Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 24d. 22:58

Revoliucija išvyksta iš Baltarusijos stoties: Minske rimtai diskredituota taikaus protesto strategija

Minsko gatvėse – tūkstančiai protestuotojų
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Minsko gatvėse – tūkstančiai protestuotojų

Kelių posovietinių kartų viltis, kad pavyks taikiai pakeisti neototalitarinius režimus, subyrėjo į šipulius atsitrenkusi į baltarusiškų „revoliucijos kapinių“ ketaus liejinio tvorą. Nors Baltarusiją ir toliau krečia „pasikartojančios politinių smūgių bangos“ (kurių griovimo jėga, be kita ko, kartais būna didesnė nei pirmojo revoliucinės bangos smūgio), horizonte jau šmėkštelėjo negailestingas kontrrevoliucijos siluetas. Vadinamąją „Eurazijos sąjungą“ ji turi paversti į antrąją „Šventosios sąjungos“ laidą su nepakeičiamo „Europos žandaro“ vaidmenį atliekančia Rusija priešakyje.

Revoliucijos pralaimėjimas visiškai nereiškia, kad Lukašenka taps paskutiniuoju iki gyvos galvos valdančiu diktatoriumi Europoje. Priešingai – jo šansai ilgam išsilaikyti savo krėsle šiandien yra kaip niekad menki. Tačiau iš nusėdėtos vietelės jį nustums veikiausiai ne revoliucija, o stiprėjantys reakcionieriai. Tarp kitko, tai nereiškia, kad negalėtų būti naujos revoliucijos, ir netgi reiškia, kad nauja revoliucija neišvengiamai bus galbūt netgi pačiu artimiausiu metu. Tačiau kita revoliucija Baltarusijoje (ir ne tik joje) jau bus nebe „aksominė“, o „švitrinė“.

Savimi patenkintos „viršūnės“ prieš įpykusias „apačias“

Baltarusijos revoliucijos pralaimėjimas gali turėti milžinišką politinę reikšmę, tačiau dar didesnė jau šiandien yra jos simbolinė reikšmė. Baltarusijos revoliucijos pergalė būtų tapusi dar vienu dabartinės epochos liudijimu, tuo tarpu jos pralaimėjimas rodo priešingą kryptį – kad keičiasi epochos. Būtent dėl pralaimėjimo Baltarusijos revoliucija tapo išties pasaulinio masto įvykiu. Pralaimėjimas iš principo keičia nusistovėjusį požiūrį į revoliuciją.

Kalbėdamas apie nūdieną, Sergejus Kapica yra kažkaip pasakęs, kad mes visi panašūs į aktorius, kurie scenoje vaidina savo vaidmenis ir mano, kad toje scenoje jie yra svarbiausi. O tuo metu „atpakalyje“, už aktorių nugarų rodomi didžiuliai baisūs šešėliai, į kuriuos jau seniai žiūri siaubo apimti visi žiūrovai.

Skaitydamas reportažus iš Minsko, ne kartą prisiminiau šiuos S.Kapicos žodžius. Baltarusijos revoliucija yra kelionių vadovas po baisių šešėlių iš ateities, pakibusių virš XXI amžiaus, pasaulį.

Būtent dėl pralaimėjimo Baltarusijos revoliucija tapo išties pasaulinio masto įvykiu. Pralaimėjimas iš principo keičia nusistovėjusį požiūrį į revoliuciją.

Jei nagrinėtume įvykius Minske per jų atitikimo revoliucinės situacijos kanonams taip, kaip juos suformulavo Leninas (o šiuo klausimu per praėjusius 100 metų toliau jo niekas daugiau ir nepasistūmėjo), prizmę, pirmiausia į akis krenta tai, jog tam tikra prasme tai buvo „neišnešiota revoliucija“. Dauguma Lenino apibrėžtų revoliucinės situacijos „komponentų“ buvo „be aiškių kontūrų“, vos pastebimi, o svarbiausiojo netgi apskritai nebuvo.

Apie santykinį masių nuskurdimą galima kalbėti tik su tam tikru pritempimu. Baltarusijos ekonomika yra labai pažeidžiama ir struktūros prasme nesubalansuota, dėl ko per visus paskutiniuosius keletą metų gyventojų gyvenimo kokybė ir lygis vis blogėjo. Tačiau tas procesas buvo pakankamai tolygus, be ryškių šoktelėjimų. Gali būti, kad pandemija ir su ja susijusi pasaulinė krizė prisidėjo prie to, kad šis rodiklis pablogėtų daugiau nei buvo įprasta norma, tačiau visus parametrus atitinkanti finansinė krizė pradėjo vystytis iki revoliucinių įvykių, o ne jiems prasidėjus.

Panašus vaizdas matyti ir kalbant apie „didesnio nei įprasta“ masių aktyvumo komponentą. Masių aktyvumą natūraliai pakurstė rinkiminė kampanija. Netgi patys fiktyviausi iš galimų rinkimai vis tiek padidina autoritarinių režimų pažeidžiamumą. Tačiau be viso šito, nieko kito, kas rodytų, jog visuomenės aktyvumas Baltarusijoje ir revoliucijos priešaušryje yra virš įprastos normos, nebuvo. Veikiau žmones iš tikro išjudino tik neadekvati jėgos struktūrų reakcija, pasireiškusi per pirmąsias protestų dienas ir valandas.

Pamėginus įvertinti pagrindinį parametrą, pagal kurį matuojama revoliucinė situacija, t. y. kad „apačios nebenori, o viršūnės nebegali gyventi po senovei“, padėtis tampa dar labiau nevienareikšmiška. Kalbant apie apačias, viskas daugmaž aišku. Dėl daugelio priežasčių, kurias istorikams dar teks ištyrinėti, Baltarusijos gyventojams atsirado ir lėtinio politinio nuovargio nuo Lukašenkos sindromas. 26 metai vis tik yra ilgas laikotarpis.

Protestai Baltarusijoje atskleidė „aksominių revoliucijų“ filosofijos krizę, kuri „neveikia“, jei „viršūnės“ nori ir gali gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. „Pernokusių“ revoliucijų epocha, kurią pažadino senatvinė „viršūnių“ negalia, jau eina į pabaigą.

Dabar matome, kad minimalaus ekonominės padėties pablogėjimo ir ryšium su rinkimais atsiradusio įprastinio cikliško politinio aktyvumo pakilimo visiškai pakako tam, kad masėse įsipliekstų aštrus „asmeninis priešiškumas“ Lukašenkai. Taigi, apačios iš karto aiškiai parodė, ko jos nenori.

Na, o kalbant apie viršūnes, paaiškėjo, kad viskas yra sudėtingiau: panašu, kad Baltarusijoje jos yra visiškai pasirengusios ir dar ilgai gali gyventi po senovei...

Protestai Baltarusijoje atskleidė „aksominių revoliucijų“ filosofijos krizę, kuri „neveikia“, jei „viršūnės“ nori ir gali gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. „Pernokusių“ revoliucijų epocha, kurią pažadino senatvinė „viršūnių“ negalia, jau eina į pabaigą. Prasideda „nesubrendusių“ revoliucijų, kurių varomąja jėga tampa masių nepasitenkinimas, epocha.

Šios revoliucijos yra visai kitokios revoliucijos, nei tos, prie kurių mes pripratome per pastaruosius penkiasdešimt metų. Jų metu masių įniršis paprastai būna gerokai didesnis nei elito gebėjimai atlikti politines refleksijas. Dabar mes vis dažniau tapsime liudininkais to, kaip „sumauti elito atstovai“ atkakliai trokšta iki pat mirties gyventi po senovei, „nejausdami šalies, kurią valdo, pulso“.

Politinio postmodernizmo pabaiga

Iš pirmo žvilgsnio įvykiai Baltarusijoje nuo kitų Rytų Europos revoliucijų skiriasi turbūt tik ypatingu žiaurumu, kuris pasireiškė malšinant protestus. Suprantama, revoliucija Minske nepanaši į šventę. Lukašenka pasiekė „politinio banditizmo“ rekordą. Gyvuliškų instinktų išlaisvinimas, kurį pademonstravo Baltarusijos jėgos struktūros, Europai tapo precedento neturinčiu įvykiu nuo pat šaltojo karo pabaigos. Manau, kad visi šie dalykai yra ne pasekmė, atsiradusi dėl kokių nors atsitiktinai ar išskirtinai susiklosčiusių aplinkybių, o naujų tendencijų pasireiškimas.

Žiaurumo negalima paaiškinti tik ypatingu Lukašenkos kraujo troškimu arba įgimtu Baltarusijos jėgos struktūrų sadizmu, tuo labiau, kad ir viena, ir kita tėra mitas. Šiuo atveju yra šis tas daugiau. Bet kokį įsakymą galima įvykdyti formaliai, sąžiningai arba „šiek tiek užsimojus“.

Baltarusijos jėgos struktūros veikė „šiek tiek užsimojusios“, t. y. su iniciatyva, kūrybiškai ir iš visos širdies. Priversti veikti tokiu būdu yra neįmanoma; taip elgiamasi tik tada, kai esama dar ir savų interesų.

Istorija byloja, kad masinis žiaurumas visada turi ne tik psichologines, bet ir socialines šaknis. Jo negalima priskirti nei atskirai asmenybei, nei atskirai tautai, net jei ir atrodytų atvirkščiai. Vokiškojo nacizmo negalima susieti vien tik su Hitlerio asmeniu lygiai taip pat, kaip ir negalima rusiškojo bolševizmo išvesti iš Lenino ar Stalino asmens. Ne ką daugiau duos mėginimas išvesti juos iš vokiečių ar rusų tautos psichologinių ypatumų.

Baltarusijos jėgos struktūros veikė „šiek tiek užsimojusios“, t. y. su iniciatyva, kūrybiškai ir iš visos širdies. Priversti veikti tokiu būdu yra neįmanoma; taip elgiamasi tik tada, kai esama dar ir savų interesų.

Praėjusio amžiaus pradžioje, atsiliepdamas į vokiško (jau vien dėl to yra įdomu) leidinio prašymą, apibendrindamas revoliucijos Rusijoje išdavas, Maksimas Gorkis pateikė, mano manymu, vieną negailestingiausių rusų tautos apibūdinimų, pabrėždamas jos unikalų ir patologinį žiaurumą. Straipsnyje, kurį cituoti galima tik pateikus žymą „18+“, jis pažėrė daug karčių žodžių, įskaitant ir tokius:

Žmonės, kuriuos aš įpratau gerbti, klausia: ką aš manau apie Rusiją? ... Aš manau, kad rusų tautai išskirtinai yra būdingas (lygiai taip pat išskirtinai, kaip anglui yra būdingas humoro jausmas) ypatingo žiaurumo, šaltakraujiško ir tarytum bandančio, iki kokios ribos žmogus gali kęsti skausmą, tarytum tiriančio, kiek kibus ir patvarus yra gyvenimas, jausmas. Rusiškajame žiaurume juntamas šėtoniškas miklumas, jame yra kažkas išdailinto, rafinuoto. Šią savybę vargiai galima paaiškinti žodžiais „psichozė“, „sadizmas“; žodžiais, kurie iš esmės ir apskritai nieko nepaaiškina.“

Šiandien šių minčių prasmė atrodo kiek kitaip. Gorkis nesusidūrė su nacizmu ir nematė Hitlerio valdomos Vokietijos, antraip jo vertinimai būtų buvę universalesni. Neapykanta, einanti ne tik ir ne tiek „iš viršaus“, kiek „iš apačios“, yra ne tiek akivaizdaus moralinio nuosmukio, kiek paslėpto ar atviro visuomenę apėmusio pilietinio karo požymis.

Revoliucija Rytų Europoje (įskaitant sovietinę „perestroiką“) todėl ir buvo aksominė, kad postmodernistinio vėlyvojo totalitarizmo visuomenės klasinė struktūra buvo impresionistinio tipo – „be aiškių kontūrų“. Klasės tokioje visuomenėje buvo tarytum pažymėtos punktyru, tarytum permatomais kontūrais, tarp jų buvo tik blausios, tarpusavyje persiliejančios ribos. Priklausymo visumai, o ne atskirai grupei jausmas dažniau būdavo stipresnis.

Į tą difuzinę socialinę aplinką panardinta valstybė greitai permirkdavo jai svetimomis kvaziliberaliomis priemaišomis ir prarasdavo jai būdingą griežtumą. Ji pavirsdavo į glebią bei refleksuojančią ir todėl natūraliai tapdavo pažeidžiama tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus, nes visuomenė ieškodavo ir paprastai tokios valstybės viduje atrasdavo „penktąją koloną.“

Būtent prisijungus prie revoliucijos tokiai „penktajai kolonai“, revoliucija tapdavo „aksomine.“

Sugrįžimas į „klases“

Jei visuomenėje yra pastebimi paslėpto arba tuo labiau – atviro – pilietinio karo požymiai, tai reiškia, kad visuomenė yra pasidalijusi į klases. Būtent visuomenės sugrįžimas „į klases“, t. y. prie socialinės struktūros, kurioje dvi didelės grupės šiukščiai, galima sakyti, be jokių kompromisų, viena kitai priešinasi, yra svarbiausias laikmečio ženklas ir Baltarusijoje, ir Rusijoje. Tačiau tai yra – jei taip galima būtų pavadinti – „neklasinės klasės“, kurioms netinka bendrai priimti apibrėžimai.

Du dešimtmečius besitęsiantis nuolatinis neototalitarinės valstybės spaudimas posovietinėms visuomenėms šioms nepraėjo be pėdsakų: jos įgijo „valdingo indo“, į kurį buvo sudėtos, formą.

Iš esmės kalbama apie dvi „megaklases“, kurios apima visą neototalitarinę socialinę erdvę: kalbama apie „sistemai priklausančius žmones“ ir „sistemai nepriklausančius žmones“, t. y. apie „įtrauktus“ ir apie „neįtrauktus“.

Įvyko faktiškai visiškas visų visuomenės ryšių ir santykių performatavimas, kurio pasekmė – tose visuomenėse atsiradę „antriniai klasiniai požymiai“. Paaiškėjo, kad visuomenės yra suskilusios į dvi dideles žmonių grupes, kurios labai skiriasi savo vieta susiformavusioje socialinėje-ekonominėje ir politinėje sistemoje, tačiau visai nepanašios į tas klases, kurios būdavo pagal ankstesnį supratimą.

Iš esmės kalbama apie dvi „megaklases“, kurios apima visą neototalitarinę socialinę erdvę: kalbama apie „sistemai priklausančius žmones“ ir „sistemai nepriklausančius žmones“, t. y. apie „įtrauktus“ ir apie „neįtrauktus“. Įtraukimas į vieną iš tų megaklasių nepriklauso nuo subjekto socialinio ar profesinio statuso. Gali būti puikiai „įtrauktas“ vairuotojas ir blogai „įtrauktas“ verslininkas. Padėtį visuomenėje vis labiau lemia tai, ar „tas kažkas“ yra Sistemos dalis, ar ši jį „išstūmė“. Žinoma, vieta Sistemos viduje irgi turi reikšmę, kaip ir konkreti vieta „ne Sistemoje“, tačiau gerokai mažesnę, nei pats priklausymo arba nepriklausymo Sistemai faktas.

Kas vienija Sistemos žmones? Tai, kad jie kolektyviai (tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai) kontroliuoja valstybę, o per ją – pagrindinį ekonominį turtą (komandinės aukštumos ekonomikoje).

Netiesa, kad Rusiją arba Baltarusiją valdo Putinas arba Lukašenka, atitinkamai ir saujelė jų „favoritų“. Gal kada nors taip ir buvo, tačiau dabar vaizdas kitoks.

Per daugelį metų susiformavo didžiulė klasė, tapusi to valstybinio kapitalizmo, kuris – tegu ir įvairiausiomis formomis – yra ekonominė ir Rusijos, ir Baltarusijos sankloda, kolektyviniu naudos gavėju.

Šios klasės periferinė sistema iš tiesų yra labai difuzinė, tačiau pati klasė turi tvirtą bei kompaktišką branduolį. Ji yra ne chimera, o realus socialinis darinys, kuris turi didelių politinių ambicijų ir kuris faktiškai bendrai eksploatuoja koncesiją dėl „valdžios nuosavybės“. Ji turi gebėjimų apmąstyti, organizuotis ir savaime daugintis. Visus, kurie nepriklauso Sistemai, ji suvokia kaip „svetimus“.

Priklausomai nuo to, kiek likę už Sistemos borto pradeda save suvokti esant vieninga „megaklase“ (kas dėl Sistemos priešinimosi savaime įvyksta labai negreitai), visuomenėje kyla pilietinis karas, kuris į visuomenės paviršių iškyla išsisėjusio ypatingo žiaurumo forma.

Per daugelį metų susiformavo didžiulė klasė, tapusi to valstybinio kapitalizmo, kuris – tegu ir įvairiausiomis formomis – yra ekonominė ir Rusijos, ir Baltarusijos sankloda, kolektyviniu naudos gavėju.

Rusijoje ir Baltarusijoje vykstančių procesų pobūdis yra visiškai vienodo tipo. Ir vienur, ir kitur ekonominės sanklodos pagrindas yra valstybinis kapitalizmas, tik Baltarusijoje jis yra archyvinis-nomenklatūrinis, o Rusijoje – oligarchinis-mafijozinis. Ir vienur, ir kitur pagrindinis savininkas yra valstybė, o esant tokiai situacijai, ji pati yra valdančiosios klasės kolektyvinėje koncesijoje. Tačiau dėl kažkokių priežasčių Baltarusijoje greičiau susiformavo už Sistemos borto išmestų socialinių grupių ir sluoksnių kolektyvinė sąmonė, dėl ko ir paaštrėjo klasių kova bei įsiliepsnojo pilietinis pasipriešinimas.

Revoliucinės paradigmos pasikeitimas

Įvykiai Minske verčia mus keisti įsivaizdavimą apie posovietinių neototalitarinių režimų tiek Baltarusijoje, tiek ir Rusijoje stabilumą. Iki šiol vyravo populiari nuomonė, kad šie režimai yra „netvirtos pusiausvyros“ būsenoje bei primena parabolės zenite pakibusį kamuolį, ir kad tėra vienintelis klausimas, iš kur atskris ta juodoji gulbė, kuri jį nutrenks savo sparnu. Tačiau panašu, kad tikrovė atrodo šiek tiek kitaip.

Paaiškėjo, kad režimai yra gerokai tvirtesni, nei daugelis tikėjosi. Jie nepakibo socialiniame vakuume, o ilsisi ant tvirtos klasinės platformos ir jokia gulbė jų nenutrenks.

Strategija, orientuota į tai, kad taikus spaudimas režimui savaime atves jį prie žlugimo, pasirodė esanti pasmerkta žlugimui. Apskritai, tam tikras išvadas buvo galima padaryti apibendrinus opozicijos žlugimą Venesueloje. Nors su posovietine erdve tie įvykiai tiesiogiai nebuvo susiję, tačiau išryškino tendenciją, kurią Lukašenka išplėtojo ir pagilino.

Vienu svarbiausių Baltarusijos revoliucijos padarinių gali tapti nusistovėjusios revoliucinės paradigmos pasikeitimas. Revoliucija niekuomet nebuvo smagus nuotykis. XIX a., kuris į istoriją pateko kaip „revoliucijų amžius“, revoliucijos visuomet tiesiogiai ir vienareikšmiškai asocijuodavosi su smurtu. Vieni tuo baisėjosi, kiti – žavėjosi. Marxas smurtą laikė istorijos pribuvėja ir revoliucijos lokomotyvu. Vienaip ar kitaip, tačiau niekas neabejojo, kad su revoliucija siejamos politinės asociacijos yra suirutė, karas, kraujas.

Viskas pasikeitė paskutiniame XX a. ketvirtyje. Satelitų apsuptas dūlantis totalitarinis monstras, baisiame susirėmime sunaikinęs savo dar didesnį monstrą antagonistą, neišlaikydamas šaltojo karo įtampos iš lėto leidosi į istorijos dugną. Kadaise nepriekaištingai dirbusiuose jo organuose įsiveisė kirminai ir todėl lemiamu momentu jam elementariai nepakako jėgų sučiaupti nasrus. Ši tam tikra prasme unikali istorinė situacija buvo suvokta kaip nauja norma. Nesmurtinė (faktiškai, žinoma, irgi smurtinė, tačiau labai nedidelėmis dozėmis) revoliucija tapo Europos auksiniu standartu. Psichologiškai revoliucija buvo prilyginta festivaliui. Pasikeitė ir asociacijos: gvazdikai, visų atspalvių rožės, galiausiai – orumas.

Naujosios kartos sakraline formule tapo milijonas, tačiau ne raudonų rožių, kaip toje Pugačiovos dainoje, o protestuojančiųjų gatvėje: jei į gatves išeis milijonas, režimas žlugs. „Gandizmas“ tapo Europos „viskuo“.

Kas ne Gandi – tas atsilikęs, arba dar blogiau – provokatorius ir marginalas.

Tačiau „gandizmas“ gerai tada, kai kovoji su britais, ir ne šiaip sau su britais, o su „nuo civilizacijos nutolusiais“ britais, nacionalinėje sąmonėje numarinusiais prisiminimus apie antrąjį būrų karą. Toks priešininkas negali sau leisti šaudyti į minią moterų su vaikais, nes jam už nugaros – užtveriamasis būrys, sudarytas iš laisvos spaudos, veikiančios opozicijos, įgaliojimus turinčio parlamento, nepriklausomų teismų ir kitų liberalių nesąmonių. Jei priešais jį sustos milijonas moterų ir vaikų, jis kapituliuos. Tačiau kur posovietinėse platybėse rasti „nuo civilizacijos nutolusių“ britų? Viskas atrodo kitaip, kai jums už nugaros stovi užtveriamasis būrys iš NKVD-KGB-FSB-MGB veteranų. Čia ranka tikrai nesudrebės.

Baltarusijos revoliucija parodė, kad žlugusios sovietų imperijos platybėse atsiradusiose neototalitarinėse visuomenėse „gandizmas“ nesuveiks.

Jei režimas pasiruošęs atsišaudyti, taikaus protesto paradigma neveikia. Nei milijonas, nei netgi šimtas tūkstančių niekada neišeis į gatves, jei armija ir policija yra pasiruošusios šaudyti į minią. O esant mažesniems skaičiams, „aksominių revoliucijų“ nebūna.

Taikaus protesto strategija Minske buvo smarkiai diskredituota ir tai, ko gero, šiandien yra svarbiausias įvykių, kurių liudininkais tapo pasaulis, išdava. Į Europos istoriją grįžta baisus ir košmariškas XIX amžius su jame vyravusiu revoliucinio smurto kultu.

Po įvykių Baltarusijoje kvietimas paprasčiausiai išeiti į gatves ir susikibti rankomis ilgam taps istorijai priklausančiu turtu. Per visas kitas revoliucijas protestuojančiųjų rankos jau niekada nebebus tuščios.

Svarbiausios permainos iš pradžių bus ne tiek politinės, kiek ideologinės. Idėja, kad nauja gali ir turi nutiesti sau kelią į ateitį pasitelkdama smurtą, t. y. akivaizdžiai konfliktuodama su oficialia teisėtvarka, palaipsniui iš nustumtos į paraštes pradės virsti svarbiausia epochos tendencija. Vietoje „netikro gandizmo“ nauju politinio diskurso centru taps konstitucinė tautų teisė į sukilimą valdžios uzurpavimo atveju, diskusija apie leistinas ir neleistinas sukilimo formas, jo strategiją ir taktiką.

Po įvykių Baltarusijoje kvietimas paprasčiausiai išeiti į gatves ir susikibti rankomis ilgam taps istorijai priklausančiu turtu.

Per visas kitas revoliucijas protestuojančiųjų rankos jau niekada nebebus tuščios.

Permanentinės revoliucijos belaukiant

Istorija ironiškai mus sugrąžina į tašką, kuriame išsiskyrė trockistų ir stalinistų keliai: mes grįžtame prie ginčo apie galimybę sukurti komunizmą pavienėje šalyje. Tik šį kartą kalbama apie demokratiją. Deja, esant šiandieninėms realijoms uždavinys pakeisti režimus Rusijoje, taigi, paskui ir Baltarusijoje, yra praktiškai neišsprendžiamas. Taikus protestas diskredituotas. Jis pademonstravo savo visišką neveiksmingumą, o sąlygų sėkmingam sukilimui prieš diktatūras Rusijos viduje nėra ir per artimiausius dešimtmečius jos pačios savaime nesusiformuos. Kvietimas ir tuo labiau pasiruošimas tokiam sukilimui yra pavojinga avantiūra bei provokacija.

Išorinės jėgos irgi yra bejėgės kaip nors paveikti situaciją. Taip yra todėl, kad šių laikų Rusija iš tikrųjų yra seniai ir labai tvirtai įsprausta į pasaulinę tvarką, kurios dalimi yra ir Vakarų šalys. Ir kaip bebūtų paradoksalu, būtent Vakarai šiandien yra svarbiausias režimo Rusijoje garantas. Rusija yra ne tik pasaulinės darbotvarkės dalis, bet ir pati aktyviai ją formuoja. Rusijos ir Vakarų santykiams būdinga tarpusavio priklausomybė ir sudėtingai persipynę interesai. Rimta destabilizacija Rusijoje neišvengiamai palies gyvybiškai svarbius Vakarų interesus, o tai reiškia, kad Vakarai iš tikrųjų padarys viską, kas įmanoma, kad tos destabilizacijos išvengtų.

Atrodytų, kad Kremliui nėra jokio pagrindo nerimauti: pati istorija pasirūpino, kad jo gyventojai ramiai sau miegotų. Tik bėda, kad idėjų apie mesijo vaidmenį apsėsta galva neduoda ramybės neturinčioms ką veikti rankoms. Ir Kremlius pradėjo savo rankas kišti vis toliau į Vakarus, faktiškai šiems paskelbęs trečiąjį hibridinį pasaulinį karą. Kai kam niežti nagai atsirevanšuoti už pralaimėjimą šaltajame kare. Maskva visomis išgalėmis stengiasi destabilizuoti Vakarus bei panardinti juos į chaosą ir tuo pačiu metu pati pjauna šaką, ant kurios laikosi režimo stabilumas. Nuo revoliucijos Kremlius yra apsaugotas lygiai tiek, kiek nuo jos apsaugoti patys Vakarai.

Norint, kad kažkas pasikeistų Rusijoje, pirmiausia turi kažkas pasikeisti Vakaruose. Revoliucija Rusijoje gali būti tik pasaulinio tektoninio politinio poslinkio dalis.

O čia gera ir be Kremliaus: sėkmingai pasiautė koronavirusas. Todėl visiškai gali pakakti ir lengvo postūmio iš Maskvos. Istorijos eigoje Rusija stebėtinu būdu savyje suderina pagrindinio revoliucijos eksportuotojo ir importuotojo vaidmenis. Taigi, jai nėra kaip įprasti.

Tiesa, šiandien revoliucija įstrigo Baltarusijos stotyje. Perone besibūriuojanti minia džiaugsmingai ploja katučių, manydama, kad atvyksta traukinys. Iš tikrųjų jis išvyksta. Į Europą. Sutikite su meile iš Rusijos ir Baltarusijos (tranzitu). Ir iki naujų susitikimų namuose...

Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autoriaus nuomone. „Novaja gazeta“ kviečia skaitytojus polemizuoti su autoriumi rasslednovgaz@gmail.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

15min tema
Parašykite atsiliepimą apie 15min