios teritorijos kadaise priklausė jos įtakos laukui ir kad ji nori išsaugoti tokią istorinę atmintį – bent jau savo pačios interpretacijoje“, – aiškino jis.
Vis dėlto istorikas pabrėžė, kad pats Antrojo pasaulinio karo aukų ir karo pabaigos minėjimas savaime nėra problema, nes karas skaudžiai palietė ir Lietuvą.
„Antrasis pasaulinis karas labai skaudžiai perėjo per Lietuvą. Žmonės buvo išlaisvinti iš koncentracijos stovyklų, buvo nutrauktas nacistinis teroras, todėl tai neabejotinai yra istorija, kurią reikia prisiminti“, – teigė A.Anušauskas.
Tačiau, anot jo, esminis skirtumas slypi tame, kaip ši istorija interpretuojama ir naudojama politiniams tikslams.
„Lietuvoje iš karo atminties nėra kuriamas agresyvus pasakojimas, ignoruojantis kitų valstybių patirtis ar pervažiuojantis per kaimyninių šalių istoriją. Mes labai aiškiai suprantame, kad Lietuvai Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metų gegužės 9 dieną“, – sakė istorikas.
Anot A.Anušausko, Baltijos šalims nacistinės okupacijos pabaiga reiškė ne laisvę, o naują sovietinės okupacijos etapą.
„Po karo Lietuva liko okupuota dar beveik penkis dešimtmečius. Todėl Baltijos šalims Gegužės 9 karas nepasibaigė“, – teigė jis.
