Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 06, 21:02

Septyni gyvenimo momentai, kurie suformavo Vladimiro Putino mąstyseną

Penktadienį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui sukanka 70 metų. Kaip jis tapo izoliuotu autokratu, pradėjusiu pražūtingą invaziją į Ukrainą? Britų nacionalinio transliuotojo BBC tinklalapyje profesorius Markas Galeotti, kuris yra parašęs ne vieną knygą apie Kremlių ir V.Putiną, bando atsakyti į šį ir kitus klausimus ir pateikia septynis esminius Rusijos prezidento gyvenimo momentus, kurie padėjo suformuoti jo mąstyseną ir paaiškina susvetimėjimą su Vakarais.
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas / ZUMAPRESS / Scanpix nuotr.

Dziudo treniruotės, 1964 metai

Gimęs Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge – red. past.), kuris vis dar buvo paženklintas 872 dienas trukusios Antrojo pasaulinio karo apgulties randais, jaunasis Vladimiras Putinas mokykloje buvo drovus, bet kovingas berniukas – jo geriausias vaikystės draugas prisimena, kad „jis galėjo susigrumti su bet kuo“, nes „neturėjo jokios baimės“.

Vis dėlto nedidelio ūgio, bet veržliam berniukui gatvės gaujų užvaldytame mieste reikėjo įgyti pranašumą, todėl sulaukęs 12-os metų V.Putinas iš pradžių pradėjo mokytis rusų kovos meno sambo, o vėliau – dziudo.

Teigiama, kad vaikystėje jis buvo ryžtingas ir drausmingas, o sulaukęs 18-os metų jau turėjo juodąjį dziudo diržą ir trečiąją vietą nacionalinėse jaunimo varžybose.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas
„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas

Nuo to laiko dziudo ir aktyvus gyvenimo būdas tapo jo kruopščiai kuriamos mačo asmenybės dalimi. Be to, ši patirtis taip pat patvirtino jo ankstyvą įsitikinimą, kad pavojingame pasaulyje reikia pasitikėti savimi, bet taip pat suprasti, kad, jo paties žodžiais tariant, kai kova neišvengiama, „pirmiausia reikia smogti ir smogti taip stipriai, kad priešininkas neatsistotų ant kojų“.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Tarptautinė dziudo federacija (IJF) sustabdė V.Putino, kaip šios organizacijos garbės prezidento, statuso galiojimą. IJF garbės prezidentu V.Putinas buvo nuo 2008 metų.

Darbo paieškos KGB, 1968 metai

M.Galeotti BBC tinklalapyje rašo, kad žmonės vengė tuometiniame Leningrade esančios KGB politinės policijos būstinės. Per jos tardymo kameras į Gulago darbo stovyklas Josifo Stalino laikais pateko tiek daug žmonių, kad buvo skaudžiai juokaujama, jog vadinamasis „Didysis namas“ yra aukščiausias miesto pastatas, nes net iš jo rūsio matyti Sibiras.

ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Vladimiras Putinas
ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Vladimiras Putinas

Nepaisant to, būdamas 16-os metų, V.Putinas įžengė į raudonu kilimu išklotą „Didžiojo namo“ priimamąjį ir už stalo sėdinčio pareigūno paklausė, kaip galėtų įsidarbinti KGB. Jam buvo pasakyta, kad reikia būti atlikus karinę tarnybą arba baigus studijas aukštojoje mokykloje.

V.Putinas šio pareigūno pasitikslino, kokios studijos ir diplomas būtų tinkamiausias. Jam buvo atsakyta, kad tinkamiausios yra teisės studijos. Nuo to momento V.Putinas buvo pasiryžęs studijuoti teisę, o po studijų baigimo įsidarbino ten, kur norėjo.

M.Galeotti pasakoja, kad V.Putinui, gatvės skustagalviui, KGB buvo didžiausia gauja mieste, teikianti saugumą ir paaukštinimą net ir neturinčiam ryšių su jokia politine partija.

KGB priedanga taip pat suteikė galimybę būti įtakingu žmogumi – kaip V.Putinas pats sakė apie filmus apie šnipus, kuriuos žiūrėjo paauglystėje: „Vienas šnipas galėjo nulemti tūkstančių žmonių likimus.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Pamoka Vokietijoje, 1989 metai

Nepaisant visų V.Putino vilčių ir ambicijų, jo karjera KGB taip ir nesusiklostė. Jis buvo geras darbuotojas, tačiau neužsitarnavo aukšto rango. Nepaisant to, jis mokėjo vokiečių kalbą, tad 1985 metais buvo paskirtas į KGB ryšių biurą Drezdene, Vokietijoje.

Ten V.Putinas pradėjo patogų emigranto gyvenimą, tačiau 1989 metų lapkritį Rytų Vokietijos režimas pradėjo žlugti stulbinančiu greičiu.

Tų metų gruodžio 5 dieną minia apsupo KGB pastatą Drezdene. Tuomet V.Putinas desperatiškai paskambino į artimiausią Raudonosios armijos karinį dalinį ir paprašė apsaugos, tačiau sulaukė tik bejėgiško atsakymo: „Mes nieko negalime padaryti be įsakymų iš Maskvos. O Maskva tyli.“

Kai COVID-19 pandemija apėmė visą pasaulį, V.Putinas buvo atsiskyręs taip, kaip neįprasta net autokratams.

M.Galeotti savo publikuojamame tekste akcentuoja, kad po to V.Putinas išmoko bijoti staigaus centrinės valdžios žlugimo ir pasiryžo niekada nekartoti to, kas, jo manymu, buvo sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo klaida – greitai ir ryžtingai nereaguoti susidūrus su pasipriešinimu.

„Nafta už maistą“, 1992 metai

Žlungant Sovietų Sąjungai, V.Putinas pasitraukė iš KGB, bet netrukus įsidarbino reformistinio Sankt Peterburgo mero patarėju.

Tuomet šalies ekonomika smarkiai smuko, o V.Putinui buvo pavesta sudaryti sandorį, kuris padėtų miesto gyventojams išgyventi, iškeičiant 100 mln. JAV dolerių vertės naftos ir metalą į maistą.

Kaip rašo M.Galeotti, per derybas minimų maisto produktų beveik niekas nematė. Dėl situacijos buvo pradėtas tyrimas, kuriam vadovavo Sankt Peterburgo tarybos narė Marina Saljė. Tyrimo metu jos surinkti duomenys rodė, kad V.Putinas pasirašė dokumentus, kuriais už iškeistas žaliavas turėjo būti gauti maisto produktai, tačiau jie miesto taip ir nepasiekė. Vietoje to solidžios pinigų sumos papildė V.Putino jo bendražygių ir miesto nusikalstamo pasaulio atstovų kišenes. Kremlius, žinoma, visa tai neigia.

„Laukiniais 90-aisiais“ V.Putinas greitai suprato, kad politinė įtaka yra pinigais parduodama prekė, o nusikalstamo pasaulio atstovai gali tapti naudingais sąjungininkais.

Įsiveržimas į Sakartvelą, 2008 metai

Kai 2000 metais V.Putinas pirmą kartą buvo išrinktas Rusijos prezidentu, jis tikėjosi, kad jam pavyks užmegzti šiltus santykius su Vakarais. Tačiau netrukus jis savo siekiais nusivylė, o paskui supyko, manydamas, kad Vakarai aktyviai bando izoliuoti ir pažeminti Rusiją.

Kai tuometinis Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis įsipareigojo, kad jo šalis prisijungs prie NATO, V.Putinui pasirodė, jog taip buvo peržengta raudonoji linija. Galiausiai Sakartvelo bandymas susigrąžinti Rusijos remiamo separatistinio Pietų Osetijos regiono kontrolę tapo dingstimi pradėti karinę operaciją.

Per kelias dienas Rusijos pajėgos sutriuškino Sakartvelo kariuomenę ir privertė M.Saakašvilį sudaryti šalį žeminančią taiką.

Vakarai buvo pasipiktinę Rusijos karine agresija, tačiau praėjus metams nuo karo tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama siūlė „atstatyti“ santykius su Rusija, o Maskvai net buvo suteikta teisė rengti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.

V.Putinui tapo aišku, kad jėgos demonstravimas yra teisingas žingsnis, o silpni ir nepastovūs Vakarai tik pyks ir garsiai dūsaus, bet galiausiai atsitrauks nesiėmę ryžtingų sprendimų.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Protestai Maskvoje, 2011–2013 metai

2011 metais po Rusijos parlamento rinkimų šalyje kilo protestų banga – opozicija suprato, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti – jų metu sulaukta daugiau nei tūkstančio pažeidimų. Į protestą Maskvos Bolotnajos aikštėje rinkosi dešimtys tūkstančių žmonių, o žmonių laikomi plakatai skelbė tokius šūkius: „Rusija – be Putino“, „Už perrinkimą“. Rusijos visuomenė reikalavo „teisingų rinkimų“.

Protestai dar labiau įsisiūbavo, kai 2012 metais V.Putinas paskelbė, kad ketina vėl siekti Rusijos prezidento posto.

Šis Rusijos visuomenės sujudimas tuomet buvo laikomas didžiausia opozicijos išraiška valdant V.Putinui. Tačiau pats V.Putinas tikėjo, kad mitingus inicijavo, skatino ir jiems vadovavo Vašingtonas, o jis pats asmeniškai dėl to kaltino tuometinę JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton.

M.Galeotti pabrėžia, kad šie protestai V.Putinui buvo tarsi įrodymas, kad pirštinės jau nusiimtos ir Vakarai eina tiesiai prieš jį – iš esmės pradėtas karas prieš V.Putiną ir jo režimą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Izoliavimasis nuo COVID-19, 2020–2021 metai

Kai COVID-19 pandemija apėmė visą pasaulį, V.Putinas buvo atsiskyręs taip, kaip neįprasta net autokratams. Visi, kurie ketino susitikti su Rusijos prezidentu, buvo priversti prieš susitikimą izoliuotis dviem savaitėms. Tačiau to nepakako – prieš eidami į susitikimą su V.Putinu pareigūnai turėjo praeiti koridoriumi, skendinčiu mikrobus naikinančioje ultravioletinėje šviesoje.

Per tą laiką sąjungininkų ir patarėjų, galinčių susitikti su V.Putinu akis į akį, skaičius smarkiai sumažėjo iki saujelės bendražygių.

M.Galeotti sako, kad susidūręs su mažiau alternatyvių nuomonių ir vos matydamas savo šalį iš šalies, V.Putinas, atrodo, „susivokė“, kad visos jo anksčiau keltos prielaidos buvo teisingos ir visi tariami jo prietarai pagrįsti. Invazijos į Ukrainą sėklos buvo pasėtos.

„Scanpix“/AP nuotr./V.Putinas lankosi ligoninėje, kurioje gydomi COVID-19 sergantys pacientai
„Scanpix“/AP nuotr./V.Putinas lankosi ligoninėje, kurioje gydomi COVID-19 sergantys pacientai

Be to, toks V.Putino izoliavimasis pandemijos metu dar labiau paskatino kalbas apie jo sveikatos būklę. Rusijos tiriamosios žurnalistikos leidinys „Projekt“ paskelbė tyrimą apie Rusijos lyderio Vladimiro Putino sveikatą. Publikacijoje teigiama, kad pastaruoju metu V.Putino sveikata kelia vis daugiau nerimo, taip pat pateikiami įrodymai, kad Rusijos lyderį kelionėse lydi didelė medikų brigada, kurioje yra ir gydytojų onkologų.

Šių metų vasario 24 dieną apie 5.30 val. Maskvos laiku V.Putinas kreipėsi į rusus. Jo kreipimąsi transliavo „Rossija-24“.

„Remiantis str. 51 JT Chartijos, su Federacijos Tarybos sankcija <...> Nusprendžiau atlikti specialią karinę operaciją <...> Sieksime Ukrainos demilitarizavimo ir denacifikacijos. <...> Mūsų planuose nėra Ukrainos okupacijos“, – tuomet apie pradėtą invaziją į Ukrainą kalbėjo V.Putinas.

Jis teigė, kad NATO „peržengė raudoną liniją“, plečiasi į Rytus, o Ukrainos militarizacija kelia grėsmę Rusijai kaip valstybe. Invazija, pasak jo, vienintelė išeitis.

Nors iki šiol per keletą mėnesių Rusijai pavyko užimti dalį Ukrainos teritorijos ir okupuotose srityse surengti pseudoreferendumus, kurių rezultatų Vakarai neketina pripažinti, Ukrainos kariuomenė surengė kontrpuolimą, kuriuo metu iš okupantų gniaužtų išlaisvina vis daugiau teritorijų.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis jau paskelbė, kad atsisako vesti derybas su V.Putinu ir dėl galimos taikos derėsis tik su kitu Rusijos, jau būsimu, prezidentu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min