Praėjusį mėnesį Sirijos pasienio miestas Tel Abyadas iš IS rankų pateko YPG – Sirijos kurdams, kurie taip sujungė du kurdų kontroliuojamus anklavus. Jiems dar reikėtų perimti teritoriją į Vakarus, kad susijungtų su savo kontroliuojamu Afrino anklavu. Tačiau tam iš šių žemių reikia išstumti IS ir arabus sunitus.
Kurdus JAV labai vertina, tačiau iki tam tikros ribos. Vašingtonui ši bazė labai svarbi – žymiai labiau nei kurdų teisės.
R.T.Erdoganas to negali leisti – jis save laiko arabų sunitų gelbėtoju. Tikėtina, kad jis parems Sirijos arabų grupuotes kovoje su IS dėl šios teritorijos – ir ypač dėl to, kad kurdus JAV laiko vienu patikimiausių sąjungininkų kaunantis su IS. Kurdus JAV labai vertina, tačiau iki tam tikros ribos. Juos pastačius prieš galimybę JAV karo lėktuvams kilti iš Incirliko oro pajėgų bazės, kurdams nėra nė menkiausių šansų. Vašingtonui ši bazė labai svarbi – žymiai labiau nei kurdų teisės.
Turkija siūlo šiaurės Sirijoje įkurti „saugumo zoną“, kurią kontroliuotų „nuosaikūs sukilėliai“, ir kuri taptų saugia vieta Sirijos pabėgėliams. Tačiau kurdai baiminasi, kad tokia teritorija bus panaudota pleišto tarp kurdų kontroliuojamų anklavų įvarymui. Tarptautinė bendruomenė nerodė entuziazmo dėl tokio Ankaros pasiūlymo, tačiau dabar Vašingtonas ėmė palankiau atsiliepti apie „saugumo zoną“.
Džihadistai grįžta namo
Per vieną savaitę Turkija suvokė, kokia tragiška R.T.Erdogano politika yra dviejuose frontuose.
Ankara pastaraisiais metais džihadistų Sirijoje atžvilgiu užėmė liberalią poziciją – ginklavo įvairaus lygio sukilėlius, leido kovotojams susikurti „džihado greitkelį“ iš Turkijos į Siriją. Visa tai – siekiant nuversti Bashirą al Assadą.
Dabar ši politika Turkijai atsirūgsta – džihadistai iš Sirijos grįžta namo. Tarptautinė bendruomenė šią pamoką yra išmokusi iš tokių šalių kaip Pakistanas: negali žaisti gero/blogo islamisto siekdamas destabilizuoti kaimyninę valstybę ir nesusikurdamas džihado grėsmės namuose.
Viena vertus, prisijungdama prie tarptautinės kovos su IS, Turkija užsitraukia džihadistų pyktį. Jeigu IS sumanytų savo vienišų vilkų strategiją imti įgyvendinti Turkijoje, jiems tai lengvai pavyktų – šalyje gausu jaunų radikalizuotų vyrų, kuriuos lengva būtų įtikinti surengti savižudiškus aktus.
Šalies vidaus fronte R.T.Erdoganas pastaraisiais metais nusprendė sumindyti bet kokius geresnius santykius su kurdais ir visą investuotą diplomatinį kapitalą į kurdų klausimą. Visa tai jam atsirūgsta.
Taikos derybos slapta prasidėjo 2012 m. 2013 m. kovą įkalintas kurdų lyderis Abdullah Ocalanas visus nustebino – paragino PKK kovotojus sudėti ginklus ir ieškoti demokratinio sprendimo kurdų klausimu.
Tačiau jau po kelių mėnesių R.T.Erdoganas ėmė keisti kursą – užsipuolė savo paties partijos narius už pernelyg didelį nuolaidžiavimą kurdams, ėmė stumti naujus įstatymus, kurie policijai suteiktų žymiai didesnes galias. Žinoma šis pasikeitimas – dėl artėjančių rinkimų.
2015-ųjų parlamento rinkimai artėjo, ir R.T.Erdoganas savo kieta politika tikėjosi savo pusėn palenkti užtektinai rinkėjų, kad būtų galima pakeisti Konstituciją ir prezidentui suteikti daugiau galių.
R.T.Erdogano politika visiškai nepasiteisino.
