Popiežius Pranciškus neseniai išleido encikliką apie tai – būtent apie kūriniją, kurios dalimi esame, kurios kaip nesusipratėliai negerbime, naikiname. O naikiname patys save, naikiname savo dvasią. M. K. Čiurlionis su savo muzika ateina kaip gydytojas, lyg balzamo užtepantis ant mūsų žaizdų. Tai labai paprasta, tai nėra labai moderni muzika. Bet jos dvasia yra be galo gili, švari ir reikalinga.
– Jūs kalbate apie sustojimą. M. K. Čiurlionio muzika padeda sustoti. Tai padaryti padeda pušų ošimas, kartais – pasėdėjimas prie jūros. Įsivaizduoju, kad tokio sustojimo, pamąstymo, įvertinimo, galbūt – šachmatiško planavimo ypač reikėjo 1989–ųjų pabaigoje, 1990–aisiais, 1991–ųjų pradžioje. Kas lemtingomis Lietuvos istorijos akimirkomis Jums padėdavo sustoti, vėl viską įvertinti ir iš naujo nusibrėžti gaires?
– Nereikėjo vertinti iš naujo, viskas buvo pakankamai aišku. Ėjome į Lietuvos dvasinį, kultūrinį, moralinį išsivadavimą. Ėjome palaipsniui, o paskui – labai greitėjančiu žingsniu. Atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui, […] buvo neprastas jausmas, kai žmonės nebebijojo. Jie nebebijojo išeiti į viešumą, susirinkti, pareikalauti, giedoti giesmes, Lietuvos himną, tai, kas mums brangu, ir niekas nebegalėjo to uždrausti. […] Niekas nebeprašė leidimų, kai dvasia laisvinosi.
Atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui, […] buvo neprastas jausmas, kai žmonės nebebijojo. Jie nebebijojo išeiti į viešumą, susirinkti, pareikalauti, giedoti giesmes, Lietuvos himną, tai, kas mums brangu, ir niekas nebegalėjo to uždrausti.
O M. K. Čiurlionis kažkur savotiškai buvo, jis buvo lyg prieš tai sudėjęs pagrindus. Neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos“ iš tada filmuotų kadrų, įvairių veiklos sričių, ypač iš Sąjūdžio didžiųjų mitingų ir posėdžių, svarstymų, kaip mes eisime, ką darysime. Vienur, kitur ten skamba M. K. Čiurlionio muzika ir nepaprastai tinka. „Miške“ – laisvės dvasia, ji ten skamba. Mes jau einame ir mums nebėra kliūčių. Mes eisime ir nueisime, kur norime, nors ten būtų ir tankai, ir Raudonoji armija. Tai jau – nesulaikomas dalykas, nesulaikomas dėl to jausmo. Bet net ir Sausio 13–ąją jis buvo nesulaikomas, kiek buvo dvasinės jėgos! […]
– „Lūžis prie Baltijos“ – taip vadinasi ir viena iš Jūsų knygų. Kaip manote, ar svarbu dokumentuoti, užrašyti savo atsiminimus? Juk, jei Jūs neužrašysite, užrašys kiti.
– Tegul visi rašo atsiminimus. Tik ne visi skaitytojai supranta, kad atsiminimai nėra praeities faktai. Tai vieno britų filosofo pastebėjimas – atsiminimai yra dabarties faktai. Tu rašai dabar, tu atsimeni dabar. Nebūtinai taip viskas ir buvo. Žinoma, jeigu nemeluoji, pasakoji faktus. Šia prasme atsiminimai yra svarbūs. […]
Kalbame apie M. K. Čiurlionį. Jis gali būti pamirštamas, gali būti lyg ir paraštėje arba sandėliuojamas muziejuje. Aš dažnai nevaikštau po muziejus, mažai turiu tam galimybių, ypač – nuvažiuoti į Kauną [kur yra Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus]. Bet, kai nueinu, ką nors vis pamatau, ko nematęs. M. K. Čiurlionio paveiksluose yra begalė dalykų, kurių taip ir nesurašysi, […] o staiga imi ir pamatai – dar taip jis čia brūkštelėjo. Ką jis galvojo braukdamas tą liniją?
Kai nueinu kartais vakarais prie jūros pasižiūrėti saulėlydžio, net ir kai debesys būna, o pro juos saulės spindulys pasiekia tolimą horizontą, matau, kaip tas tamsus jūros plotas pačiame pakraštėlyje tokiu šviesiu teptuko brūkšniu pabrauktas – kaip M. K. Čiurlionis tapė. Jis gi tai matė ir tuos stebuklus registravo. Jis netapė visko, atsisėdęs prie jūros, bet matė daugybę stebuklų aplink save. Jie jam atsiskleisdavo, kai reikėdavo. Ir erdvė, toluma, grožis! Tau nereikia tapyti pasaulio stebuklų – pasaulio stebuklai yra čia pat, greta mūsų.
– Kas Jums Lietuvoje yra pasaulio stebuklai?
– Jų yra labai daug, kad ir tas šviesos brūkšnelis virš jūros, debesų formos, į kurias M. K. Čiurlionis žiūrėdavo ir žiūrėdavo. Bet jos kiekvieną kartą – kitokios. Jis nuo jaunystės tai darydavo.
Jo pirmoji meilė Marija Varšuvoje yra paliudijusi, pasakojusi man, kaip jie vaikščiodavo po gamtą ir žiūrėdavo į debesis, kokios ypatingos formos ten susidaro. O jis dar jai aiškindavo, kaip skirtingai vėjas ošia javų laukuose: „Štai čia – grikių laukas, o čia – avižų laukas, pasiklausyk, kaip skirtingai vėjas ošia.“ Tai reikia turėti tam ausį. Gali artimam žmogui pasakoti, atkreipti jo dėmesį, ir tai yra stebuklai. Jų aplink mus yra pilna.
