Savanoriauja ir padeda Ukrainos gynėjams 38-erių A.Martyniuk dar nuo 2014 m., kai Rusija užpuolė Ukrainą, aneksavo Krymą. Anksčiau moteris netgi gyveno Rusijoje, kur džiaugėsi sėkminga dainininkės karjera. Tačiau Rusijos agresija viską pakeitė ir sceną A.Martyniuk iškeitė į neperšaunamų liemenių, šalmų ir kitų kariuomenei reikalingų daiktų pirkimą.
Ji daugybę kartų pati vyko į frontą, ne kartą papuolė į apšaudymą. Savanorystę kiek pristabdė 2019 metais prasidėjusi koronaviruso pandemija, tačiau Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą šių metų vasario 24 dieną, A.Martyniuk vėl ėmėsi aktyvios savanorystės.
Negalėjo patikėti, kad prasidės invazija
„Turiu pripažinti, iki vasario negalvojau, kad vėl turėsiu tai daryti. Negalėjau net įsivaizduoti, kad puolimas bus tokio didelio masto. Nemaniau, kad šalia mano namų kris raketos. O būtent taip ir įvyko. Tomis akimirkomis buvo tikrai labai baisu“, – pasakojo ukrainietė.
Ji sako ir dabar kartais negalinti užmigti naktimis ir galvojanti – kodėl jos šalį užgriuvo tokia nelaimė.
„Mano brolis šiuo metu sėdi kažkur apkasuose. Rusai atėmė vaikystę iš mano dukrų. Niekada negalvojau, kad mano vaikai Kyjive turės išgyventi tą patį, ką išgyveno vaikai Rytų Ukrainoje. Tai katastrofa. Nerandu kito žodžio. Rusai, rašistai, kaip juos jau įprastai vadiname, nori sunaikinti mūsų tautą“, – kalbėjo A.Martyniuk, auginanti dvi paaugles dukras.
Mūsų kariai vykdo kontrpuolimą, todėl, savaime suprantama, yra nemažai žuvusių, daug sužeistų.
Ji teigė iki pat paskutinės akimirkos netikėjusi, kad gali kilti tokio masto karas.
„Pridėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, kad tikrai tuo netikėjau. Vasario 23 dieną iki paryčių negalėjau užmigti. Žiūrėjau žinias ir maždaug 3.30 val. supratau, kad prasidėjo karas. Nuo nuovargio užsnūdau, tačiau jau po valandos mane pažadino sprogimas netoli mano namų. Niekada nepamiršiu to siaubo. Patyriau panikos ataką, ėmiau dusti ir nežinojau ko griebtis, nuo ko pradėti, kur vežti vaikus“, – pirmąją invazijos dieną prisiminė ukrainietė.
Ji priminė, kad nuo plataus masto karo pradžios Ukrainoje vien pagal oficialią statistiką žuvo jau keli šimtai vaikų, tūkstančiai buvo sužeisti.
„Tai jokia išlaisvinimo misija, kaip bando teigti rusai, tai paprasčiausias genocidas“, – teigė moteris.
Nors turi vaikų, A.Martyniuk nusprendė neišvykti iš Ukrainos, teigė negalėjusi taip pasielgti.
„Negalėjau pabėgti. Kurį laiką tik kaltinau save, kad neišvežiau savo vaikų. Tačiau kalbėjau su dukromis ir jos atsisakė išvykti. Tik mėnesį pagyveno kiek saugesniame Ukrainos mieste, o tada vėl grįžo į Kyjivą. Sakė, kad negali būti be manęs. O aš tiesiog negalėjau išvykti – mano šeimos nariai kariauja, Ukrainoje yra mano mama, senelė, kuri yra prikaustyta prie lovos. Kaip galėjau visus juos palikti?“ – tvirtino ukrainietė.
Gynėjams trūksta ir liemenių, ir automobilių
Padėtis Ukrainoje šiuo metu yra labai įtempta, sako A.Martyniuk.
„Mūsų kariai vykdo kontrpuolimą, todėl, savaime suprantama, yra nemažai žuvusių, daug sužeistų. Be abejo, apie mūsų praradimus viešai kalbama mažai. Tačiau pozityviai nuteikia tai, kad judame į priekį, o priešas traukiasi.
Sunkūs mūšiai vyksta tiek rytinėje šalies dalyje, tiek pietinėje. Mūsų kariuomenė ne tik ginasi, bet ir susigrąžina savo žemes“, – apie padėtį fronte sako A.Martyniuk.
Ji pripažįsta, kad praėjus daugiau nei pusmečiui nuo plataus masto invazijos pradžios sunku visiems ir ji nėra išimtis.
„Visiems sudėtinga, man irgi. Iš vienos pusės lyg gyvename toliau, tačiau jaučiamės įkalinti. Nėra visiško saugumo jausmo, negali būti ramus nei dėl savęs, nei dėl savo artimųjų. Be to, prasidėjus invazijai Ukrainoje likę žmonės labai susitelkė, padėjo vieni kitiems, jautėme vienybę. Deja, praėjus daugiau nei pusmečiui nuo plataus masto invazijos pradžios, vienybė šiek tiek prigeso.
Tai matau ir bandydama rinkti paramą kariuomenei – surinkti lėšas tapo sunkiau. Turiu pripažinti, kad atsirado žmonių, kuriems karas tarsi pasibaigė, nes kovos veiksmai persikėlė toliau nuo jų. Jiems atrodo, kad tapo ramiau, taip dažnai nebeatskrenda raketos. Tai nėra gerai, nes atsipalaiduoti dar ne laikas.
Be abejo, visiškai kitaip jaučiasi žmonės, kurių miestai ir toliau yra nuolat apšaudomi. Jiems karas vyksta čia ir dabar, kiekvieną dieną. Padėtis sunki tiek Mykolajive, tiek Charkivo, Chersono srityse, rytinėje dalyje. Mums vis dar labai reikalinga visų žmonių pagalba tiek ukrainiečių, gyvenančių svetur, tiek visų žmonių Europoje“, – teigė ukrainietė.
Plataus masto karas vyksta ilgiau nei pusmetį, tačiau, pasak jos, Ukrainos kariuomenė nėra iki galo aprūpinta.
„Tuoj ateis žiema ir mes, savanoriai, apskritai nežinome, ką turėsime daryti... Jau dabar susidūrėme su dilema – pirkti tūkstančius komplektų žieminių uniformų kariams ar dalykus, kurių reikia čia ir dabar. Gynybos ministerija nupirko tik 200 tūkstančių žieminės uniformos komplektų, o mūsų gynėjų šiuo metu yra milijonas. Kas gi turės aprengti visus kitus? Ko gero, ir vėl mes..
Tačiau kol kas turime kitų „degančių“ poreikių – reikalingi automobiliai, kurie yra nuolat apšaudomi ir išvedami iš rikiuotės. Taip pat vis dar trūksta dronų, kurie reikalingi tiek kariaujant, tiek žvalgyboje. Visa tai kainuoja labai daug. Pavyzdžiui 10 dronų gali kainuoti milijoną grivinų (26,5 tūkst. eurų). Ir čia tik dešimt, o jų reikia šimtais. O kur dar termovizoriai, naktinio matymo prietaisai, geros šarvuotos liemenės, ausinės, šalmai. Užklausų sulaukiame tūkstančiais. Deja, viskuo pasirūpinti negalime ir mes“, – pasakojo A.Martyniuk.
Norėdama efektyviau organizuoti pagalbos kariuomenei surinkimą ji įkūrė fondą, bendradarbiauja su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, automobilius iki šiol gabena iš Lietuvos.
„Labai norėtume, kad kitos šalys mus remtų taip, kaip tai darė pirmomis karo dienomis. Mūsų žiniose dažnai skelbiama esą viskas gerai, kariuomenė viskuo aprūpinta. Tačiau, deja, tai nėra tiesa“, – pasakojo ukrainietė.
Pasak jos, kariuomenės poreikiai nėra patenkinami ir dėl to, kad Ukrainoje nuolat formuojami nauji batalionai, padaliniai.
„Nemažėja ir medicinos priemonių poreikis. Sužeistųjų yra išties labai daug. Kiek medicinos priemonių neperduotume, jų vis tiek pritrūksta“, – kalbėjo A.Martyniuk.
Nenorėčiau tikėti, kad rusai mus sudaužys ir žengs toliau į Europą. Juk visi supranta, kad Ukraina jiems tėra tik maža dalis to, ko nori Maskva.
Ji tikino, kad Ukrainoje yra ir daug didesnių fondų, kurie taip pat padeda aprūpinti šalies gynėjus, tačiau dalis jų neaprūpina teritorinės gynybos padalinių.
„Todėl visi šie žmonės skuba pas mus, o mes stengiamės padėti. Juk teritorinė gynyba dirba ne ką mažiau nei reguliarioji kariuomenė, stovi karščiausiuose taškuose. Todėl nenuostabu, kad dirbti tenka kasdien, be išeiginių, vakarais, naktimis. Neturime kitos išeities“, – sakė A.Martyniuk.
Paklausta, kiek anot jos, dar gali tęstis karas, ji sako norinti likti optimiste ir negalvoti, kad kovos veiksmai tęsis daugybę metų.
„Skirtingų nuomonių yra, kažkas sako, kad viskas pasikeis jau šią žiemą. Kiti mano, kad kariausime net iki 2030 metų. Pastaruoju terminu nenorėčiau tikėti, nes pas mus nebeliks kam kariauti per tiek laiko. Todėl tiesiog tikiuosi, kad jau greitai sulauksime daugiau ginklų iš Vakarų ir galėsim išvyti rusus iš savo teritorijos.
Juolab, kad rusų resursai taip pat senka, o ir atsisakančiųjų kariauti yra vis daugiau. Todėl tikiuosi, kad vėliausiai po metų karas pasibaigs. Gal mirs Putinas, gal sukils Rusijos gyventojai. Nenorėčiau tikėti, kad rusai mus sudaužys ir žengs toliau į Europą. Juk visi supranta, kad Ukraina jiems tėra tik maža dalis to, ko nori Maskva. Todėl turime visi susitelkti“, – kalbėjo A.Martyniuk.
