Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šiaurės Korėja žengia į pototalitarinį etapą

Kim Jong Unas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Kim Jong Unas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Šiaurės Korėjos politinis režimas nori nenori privalo atlaisvinti savo planinės ekonomikos gniaužtus, kad žmonės bent jau nemirtų badu, sako politologas Konstantinas Andrijauskas. Jo teigimu, „kiek žinoma iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių pasisakymų, valdžia į tai reaguoja ir atsargiai stengiasi formuoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius, o tai leidžia kalbėti apie tam tikrą pototalitarinį etapą“.

Ketvirtadienį daugiau nei šimtas Pietų Korėjos gyventojų atvyko į Šiaurės Korėją aplankyti savo giminių. Tai pirmas toks atvejis nuo 2010 metų. Tačiau ekspertai sako, kad dėl to per daug džiūgauti nereikėtų.

„Geresnis ženklas bus, jei susitikimai vėl taps reguliarūs ir, kol dar ne vėlu, leis garbaus amžiaus žmonėms susitikti. Gali būti, kad, žengus vieną žingsnį į priekį, žengiami du atgal“, – teigia politologė Daiva Repečkaitė.

O K. Andrijauskas atkreipia dėmesį, kad jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas vis dar kovoja dėl savo valdžios sustiprinimo, tad kalbėti apie užsienio politikos sušvelnėjimą pernelyg anksti.

Pamatyti giminaičių negali dešimtys tūkstančių korėjiečių

1950–1953 m. Šiaurės ir Pietų Korėjos konfliktas baigėsi paliaubomis, o ne taikos sutartimi. Abi šalys formaliai tebekariauja, todėl tiesioginis kontaktas tarp šalių gyventojų draudžiamas. 2000 m. šalys susėdo prie derybų stalo ir, įgyvendindamos šviesos politiką, nusprendė rengti šeimų, išskirtų per karą, susitikimus.

K. Andrijauskas atkreipia dėmesį, kad jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas vis dar kovoja dėl savo valdžios sustiprinimo, tad kalbėti apie užsienio politikos sušvelnėjimą pernelyg anksti.

Azijos studijų centro politologė D. Repečkaitė sako, kad šeimų susitikimai prasidėjo nuo Raudonojo Kryžiaus derybų 2000 m. Šeimos turėjo užsiregistruoti duomenų bazėje ir tada buvo organizuojama loterija.

„Tokių žmonių Pietų Korėjoje yra apie 73 tūkst. Pusė jų – garbaus amžiaus, sulaukę daugiau nei 80 metų. Todėl daugeliui tai paskutinė galimybė pamatyti savo gimines, nes jokie kontaktai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos žmonių nėra leidžiami. Kadangi į šešėlinę rinką patenka ir mobiliųjų telefonų, kai kuriems korėjiečiams pavyksta susisiekti su giminėmis, bet tokių labai mažai“, – kalba D. Repečkaitė.

Ji pasakoja, kad žmonės susitinka vienoje stebimoje erdvėje, registruojama, kas su kuo susitinka. Susitikimų vieta – pasienio kurortas Šiaurės Korėjos pusėje. Kadangi tuo metu vyksta derliaus nuėmimo šventė, dažnai žmonės ateina pasipuošę tradiciniais drabužiais. „Tie, kurie jau dalyvavo susitikimuose, savo giminaičių nebepamatys, nes loterijoje dalyvaus kitos šeimos“, – sako politologė.

Karas išskyrė milijonus korėjiečių, kurių didžioji dauguma jau yra mirę. Daugiau nei 70 tūkst. Pietų Korėjos gyventojų laukia galimybės dalyvauti viename iš rengiamų susitikimų. Iki šiol trumpai pasimatė apie 17 tūkst. giminaičių. Tačiau susitarimas tarp šalių nesuteikė jokių garantijų ir 2010 m. šeimų susitikimai nutrūko.

Šiaurės Korėjos elgesio nereikėtų laikyti neracionaliu

D. Repečkaitė sako, kad šios sueigos Šiaurės Korėjai yra tam tikras diplomatijos įrankis, todėl atsiradus nesutarimams tarp valstybių Šiaurė juos nutraukė.

„2010 m. Šiaurės Korėja paleido raketą į pasienio salą. Kilo nesutarimas dėl bendros ekonominės zonos, pramoninio komplekso, kuris buvo laikomas vienu svarbiausių bendradarbiavimo poligonų, kur korėjiečiai galėtų kažką kartu sukurti, – primena D. Repečkaitė. – Šiaurės Korėja iš ten patraukė savo darbuotojus, Pietų Korėja taip pat nenusileido ir nesutiko su Šiaurės Korėjos sąlygomis dalyvauti ekonominiuose projektuose, ir šeimų susitikimai buvo nebeorganizuojami.“

Praėjusių metų rugsėjį, anot politologės, buvo bandoma juos atnaujinti, bet Šiaurės Korėja staiga apsigalvojo. Ji sudėtingą šeimų susitikimų klausimą norėjo panaudoti, kad išsiderėtų sau kažkokių nuolaidų. Visų pirma, kad baigtųsi bendros pietų korėjiečių ir amerikiečių pratybos. Taip pat Šiaurės Korėjai nepatiko skandalas, kai buvo sulaikytas politikas, kuris, kaip įtariama, jai šnipinėjo ir siekė pakenkti Pietų Korėjos valdžiai arba net organizuoti perversmą.

„Tada buvo priimtas Nacionalinio saugumo įstatymas, pagal kurį tapo lengviau sulaikyti asmenis, kurie, įtariama, dalyvauja priešiškų grupuočių veikloje arba galimai šnipinėja“, – pastebi D. Repečkaitė.

Šalių santykiai sudėtingi nuo pat Korėjos skilimo. Neretai derybas keisdavo grasinimai ginklais ar kitokios provokacijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos studijų dėstytojas Konstantinas Andrijauskas teigia, kad tokio elgesio neracionaliu laikyti nereikėtų, nes jis puikiai pasitarnauja valdančiųjų interesams: „Agresyvi retorika ir sušvelnėjimo periodai rodo, kad su jais reikia skaitytis, kad jie yra rimtos figūros ir kad tarptautinė bendruomenė nelabai gali kažką padaryti norėdama sutramdyti Šiaurės Korėjos režimą. Turint omenyje jų padėtį ir nacionalinius interesus, kurie tapatinami su režimo išlikimo interesais, dabartinis Šiaurės Korėjos elgesys suprantamas.“

Kovojama už režimo išsaugojimą

K. Andrijausko teigimu, dėl to, kas vyksta dabartiniame pasaulyje, ir kadangi nuo 2011 m. pabaigos pasikeitė politinė administracija visose svarbiausiose Šiaurės ir Rytų Azijos regionų valstybėse, Šiaurės Korėja rodo, kad ji yra svarbus veikėjas ir kad su ja reikia skaitytis. Ji tai daro, nes naujieji Japonijos, Pietų Korėjos, Kinijos politiniai lyderiai palaiko gerokai didesnę nacionalistinę retoriką nei jų pirmtakai.

Prieš keletą metų Šiaurės Korėją sukrėtė tuometinio vadovo Kim Jong-ilo mirtis. Tėvo postą užėmusį Kim Jong-uną vietinė žiniasklaida iš karto pakrikštijo „nauju iškiliu vadovu“, o pasaulis spėliojo, ar jaunasis vadas perims tėvo plėtotą politiką.

K. Andrijauskas pastebi, kad provokacijų Pietų Korėjos atžvilgiu nesumažėjo, branduolinio ginklo bandymas įvyko. O 2013 m. rudenį buvo daug kalbėta apie politines rietenas šalies viduje, kai Kim Jong Unas žiauriais metodais atsikratė pilkuoju kardinolu laikomo dėdės ir eliminavo jo artimiausius bendražygius.

„Šiaurės Korėjos lyderis vis dar kovoja dėl savo valdžios konsolidacijos, tad kalbėti apie užsienio politikos sušvelnėjimą pernelyg anksti. Režimo interesas yra išlikimas ir jie ne be pagrindo galvoja, kad, vos tik pradės atleisti vadeles, prasidės procesas, kuris neišvengiamai atves prie režimo žlugimo“, – mano K. Andrijauskas.

Taigi, anot instituto dėstytojo, naujasis lyderis ir jo aplinka nori visą valdžią paimti į savo rankas, kas nėra labai lengva, nes Kim Jong Unas yra gana jauna ir nepatyrusi figūra, nors ir daug ko išmokusi iš savo tėvo ir senelio.

Pietų Korėja plėtoja diplomatiją

O kaimyninė Pietų Korėja keičiasi. Šaltojo karo metu šalyje vyravęs militaristinis diktatoriaus valdymas griuvo kartu su geležine uždanga. Visuomenė sukilo, o dabar šalis demokratiška. Tiesa, neseniai išrinkta prezidentė Pak Kunhe vertinama prieštaringai. Buvusio žymaus Pietų Korėjos diktatoriaus, kuris savo valdymą grindė priešiškumu kaimyninei Korėjai, dukra Šiaurėje vertinama nepalankiai.

D. Repečkaitės manymu, vienas svarbiausių naujos prezidentės tikslų – diplomatijos plėtojimas. O svarbiausia programa – sustiprinti Pietų Korėjos vaidmenį ir padėtį tarptautiniuose santykiuose. „Ji labai nusitekusi daug investuoti į diplomatiją, derėtis, kalbėtis ir aiškinti savo poziciją artimiausioms kaimynėms. Daug dirbti su JAV, Kinija ir Jungtinėmis Tautomis (JT). Telkti šitas galias prieš Šiaurės Korėjos grasinimus, jiems nepasiduoti ir panaudoti diplomatiją, kad Šiaurės Korėjos grasinimai būtų kuo greičiau nugesinti“, – sako politologė.

Prezidentės pastangos, D. Repečkaitės pastebėjimu, duoda vaisių. Jau pavyko užmegzti neblogus santykius su JAV, Kinijos ir Rusijos vadovais. O 2013 m. kovą JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją dėl Šiaurės Korėjos. „Šiaurės Korėją labai pykdo, kad Pietų Korėja rengia bendras karines pratybas su JAV, – kalba ji. – Tai esminis diplomatijos momentas, kuris vis iškyla kiekvienais metais ir tampa visų kitų diplomatinių veiksmų sąlyga.“

K. Andrijauskas pabrėžia, kad Pietų Korėja yra demokratinė valstybė, todėl, kalbant apie jos įtaką Šiaurei, svarbu atsižvelgti į visuomenę: „Reikia pripažinti, kad jaunoji korėjiečių karta jau nemato savęs kaip vienos tautos, nors gal ir norėtų mokėti tą kainą, kurią reikėtų mokėti, jei Pietūs susijungtų su Šiaure. Kitaip tariant, Pietų Korėjos visuomenė vis labiau pasisako už status quo.“

Pietų Korėjos veiksnys, įsitikinęs K. Andrijauskas, yra svarbus, ir Šiaurės Korėja privalo labai jautriai reaguoti į bet kokius politinius pokyčius ir bet kokius Pietų Korėjos bandymus plėtoti strateginį dialogą su JAV, gilinti bendradarbiavimą saugumo srityje su Kinija. „Akivaizdu, kad Šiaurės Korėja yra didžiausia grėsmė, nes tarpusavio karas nėra baigtas – tik nutraukta ugnis“, – pastebi jis.

Kitokių santykių su tarptautine bendruomene tikėtis neverta

Kalbų apie šalių susivienijimą būta anksčiau. Beveik prieš šimtmetį bandyta sukurti nepriklausomą Korėją ir atsikratyti kitų valstybių įtakos. Tačiau sukilimo mintys greitai numalšintos. Šaltojo karo metu buvo kalbama, kad šalys sukurtos dirbtinai ir visi korėjiečiai nori susijungti. Vyko įvairios derybos, Pietų Korėjoje įkurta Susivienijimo ministerija.

Griuvus geležinei uždangai, kalbos atnaujintos. Abi Korėjos įstojo į JT. Tačiau noras bendradarbiauti virto į ekonominį lenktyniavimą, kuris turėjo lemti, pagal kurį valdymo modelį šalys susijungs. Atnaujinus šeimų susitikimus, kilo klausimas, ar šis diplomatinis bandymas gali išsirutulioti į geresnius šalių santykius.

„Šiaurės Korėjos elgesys tarptautinės bendruomenės ir ypač Pietų Korėjos atžvilgiu visada svyravo. Taip pučiama migla, kad joks svarbesnis politinis veikėjas regione negalėtų pakankamai racionaliai prognozuoti Šiaurės Korėjos elgesio. Tai pasitarnauja jų interesams“, – mano K. Andrijauskas.

Viena vertus, pastebi jis, atsinaujinus deryboms, tarsi įvyksta suartėjimas su Pietų Korėja, kita vertus, Šiaurės Korėja labai nepatenkinta, kad greitai prasidės bendros Pietų Korėjos ir JAV pratybos. „Matoma ir Šiaurės Korėjos reakcija į JT paskelbtą labai neigiamą ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties šalyje. Tad kalbėti apie atšilimą tarptautinės bendruomenės atžvilgiu sunku“, – įsitikinęs K. Andrijauskas.

Šiaurės korėjiečiai valdžia nebetiki

2000 m. pradėtas ir po dešimtmečio nutrauktas šeimų susitikimas svarbus tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėjai. Demokratiški Pietūs jautriai reaguoja į visuomenės keliamas problemas. O Šiaurei tai puikus pretekstas reikalauti naujų nuolaidų režimui.

Pasak D. Repečkaitės, mainais už šeimų susitikimus Šiaurės Korėja iš Pietų Korėjos tikisi didesnės humanitarinės pagalbos: „Nors Šiaurės Korėjos valdžia labai stengiasi pasirodyti, kokius pažangius karinius bandymus vykdo ir kiek daug investuoja į karo pramonę, šalyje trūksta maisto, bazinių reikmenų.“

O jei šeimų susitikimai po pertraukos vėl bus suorganizuoti, nebūtinai ką nors reiškia, mano politologė. „Geresnis ženklas bus, jei jie vėl taps reguliarūs ir, kol dar ne vėlu, leis garbaus amžiaus žmonėms susitikti. Gali būti, kad, žengus vieną žingsnį į priekį, žengiami du atgal. Taip dažnai daro Šiaurės Korėja. Galbūt išgirsime apie naują branduolinį ar dar kažkokį karinį bandymą“, – svarsto D. Repečkaitė.

Kalbant apie tolimesnius Šiaurės Korėjos veiksmus ir santykius su pietine kaimyne, reikia atsižvelgti ne tik į politinio režimo būklę, bet ir į gyventojų reakciją į vykstančius procesus. K. Andrijauskas teigia, kad kalbėti apie tai vienareikšmiškai būtų per didelė spekuliacija, nes, kalbant apie Šiaurės Korėją, viskas susiję su tam tikromis spekuliacijomis.

Pirmiausia taip yra, nes apie Šiaurės Korėjos režimą žinoma mažai, pastebi K. Andrijauskas. Anot jo, pagrindinis informacijos šaltinis yra pabėgėliai, ir iš jų pasakojimų galima daryti išvadą, kad totalitarizmas tikrai žlunga: „Šiaurės Korėja jau įžengusi į totalitarinę sistemą, kas reiškia, kad labai didelė gyventojų dalis tik apsimeta, jog tiki tuo, kas valdžios daroma ir sakoma. O pagrindinis jų uždavinys elementarus – išgyventi. Ypač turint omenyje, kad nuo Šaltojo karo pabaigos šalis vis dar išgyvena ekonomines problemas, privedusias prie bado.“

K. Andrijauskas mano, jog politinis režimas nori nenori privalo atlaisvinti savo planinės ekonomikos gniaužtus tam, kad žmonėms būtų leista bent jau nemirti badu. Kiek žinoma iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių pasisakymų, valdžia į tai reaguoja ir atsargiai stengiasi formuoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius, o tai leidžia kalbėti apie tam tikrą pototalitarinį etapą.

„Turint omenyje šias tendencijas ir politinių lyderių kaitą, buvo tikimasi, kad prasidėjo atšilimo etapas (galbūt jis ir prasidės), bet dabar regime įprastą žaidimą, skirtą tam, kad politinis režimas šalies gyventojams ir užsieniui parodytų, jog jis vis dar stiprus, konsoliduotas ir sugebės išlaikyti valdžią, net jei atšilimas ir prasidės. Tada jis pats sugebės kontroliuoti visus procesus, kurių pabaigoje daug kas regėtų režimo žlugimą“, – svarsto K. Andrijauskas.

Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiai išlieka įtempti ir sunkiai nuspėjami. Atnaujinti šeimų susitikimai verčia pasaulį stebėti atidžiau, ar šis žingsnis – dar viena provokacija, ar pamatas tolimesniems santykiams gerinti. Šimtams sutikimuose dalyvaujančių žmonių tai viltis bent kartą pamatyti prieš dešimtmečius parastus gimines.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min