Irano-Kanados fotografė K.Hayeri pati užaugo Irano sostinėje Teherane. Sulaukusi paauglystės, persikėlė į Torontą. Afganistano moterų skausmas, netekus teisės į savo gyvenimą, jai iš dalies pažįstamas: ji gerai žino, ką reiškia būti moterimi šalyje, kurioje dominuoja vyrai.
Pradėjusi fotožurnalistės karjerą, vėliau Kiana sugrįžo į Teheraną, bet politinės priežastys apsunkino bet kokį darbą. Gavusi pasiūlymą sukurti fotopasakojimą Afganistane apie pasimatymų sceną tarp vietos jaunimo, 2014 m. fotografė atsidūrė Kabule.
„Buvau sužavėta, kad, nepaisant karo, gyvenimas tęsėsi“, – pradėjo pasakojimą fotografė.
„Jei atvirai, prieš viską sugriaunant Talibanui, Afganistane išgyvenau geriausius savo metus. Gyvenimas nebuvo lengvas, bet Afganistanas padėjo susiformuoti mano asmenybei, prisidėjo prie to, kokia esu ir kas esu šiandien“, – tęsė ji.
2023 m. ji buvo priversta palikti Afganistaną, nes valdžią perėmęs Talibanas gyvenimą pavertė nepakenčiamu.
– „Word Press Photo“ konkurse buvo apdovanotas jūsų fotopasakojimas – „Šioje šalyje nėra vietos moterims“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Ką jis jums reiškia?
– Projektą kūrėme kartu su bičiule prancūze Melissa Cornet, moterų teisių eksperte ir aktyviste. Šio daugialypio pasakojimo pavadinimas yra aliuzija į gerai žinomą filmą „Niekieno žemė“ (angl. No Man's Land). Mes žaidėme šiuo žodžių junginiu, norėdamos atskleisti, kaip galima tiesiog ištrinti moteris iš visuomenės.
Anot organizacijos „Amnesty International“, tai, ką Talibanas daro su moterimis Afganistane gali būti laikoma nusikaltimu žmoniškumui – persekiojimu lyties pagrindu.
Mudvi susitikome su daugiau kaip 100 moterų, merginų ir mergaičių, ir bandėme suprasti, kaip Talibanas pakeitė jų gyvenimus.
Kalbėjomės ir su tomis, kurioms neleidžiama palikti namų, ir su motinomis, su siaubu akyse reginčiomis, kad jų dukterys atsidūrė tuose pačiuose istorijos spąstuose, kaip ir jos pačios anksčiau. Bendravome su žurnalistėmis bei aktyvistėmis, kurios nepailsdamos tęsia kovą už savo teises.
2021 m. rugpjūtį moterys Afganistane dar turėjo vilties, kad padėtis pasikeis. Tačiau dabar jos liko nedaug.
Viena moterų teisių aktyvistė, nusprendusi išvykti iš Afganistano, man prisipažino, kad nemato šioje šalyje savo ateities: „Mes pamiršome džiaugsmą, nežinome, kur jį rasti. Praradau bet kokią motyvaciją. Tik verkiu viena. Atrodo, tarsi kažkas mane būtų užrakinęs kambaryje ir neleistų išeiti. Net maistas nebeturi skonio.“
Joms uždrausta viešai kalbėti, dainuoti, deklamuoti ar skaityti garsiai. Net reklamose neliko moterų veidų.
Turėjome belstis į daugybę, daugybę, daugybę durų, kad išgirstume iš moterų „taip“. Kartais jos norėdavo parodyti savo veidus, norėdavo būti fotografuojamos, bet kaskart turėdavome apskaičiuoti riziką – ar tai sukels joms pavojų, ar ne?
– Jūsų nuotraukos leidžia pažvelgti į Afganistano moterų gyvenimą už uždarų durų. Kaip atrodo jų kasdienybė?
– Riboti moterų teises pradėta iš lėto. Tada viskas ėmė vykti labai greitai. Moterys neteko vienos teisės po kitos. Joms buvo neleista rengtis, kaip jos nori, siekti išsilavinimo, lankyti mokyklas, universitetus, uždrausta dirbti.
Tie draudimai grėsmingai artėjo prie kraštutinumo: paskui moterims uždrausta vienoms rodytis viešumoje, užsiimti menais, lankyti sporto klubą, vaikščioti į grožio salonus, viešąsias pirtis ar parkus.
2024 m. rugpjūtį Talibanas dar labiau sugriežtino savo kontrolę, priėmęs naują įstatymą, pagal kurį moterys privalo užsidengti veidą kauke. Be to, joms buvo uždrausta viešai kalbėti, dainuoti, deklamuoti ar skaityti garsiai. Net reklamose neliko moterų veidų.
Šie nurodymai paplito visame Afganistane, nors Kabule ir Herate padėtis kiek švelnesnė. Moterims vis dar galima apsilankyti tam tikrose kavinėse ar restoranuose. Tačiau daugybėje kitų šalies regionų moterys to daryti nebegali. Jos tiesiog dingo iš viešosios erdvės.
Net, jei kalbėtume apie stichines nelaimes, visuose reportažuose matome tik vyrus. Nuo tada, kai Talibanas perėmė valdžią, šalyje kilo trys galingi žemės drebėjimai. Atkreipkite dėmesį, nuotraukose ir vaizdo įrašuose iš paskutinio žemės drebėjimo nėra sužeistų moterų. Sužeistieji, gydytojai, gelbėtojai – visi vyrai.
Jeigu kalbėsime apie jų kasdienybę, priklauso, ar kalbame apie merginą, gyvenančią Kabule ar kažkur Badachšano provincijos kaime? Jų gyvenimai skirtingi. Projekte būtent ir pateikiame per pusmetį surinktas istorijas iš septynių Afganistano provincijų, kad atskleistume tą skirtumą.
Viena iš žmogiškosios prigimties dalių yra ta, kad mes visada sugalvojame, kaip ir kuo užpildyti tuščią erdvę, ieškome alternatyvų. Jei merginoms neleidžiama lankytis kavinėse, jos susitinka pas kurią nors namuose: šoka, klausosi muzikos, kalbasi, juokiasi.
Dabar mokyklos uždarytos. Tačiau sostinėje yra privačių ir pogrindinių mokyklų, individualių pamokų. Deja, ne visos šeimos gali už jas susimokėti.
Sakyčiau, kad didžiausias praradimas Afganistano moterims būtent ir yra tai, kad iš jų bandoma atimti teisę į išsilavinimą, teisę turėti ir dirbti darbą. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Afganistano visuomenei teks už tai sumokėti. Ji sumokės brangiai ir mokės labai ilgai.
– Koks buvo jūsų gyvenimas Afganistane?
– Po to, kai Talibanas perėmė valdžią, praleidau Afganistane daugiau nei metus. Tačiau toliau kūriau pasakojimus apie šią šalį ir 2024 m. Taigi, praėjo vos metai po to, kai nutraukiau savo ryšius su Afganistanu.
Kasdienybę lydėjo įprasti gyvenimo sunkumai ir nepatogumai: pastoviai nebūdavo elektros, žiemą netekėdavo karštas vanduo. Tačiau žmogus, būdamas ten, kur siaučia karas, prisitaiko, išmoksta su tuo gyventi. Žinau, nes ir mano tėvai gyveno per karą Irane. Jų gyvenimas dėl to nesustojo. Prisipažinsiu. Afganistane dar ir įsimylėjau.
Žmonės pradėjo bėgti iš šalies dar prieš Talibanui užgrobiant valdžią. Įprastas gyvenimas tapo labai ribotas. Negana to, mano partneris sukūrė filmą ir mes žinojome, kad turime išvykti, dar prieš jam pasirodant.
Afganistane tiesiog nebeliko gyvenimo. Buvo tik darbas, darbas, darbas. Tai tapo dar viena priežastimi, kodėl palikau šalį.
Afganistane tiesiog nebeliko gyvenimo. Buvo tik darbas, darbas, darbas. Tai tapo dar viena priežastimi, kodėl palikau šalį.
Anksčiau, būdama moteris, užsienietė, sugebėdavau susitarti dėl leidimų nuvykti į vieną ar kitą vietą, kur vedė mano projektai, derėdavausi dėl sprendimų.
Tačiau 2024-aisiais, kai atvykau kurti projekto „Šioje šalyje nėra vietos moterims“, buvo nesvarbu, ar aš užsienietė, ar afganistanietė – nebeturėjau teisės niekam.
– Ką jums reiškė būti moterimi Afganistane?
– Norėčiau pasidalinti mintimi, kurią kažkada seniai perskaičiau viename tinklaraštyje: būti užsieniete moterimi Artimuosiuose Rytuose (tuo pačiu ir Afganistane) 2014-2020 m. yra tarsi būti trečiąja lytimi.
Aš galėjau eiti į viešumą, leisti laiką su moterimis, bet tuo pačiu man buvo leidžiama daryti ir visus tuos dalykus, kuriuos darė vyrai. Atrodė, kad mano lytis tapo kažkokia neutrali.
Atėjus Talibanui, viskas tapo kur kas sunkiau. Iš pradžių moterų padėtis tapo griežtesnė labiau konservatyviose Afganistano dalyse pietuose ir rytuose. Su laiku tai pasiekė ir Kabulą.
– Talibanas iš pradžių žadėjo, kad moterys taps integralia Afganistano visuomenės dalimi. Tačiau tai taip ir liko pažadu. Prieš moteris ir jų teises nukreipti veiksmai kelia vieną paprastą klausimą - ką Talibanas turi prieš moteris? Negi būtent jos laikomos didžiausia grėsme režimui?
– Ne visi žmonės, einantys išvien su Talibanu, mąsto vienodai. Kai bandau apie tai paaiškinti, siūlau žmonėms pažvelgti kad ir į savo šalyje veikiančias politines partijas. Tarp jų narių mąstysena, požiūris į politiką, į tam tikrus klausimus išsiskiria. Ne retai tie požiūriai konfrontuoja, susiduria.
Šiuo atveju didelis vaidmuo tenka kultūrai. Mes galime kalbėti apie uzbekų Talibaną, tadžikų Talibaną, Hazaro talibus – požiūris į moterų teises nėra vienodas. Kraštutinį požiūrį puoselėja Khandaharo provincijoje esantys puštūnai. Nereikia net Talibano, jiems visada atrodė, kad moterys negali turėti jokių teisių. Jų akyse moterys nėra tokios, kaip jas matome mes.
Tai, ką Trumpas padarė su Amerikos visuomene, Talibanas padarė su Afganistanu.
Tačiau tai nereiškia, kad visi Afganistane mąsto taip pat. Dar prieš Talibanui įvedant savo režimą, Khandaharo ir Helmando provincijose mergaitės nevaikščiodavo į mokyklą. Jie tiesiog niekada nesuteikė joms tokios galimybės.
Yra ir tokių talibų, kurie per pastaruosius ketverius metus praleido nemažai laiko kitose šalyse, pavyzdžiui, Katare. Jie kitokie: jie leidžia savo dukras į mokyklas, siunčia į universitetus užsienyje. Skirtingų balsų pasigirsta ir tarp valdžios atstovų. Vieni sako, kad moterims nereikia siekti išsilavinimo, o kiti teigia, jog negalima iš žmonių atimti jų prigimtinių teisių.
Kalbant apie tai, kodėl iš pradžių Talibanas žadėjo viena, o nutiko visai kitaip, manau, kad tai atskleidžia jų nesutarimus tarpusavyje. Tie, kurie kabėjo angliškai, kurie turėjo ryšių už Afganistano ribų, sakė, kad moterys bus pilnavertės visuomenės narės, tuo tarpu kraštutinių pažiūrų Khandaharo Talibanas dėstė atgyvenusį požiūrį ir tikino, jog to jokiu būdu nebus.
Kai kalbu apie dabartinę moterų padėtį Afganistane, pasitelkiu Jungtinių Valstijų pavyzdį. Ten visada buvo tų, kurie tikėjo baltųjų viršenybės ideologija. Tačiau 2017 m. prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, žmonės pajuto, kad pagaliau jie gali būti savimi ir išreikšti savo poziciją garsiai. Tai, ką Trumpas padarė su Amerikos visuomene, Talibanas padarė su Afganistanu.
Dar iki Talibanui perimant valdžią, labai didelė dalis afganų galvojo, kad moters vieta yra namuose, jog joms negalima linksmintis su draugėmis, daryti to ar ano. Dauguma tokias mintis pasilaikydavo sau. Sugrįžus Talibanui, vyrai leido sau pasisakyti apie tai garsiai ir pasijuto išklausyti.
Pirmaisiais Talibano režimo metais šalyje ypač padaugėjo prieš moteris nukreipto smurto, seksualinio priekabiavimo atvejų. Be abejo, tokie dalykai vyko visada, bet po 2021 m. vyrai tarsi gavo nerašytą leidimą taip elgtis, jie matė tai kaip savo prigimtinę teisę.
– Viena jūsų nuotrauka padaryta privačiame institute, kur slapta mokosi Afganistano merginos ir moterys. Ar galėtumėte apie šią įstaigą papasakoti plačiau? Su kokiais pavojais, siekdamos išsilavinimo, kasdien susiduria moterys?
– Kiekviena tokia mokymo įstaiga atrado spragą sistemoje ar kažkokį kitą būdą, kad galėtų veikti. Nuotraukoje matomas kiemas priklauso privačiam institutui Kabule.
Viena iš priežasčių, kodėl šis institutas vis dar veikia iš dalies yra ta, kad šios miesto dalies komendantas pats norėjo išsiųsti savo dukterį mokytis, todėl nemato to, ko nereikia.
Tačiau, kai atvyksta pareigūnai iš Khandaharo, institutas sulaukia atitinkamo signalo ir mokykla yra uždaroma. Jiems išvykus, mokymo įstaiga vėl laukia „žalios šviesos“, leidžiančios atnaujinti pamokas.
Tai vienas iš nuostabių pavyzdžių, kaip šios įstaigos vadovybė surado būdą dirbti, neperžengdama sistemos nustatytų ribų. Mokyklos uždarytos, tačiau privačios pamokos dar nėra uždraustos. Mokykla įregistruojama kaip privatus institutas, tačiau joje vedamos reguliarios pamokos.
Kaip bebūtų, tai tik dar vienas bandymas išgyventi. Iš merginų atėmus teisę į išsilavinimą, svyra rankos ne tik joms pačioms, bet ir jų motinoms, net tėvams.
– Kitame kadre nufotografuotas vaikos gimimas. Gimdyvei pagimdžius ketvirtą mergaitę iš eilės, akušerė Suhaila išreiškia apgailestavimą, kad gimė ne berniukas. Kodėl?
– Toks nusistatymas šalyje įsišaknijęs ne tik dėl Talibano sugrįžimo. Afganistano visuomenė yra patriarchalinė. Berniuko gimimas nuo seno yra švenčiamas daugelyje Afganistano vietovių. Žinoma, tai kur kas labiau būdinga konservatyvioms puštūnų šeimoms.
Ką reiškia berniuko gimimas? Reiškia, kad jis yra tas, kuris nepaliks namų, liks tėvų pašonėje. Tuo tarpu mergaitę reikia ištekinti ir ji visada persikelia į vyro namus, į kitą šeimą. Taigi, jeigu moteris turi keturias mergaites, visos jos gyvens kitose šeimose.
Vyrai taip pat yra tie, kurie uždirba pinigus ir parneša į namus duonos. Ištekinta mergina išsineša savo namų turtą. Turėti dukterį tokioje patriarchalinėje visuomenėje niekada nebuvo vertybė.
– Mane sujaudino jūsų nuotrauka, kurioje matyti Samiras, translytis asmuo, gyvenantis Afganistane. Iš tiesų, dažniau kalbame apie moterų teises šioje šalyje, bet visai pamirštame LGBTQIA+ bendruomenę ir jos problemas. Ar galėtumėte pasidalinti jo istorija, papasakoti apie tai, ką toks žmogus, norėdamas būti savimi, turi „pastatyti ant kortos“?
– Tai didelis tabu. Visuomenei ši tema visiškai nepriimtina. Afganistane nuolatos priekabiaujama prie šios bendruomenės atstovų, prieš juos smurtaujama, jie persekiojami. Prieš ir po Talibano. Niekas nepasikeitė.
Ko gero, skirtumas tik toks, kad anksčiau šalyje veikusios nevyriausybinės organizacijos užtikrindavo šiai bendruomenei saugią erdvę, kur, jeigu gyvenimas pasidarydavo nepakeliamas, jie turėdavo saugius burbulus, kur galėdavo pasislėpti. Atėjus Talibanui, visos šios erdvės buvo uždarytos.
Dažnai pasiklystame įvardžiuose kalbėdami apie translyčius asmenis, dėl to įvardinsiu žmones pagal jų biologinę lytį. Taigi, Samiras gimė vyru, visuomenė jį žino kaip vyrą, bet jis nori tapti moterimi.
Sociumas jam to neleidžia. Jam belieka būti savimi už uždarų durų. Namuose jis vilki sukneles ir šoka. Tačiau jis privalėjo išpildyti savo šeimos norą ir sukurti šeimą: Samiras vedė moterį ir susilaukė su ja vaikų. Talibano režimas dukart sulaikė Samirą, įmetė jį į kalėjimą, kankino ir prievartavo.
Man labai sunku matyti tai, kad istorija ir vėl kartojasi. Iš kitos pusės, tai pakankamai būdinga Afganistanui.
Jo istorija įgauna dar keistesnį posūkį. Viena iš jo dukterų taip pat yra translytė. Ji nori būti berniuku ir tai kur kas liūdnesnė pasakojimo dalis. Ji išsirinko sau vardą, rengiasi berniukiškais drabužiais. Šiuo metu lanko šeštą klasę.
Tai reiškia, kad kitąmet ji nebegalės eiti į mokyklą. Jai liepiama užsiauginti plaukus, rodytis viešumoje tik moteriškais drabužiais. Baisiausia, kad ji yra įkalinta svetimame kūne ir iš jos atimamos tam tikros teisės tik dėl to, jog ji yra tame kūne. Šeimai neliko kito pasirinkimo, tik palikti Afganistaną.
– Visi likimai, kuriuos užfiksavote Afganistane, yra painūs, sudėtingi, persmelkti skausmo. Ar galėtumėte išskirti pasakojimą, kurį jums emociškai buvo sunkiausia įamžinti ?
– Vienos šeimos istorija praktiškai sudaužė man širdį. Susipažinome su motina ir dukra. Rajma, vyresnioji moteris, kai buvo jauna įstojo į universitetą. Tačiau neilgai trukus Talibanas užgrobė valdžią. Ji taip niekada ir neturėjo galimybės mokytis. Ji liko namuose, buvo priversta ištekėti ir sukūrė savo šeimą.
Tai labai graži šeima. Retai ką nors panašaus pamatysi Afganistane. Rajma su vyru labai didžiuojasi savo dukterimi, ją palaiko. Ji išties nepaprastai protinga, nepriekaištingai kalba angliškai. Ji įstojo į mediciną Kabulo universitete. Kai duktė buvo pirmajame kurse, Talibanas vėl užgrobė valdžią ir uždraudė moterims lankyti universitetus.
-
„World Press Photo“ testas: ar atsakysite į 10 klausimų?
-
Šie kadrai sudrebino pasaulį: 10 įtakingiausių visų laikų „World Press Photo“ nuotraukų
-
Vilniuje atidaryta jubiliejinė „World Press Photo“ paroda. Atidaryme – šypsenos ir daugybė svečių
-
Prestižinė „World Press Photo“: ką apie parodą mano pirmieji lankytojai?
-
„World Press Photo“ skelbia išskirtinę galimybę: nepraleiskite progos
-
„Mama, kaip dabar tave apkabinsiu?“: kokia istorija slypi už geriausios metų nuotraukos
Turime motiną ir dukterį, kurių likimai beveik identiški, nors juos skiria daugiau nei du dešimtmečiai. Man buvo labai sunku matyti tai, kad istorija ir vėl kartojasi. Iš kitos pusės, tai pakankamai būdinga Afganistanui. Daugelis žmonių pergyvena ir išgyvena tą patį, ką išgyveno jų tėvai ir seneliai.
Informacija lankytojams
Bilietus į parodą galima įsigyti iš anksto ir tik internetu: www.bilietai.lt.
Norintys parodą aplankyti grupėmis ir su gidu, kviečiami susisiekti el. paštu: wpp@15mingroup.lt
Parodos adresas: Verslo centras „Hero“, Lvivo g. 21, Vilnius.
Parodos darbo laikas: I–VII, 10–20 val.
Pagrindinis šių metų parodos mecenatas – „Realco“.
