Dabar populiaru
Publikuota: 2013 spalio 12d. 11:29

Revoliucijos aktyvistė Lamia Abusedra praėjus dvejiems metams po Muamaro Kadhafi žūties: „Vienintelis kelias mums – būti optimistams“

Lamia Abusedra
Rūtos Strakšaitės nuotr. / Lamia Abusedra

„Optimizmas mums yra vienintelė išeitis. Tereikia būti kantriems, suprasti, kad tai nėra lengvas kelias, ir dirbti kartu puoselėjant supratimą, ką reiškia būti libiu, ką reiškia mums gyventi kaip Libijos visuomenei“, – praėjus dvejiems metams, kai buvo nuverstas keturis dešimtmečius šią šalį valdęs diktatorius Muamaras Kadhafi, kalba nuo pirmų dienų į revoliuciją įsitraukusi Lamia Abusedra, tuomet – universiteto dėstytoja, dabar – Informacijos ministerijos viceministrė.

Interviu portalui 15min.lt ji pasakojo apie gyvenimą „prieš vasario 17-ąją“ – tokiu pavadinimu į istoriją įėjo revoliucijos pradžia ir šiuos šalį supurčiusius įvykius, jau įvykusius ir tebevykstančius pokyčius.

Rūtos Strakaaitės nuotr./Lamia Abusedra
Rūtos Strakšaitės nuotr./Lamia Abusedra

Vilniuje L.Abusedra dalyvavo Europos audiovizualinį sektorių reguliuojančių institucijų platformos (European platform or regulatory authorities, EPRA) konferencijoje. Libijoje tokios institucijos kol kas nėra, bet ketinama netrukus įsteigti. Konferencijos metu šiai šaliai organizacijoje buvo suteiktas stebėtojos statusas.

Vokietijos transliuotojas „Deutsche Welle“ įgyvendina Europos Komisijos finansuojamą projektą, skirtą Libijos žiniasklaidai vystyti. Pustrečių metų trukmės projektas turėtų prasidėti netrukus.

„Diktatūros grįžimas po revoliucijos – ne mums“

Rūtos Strakaaitės nuotr./Lamia Abusedra
Rūtos Strakšaitės nuotr./Lamia Abusedra

Prieš gerus porą metų Libija nepalikdavo spaudos ir naujienų portalų pirmųjų puslapių bei pasaulinių televizijų žinių laidų. Dabar tenka gerokai pagalvoti, kokia buvo pastaroji žinia iš šios šalies. Spalio pradžioje ginkluoti asmenys užpuolė Rusijos ambasadą sostinėje Tripolyje.

Po kelių dienų, užpuolus armijos patikrinimo postą, žuvo 15 Libijos karių. O ketvirtadienį paryčiais Libijos premjerą Ali Zeidaną pagrobė grupė ginkluotų užpuolikų ir išsivežė nežinoma kryptimi. Praėjus kelioms valandoms jis buvo paleistas.

„Buvome visur žiniasklaidoje dėl revoliucijos. Tai buvo labai reikšmingas mūsų istorijos momentas. Visi, buvę šalyje, vienu ar kitu būdu įsitraukė į revoliuciją. Tokie įvykiai yra esminiai šalies istorijoje, jie paliečia kiekvieną įsitraukusį žmogų. Libijoje net turime posakį: gyvenimas iki vasario 17-osios ir po jos. Viskas pasikeitė“, – portalui 15min.lt pasakojo viešnia.

Anot jos, perėjimas nuo ligtolinio gyvenimo prie visiškos laisvės buvo chaotiškas, bet jaudinantis. Dabartinę situaciją L.Abusedra pavadino atradimų kelione.

Pašnekovė pripažino, kad per revoliuciją žmonės turėjo didelių lūkesčių ir sumokėjo didelę kainą už geresnę ateitį. Praradusieji ranką, koją ar artimą žmonių tikisi pokyčių. „Suprantama, kad jiems trūko kantrybė ir jų netenkina menkas šalies progresas. Iš naujo turi būti sukurta ne šiaip kokia institucija, bet visa šalis. Tam reikia laiko.


View Larger Map

Kartais pamirštame, kas gero jau buvo nuveikta, ir save pagirti už tai, ką pasiekėme, atsikratydami senojo režimo. Tai tikrai nebuvo lengva, tai nebuvo tiesiog valdžios pasikeitimas. Tai buvo žiaurus, labai sudėtingas mūsų istorijos tarpsnis, kuris neabejotinai kuriam laikui paliks šešėlių. Mums reikia tai suvokti ir dirbti kartu, kad galėtume žygiuoti toliau į geresnę šalies ateitį. Tam reikia kantrybės.

Vienas bičiulis kartą man pasakė: „Vienintelė galimybė, kurią turime, – būti optimistams“. Būti pesimistui yra šalies išdavimas. Kaina jau buvo sumokėta, taigi nėra kelio atgal. Vienintelis pasirinkimas – Libijai tapti geresnei valstybei.“

Libiai yra stipriai susirūpinę dėl ateities ir puikiai žino, kaip lengva nuslįsti ten, kur buvo vos prieš keletą metų. „Diktatūros grįžimas po revoliucijos – ne mums, nors suprantame, kad kartais tai nutinka. Visi įsitikinę: turime stengtis, kad tai nepasikartotų“, – kalbėjo L.Abusedra.

Revoliucijos pradžia – aukso dienos

39-erių L.Abusedra Ekseterio universitete (Jungtinė Karalystė) apgynė disertaciją ir, 2010-aisiais grįžusi į gimtinę, dėstė universitete. Tie keli mėnesiai, likę iki revoliucijos, kaip ir visas ligtolinis gyvenimas moteriai kelia nekokių prisiminimų, nors ji kilusi iš šeimos, kuri tuomet buvo pasiturinti ir gerbiama. Tačiau žmonės esą nejautė esantys engiami, tiesiog nesuprato, kokią neteisybę patiria, ir tiesiog gyveno savo gyvenimus.

Rūtos Strakaaitės nuotr./Lamia Abusedra
Rūtos Strakšaitės nuotr./Lamia Abusedra

„Viskas Libijoje buvo prislopę. Kone šaukdavau ant savo studentų: ko jūs tokie nuslopę?“ – atviravo pašnekovė.

Revoliucija šalyje įsiplieskė, kai valdžia jau buvo nuversta Tunise ir Egipte, – 2011 m. vasario 17 d. Per tris dienas sukilimas pasiekė sostinę Tripolį. Jau vasario 27-ąją buvo suformuota Nacionalinė pereinamoji taryba sukilėlių kontroliuojamoms teritorijoms administruoti.

Kovą Prancūzija pirmoji ją pripažino kaip teisėtą Libijos žmonių atstovę. Paskutiniai didieji mūšiai nurimo tų pačių metų spalio pabaigoje. Sirto mieste kovotojai sučiupo ir nužudė ilgametį diktatorių M.Kadhafi. Praėjus trims dienoms, kai Sirtas pasidavė, buvo paskelbtas Libijos išlaisvinimas. Iš viso per pilietinį karą žuvo 30 tūkst. libių.

Per pirmąsias revoliucijos dienas šoko apimti žmonės vargiai suvokė, kas vyksta. Vasario 22-ąją įveikus Bengazį saugojusias vyriausybines pajėgas, gyventojai pradėjo eiti į viešumą ir dairytis, ko galėtų imtis. L.Abusedra su mama, seserimis ir kaimynėmis taip pat suko galvą, kuo būtų naudingos. Būdama kompiuterinių sistemų inžinierė, ji nusprendė sukurti specialią duomenų bazę, kurioje ėmė kaupti informaciją apie dingusius, sužeistus, ligoninėje atsidūrusius, namus praradusius ir panašiai įvykių tiesiogiai paveiktus žmones. Aktyvistai galvojo surinkti vieną, gal porą tūkstančių vardų, bet netrukus buvo suregistruota daugiau nei 20 tūkst. žmonių.

Rūtos Strakaaitės nuotr./Lamia Abusedra
Rūtos Strakšaitės nuotr./Lamia Abusedra

„Tai buvo toks energijos kupinas metas! Buvo neįtikėtina. Kartais vienas kitam primename tas dienas ir vadiname jas aukso laiku, nes jos buvo tiesiog magiškos“, – prisiminė L.Abusedra, kuri po metų tapo vyriausybinio paramos nevyriausybinėms organizacijoms centro, įkurto Bengazyje, tarybos nare, ėmė vadovauti Kultūros ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo departamentui.

Studentai pasikeitė kone akimirksniu: ėmė atvirai diskutuoti, reikalauti savo teisių, kartais net peržengdami ribas. Bet tai džiugino, nes iki tol šie jauni žmonės net nesuprato, kaip buvo užgožti. Šiandien jaunuoliai nori visur dalyvauti ir dažnai įsivaizduoja, kad tai jų pareiga ginti šalį ir savo bendruomenę, kartais net nežinodami, nuo ko konkrečiai.

„Dabar išgyvename tokį reikšmingą savo istorijos etapą – vyksta nacionalinis dialogas, kuris apibrėš mūsų ateitį, tikiuosi, šviesą ateitį, apie kurią vis kalbu. Tai yra vienintelis pasirinkimas“, – optimizmo neslėpė pašnekovė.

Naftos turtinga Libija galėtų būti viena turtingiausių Afrikos valstybių. Anot L.Abusedros, šalis turi didelį potencialą – tiek finansinį, tiek socialinį. Daugelis gyventojų yra išsilavinę, susaistyti tvirtais ryšiais savo bendruomenėje, vadovaujasi vertybėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min