Šiurpias istorijas skelbiančiuose tinklalapiuose prieš dešimtmetį pasirodęs eksperimento aprašymas verčia šiauštis plaukelius ant sprando. Niekur kitur panaši informacija nebuvo skelbta. Tyrimą dėl galimai tokio įvykio buvo pradėjusi ir JAV žvalgyba, tačiau neaptiko įrodymų.
Rusų miego eksperimento istorija aprašoma štai taip:
1940-aisiais sovietų tyrėjai nusprendė išsiaiškinti, kas nutiktų, jeigu žmogus nemiegotų 30 parų. Tam jie sukūrė stimuliuojančias dujas, kurios turėjo neleisti užmigti. Tokios medžiagos esą reikėjo kare dalyvaujantiems kariams, norint išlaikyti jų budrumą mūšio lauke.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai savo kariams, manoma, naudojo stimuliantą, metamfetaminą, vadinamą pervitinu. Amerikiečiai ir britai saviškiams kariams esą duodavo bendzedrino, kurio veiklioji medžiaga buvo amfetaminas. Sovietai bandė sukurti savo medžiagą, kuri kariams leistų likti budriems ilgiau ir nepaveiktų taip, kad po trijų dienų nuolatinio vartojimo jie kristų nuo išsekimo.
Po ilgų tyrimų jie manė sukūrę tokį preparatą, tačiau pirmiausia turėjo jį išbandyti su žmonėmis. Tam reikėjo eksperimento dalyvių-savanorių. Jų rasti nebuvo sunku, mat karo metais kalėjimai buvo perpildyti, o karo nusikaltėliai nebuvo laikomi lygiateisiais visuomenės nariais.
Eksperimentui buvo suprojektuota izoliuota patalpa, kurios orą nuolat buvo galima pildyti sukurtomis stimuliuojančiomis dujomis. Taip pat buvo įrengti subjektų stebėjimo viduje įrenginiai: deguonies lygio nustatymo aparatas, filmavimo kameros, mikrofonai, kuriais tyrėjai galėjo bendrauti su eksperimento dalyviais.
Penkiems atrinktiems vyrams buvo paliktas sauso maisto davinys 30-čiai dienų, įrengti gultai be patalynės, vandens čiaupas bei tualetas. Vienintelis būdas tiriamiesiems pažvelgti į aplinkinį pasaulį buvo nedideli storo stiklo langeliai, per kuriuos geriausiu atveju buvo galima įžvelgti šešėlius. Kalinių buvo paprašyta nemiegoti 30 dienų ir melagingai pranešta, kad po to jie bus paleisti iš kalėjimo.
Po 5 dienų – pirmieji psichozės požymiai
Pirmas tris dienas eksperimento dalyviai buvo geros nuotaikos bei jautėsi gerai. Bendravo vienas su kitu, o stimuliuojančios dujos veikė taip, kaip buvo suplanuota – niekas nesudėjo nė bluosto. Ketvirtąją dieną tiriamieji pradėjo diskutuoti apie karą, pasakoti savo patirtį bei išgyvenimus. Jie kalbėjo apie traumas, nesiliaujančius košmarus bei siaubingus dalykus, kuriuos matė. Nuo tada eksperimentas ėmė krypti netikėta linkme.
