NATO vėliava virš Kaliningrado
Rusijos žiniasklaidos paskelbtame pareiškime N.Patruševas teigė:
„Antrus metus iš eilės NATO prie mūsų sienų rengia didžiausias per pastarąjį dešimtmetį pratybas, kurių metu rengia scenarijus <...> užimti Kaliningrado sritį, laivybos Baltijos jūroje ir Juodojoje jūroje blokavimo, prevencinių smūgių Rusijos branduolinio atgrasymo pajėgų nuolatinės dislokacijos vietoms“, – valstybinei naujienų agentūrai TASS aiškino N.Patruševas.
Jo teigimu, NATO pajėgos treniruojasi pulti teritorijas nuo Vilniaus iki Odesos, taip pat – apriboti laivų judėjimą Baltijos ir Juodojoje jūrose.
Be to, Rusijos saugumui grėsmę kelia Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen ir NATO generalinis sekretorius Markas Rutte.
Tuo pačiu N.Patruševas toliau skleidė Kremliaus propagandinį naratyvą apie Didžiosios Britanijos siekį įgyti įtaką Juodosios jūros regione. Jis aiškino, kad Londonas jau sudarė „priešmininę koaliciją“, o dabar nori savo kariniu laivynu lydėti prekybos laivus.
Anksčiau jis įspėjo apie Jungtinės Karalystės ir kai kurių Europos Sąjungos šalių ketinimus užblokuoti Rusijos prieigą prie jūrų ir paralyžiuoti uostų veiklą Leningrado ir Kaliningrado srityse.
N.Patruševas pagrasino, kad tokiems bandymams bus atsakyta „adekvačiai ir proporcingai“.
„Jei diplomatinės ar teisinės priemonės nepadės, Rusijos laivybos saugumą bus pasirengęs užtikrinti mūsų karinis jūrų laivynas. Tai turi aiškiai suprasti karštos galvos Londone ar Briuselyje“, – anksčiau dėstė jis.
Kokios tai pratybos?
Praeitąmet surengtose didžiausiose nuo 1988 m. Šiaurės Atlanto aljanso pratybose „Steadfast Defender 2024“ dalyvavo daugiau nei 90 tūkst. karių, daugiau nei 50 laivų, įskaitant lėktuvnešius ir eskadrinius minininkus, daugiau nei 80 lėktuvų, sraigtasparnių ir dronų, taip pat daugiau nei 1,1 tūkst. kovos mašinų, įskaitant 133 tankus ir 533 pėstininkų kovos mašinas.
„Steadfast Defender-24“ vyko 2024 m. pirmąjį pusmetį – nuo sausio pabaigos iki gegužės 31 dienos. Jose išbandyti planai stiprinti Europos gynybą nuo daugmaž lygiaverčio priešininko, rašoma NATO interneto svetainėje.
JAV įsikūrusio Karo tyrimų instituto (ISW) analitikai pateiktoje ataskaitoje įspėjo, kad Rusija pradėjo informacinę operaciją, siekdama NATO gynybines pratybas klaidingai pristatyti kaip provokacines.
Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM), reaguodama į pirminį pranešimą apie 2023 m. rugsėjo mėn. pratybas „Steadfast Defender“, klaidinančiai teigė, kad NATO pratybos yra vis labiau provokuojančio ir agresyvaus pobūdžio.
Rusijos URM teigė, kad Rusija reguliariai siūlė NATO deeskalacijos iniciatyvas, ragino NATO atsisakyti provokacinių veiksmų ir perkėlė Rusijos karines pratybas į šalies gilumą.
Propagandinės žiniasklaidos grupės „Rossija segodnia“, kuriai priklauso ir „Sputnik“ bei „RIA Novosti“, korespondentas Aleksejus Stefanovas teigė, kad NATO naudoja pratybas, siekdama pažadinti ir kurstyti Baltijos šalis ruoštis karui su Rusija, ir apibūdino tokias pratybas kaip „provokacijų seriją“.
NATO skirta gynybai, o ne puolimui
Žinoma, Aljanso ginkluotosios pajėgos teoriškai gali imituoti ir net praktikuoti puolamuosius karinius scenarijus.
Tačiau kitų valstybių teritorijų užgrobimas prieštarauja pagrindiniams NATO principams.
Jau 1949 m. Vašingtono sutarties, pagal kurią buvo įkurta ši organizacija, pirmajame straipsnyje teigiama:
„Šalys įsipareigoja, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje, bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“
Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“
Neturi teisinio ir administracinio mechanizmo
Vašingtono sutartyje paprasčiausiai nenumatytas agresijos planavimo ir vykdymo mechanizmas.
Penktajame straipsnyje, kuriuo grindžiamas visas NATO šalių bendravimas ir karinė sąveika, teigiama:
„Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti“.
Tai reiškia, kad bendri karo veiksmai galimi tik savigynos, o ne ginkluotos agresijos atveju.
Aljansas paprasčiausiai neturi teisinio mechanizmo, kuris leistų jam kariauti agresijos ar užkariavimo karus.
Todėl, net darant prielaidą, kad viena ar kelios NATO šalys galėtų planuoti tokį karą, jos būtų priverstos tą daryti nesilaikydamos šio karinio-politinio bloko procedūrų ir mechanizmų, nes pastarieji orientuoti tik į gynybą.
Jugoslavijos precedentas
Kaip kontrargumentą Rusijos valdžios struktūrų atstovai ir pats V.Putinas dažnai nurodo bendrus Aljanso veiksmus prieš Jugoslaviją 1999 m., kai nebuvo tiesioginės karinės grėsmės NATO šalims narėms, o ginkluotos jėgos panaudojimas buvo pagrįstas humanitariniais sumetimais ir tam tikru tarptautinės teisės aiškinimu.
Tačiau net ir šiuo atveju vienos ar kelių NATO valstybių narių teritorijų okupacija ar aneksija nebuvo oficialus tikslas, ir jokie veiksmai, kuriais būtų siekiama realiai įgyvendinti tokius užgrobimus, nebuvo vykdomi.
Tarptautinio karinio kontingento įvedimas į Kosovą ir Metohiją 1999 m., kurio nemažą dalį sudarė Aljanso kariniai daliniai, jau buvo vykdomas remiantis 1999 m. birželio 10 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1244.
Taikos palaikymo operacija Kosove buvo remiamos platesnės tarptautinės pastangos kurti taiką ir stabilumą regione.
1999 m. NATO pateisino oro karo prieš Serbiją vykdymą humanitariniais pagrindais – siekiant nutraukti etninio valymo operacijas prieš Kosovo albanų gyventojus. Vėliau dauguma Vakarų valstybių parėmė Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio Kosovui Martti Ahtisaari 2007 m. pasiūlytą sprendimą dėl būsimojo Kosovo statuso.
M.Ahtisaaris rekomendavo „prižiūrimą nepriklausomybę“ – teritorijai, kuri nuo karo pabaigos buvo tiesiogiai valdoma Jungtinių Tautų (JT).
Kai Rusija ir Serbija šiam planui nepritarė, Vakarai parėmė vienašališką Kosovo nepriklausomybės paskelbimą 2008 m.
Prieš Kosovo atsiskyrimą Rusija nuosekliai gynė poziciją prieš teisę į vienašališką atsiskyrimą ir atsisakė pripažinti teritorinius pokyčius.
-
Prieš diversijas kovojančias NATO pajėgas Baltijos jūroje V.Putino patarėjas apkaltino terorizmu
-
JAV analitikai perspėja: Maskva jau galanda peilius prieš NATO rytinį flangą
-
Laukinis putinizmas: kaip karas paveikė Rusijos politinį režimą ir elitą
-
Kremliaus propaganda nestabdo: kaltina NATO ruošiantis puolimui nuo Vilniaus iki Odesos
-
„Rusija turi didesnių ambicijų nei okupuotos teritorijos“: analitikai įvertino Kremliaus patikėtinių grasinimus
Ji pabrėžė, kad Jugoslavijos etnofederacinė sistema buvo modeliuota pagal Sovietų Sąjungos konstituciją, kuri teoriškai suteikė atsiskyrimo teisę tik respublikoms, bet ne autonominiams vienetams.
Šiuo metu Kosovo nepriklausomybę yra pripažinusios 117 valstybių, įskaitant daugumą Europos Sąjungos (ES) narių, Jungtines Amerikos Valstijas ir daugelį kitų šalių iš įvairių pasaulio regionų.
Naujausias pripažinimas įvyko 2025 m. kovo mėnesį, kai Kenija oficialiai pripažino Kosovo nepriklausomybę, tapdama pirmąja šalimi per penkerius metus, suteikusia tokį pripažinimą.
Nepaisant šių pripažinimų, Kosovo nepriklausomybės nepripažįsta kelios svarbios šalys, įskaitant Serbiją, Rusiją, Kiniją, taip pat penkios ES narės: Ispanija, Slovakija, Kipras, Rumunija ir Graikija.
Šios šalys dažnai remiasi tarptautinės teisės argumentais arba baiminasi, kad Kosovo atvejis gali sukurti precedentą jų pačių teritoriniams iššūkiams.
Rusijos pavyzdžiu neseka
Be to, Aljansas oficialiai paneigė, kad jo veiksmai, taip pat ir Baltijos šalyse, yra nukreipti prieš Rusiją ar jais siekiama karinės invazijos.
Visų pirma, karinių kontingentų stiprinimas yra grynai gynybinio pobūdžio.
Šias teisines normas patvirtina ir NATO istorija: Aljansas niekada nevykdė užkariavimo karų ar teritorinių aneksijų vienos ar kelių savo narių naudai.
Tačiau Rusija aneksavo Krymą ir 2022 m. pradėjo plataus masto atvirą karą prieš Ukrainą.
15min verdiktas: melas. NATO agresija prieš Rusiją yra techniškai ir teisiškai neįmanoma, ir tai patvirtina turima istorinė patirtis bei oficialūs Aljanso pareiškimai.
