HDP surinko 13 proc. rinkėjų balsų. Kurdai, kurie sudaro apie 20 proc. visų 78 mln. Turkijos gyventojų, prarado pasitikėjimą R.T.Erdoganu ir jo partija AKP. Paskutinė vinis į karstą, panašu, buvo Kobanė.
2014-ųjų rudenį Turkijos teritorijoje kitapus sienos nuo Kobanės miesto grupės kurdų rinkosi norėdami eiti ginti savo brolių Sirijoje, kur siautėjo IS. Tačiau Ankara iš pradžių neleido kurdams prisijungti prie kovos Kobanėje (galiausiai ji pasidavė JAV spaudimui), o pati nieko nedarė, tuo dar labiau sužadindama antierdoganines nuotaikas. Kurdų gyvenamose teritorijose dar labiau išsikerojo tikėjimas, kad Turkijos valdžia bendradarbiauja su IS – Ankara tą aršiai neigia.
R.T.Erdogano nenoras griežtai dorotis su grėsmę keliančiais islamistais sumenkina jo reitingus tarp dešiniųjų, kuriems svarbiausia – saugumas.
Reitingų karas
AKP vis dar turi daug darbo, kad įtikintų rinkėjus atiduoti savo balsus per tikėtinus išankstinius rinkimus. Turkijos sprendimas įsitraukti į tiesioginę kovą su IS R.T.Erdogano kritikus paskatino svarstyti, ar tai nėra tik būdas pasikelti reitingus.
Istorija rodo, kad karas padeda suvienyti visuomenę. Tačiau jeigu karas pasirodys pernelyg brangus ar pražūtingas – visuomenės nuomonė neabejotinai pasikeis 180 laipsnių.
R.T.Erdogano nenoras griežtai dorotis su grėsmę keliančiais islamistais sumenkina jo reitingus tarp dešiniųjų, kuriems svarbiausia – saugumas.
Jo autokratinis valdymo stilius tirpdo paramą tarp kairiųjų.
Kurdų balsus jis išvis gali pamiršti.
Istorija rodo, kad net ir atrodytų nenugalimi lyderiai gali būti lengvai palydėti į poilsį nuo politikos. Galingieji Otomanai nevaldė amžinai – nėra jokios priežasties, kodėl tai turėtų pavykti R.T.Erdoganui.
