Ramūnas Jakubauskas: „Žurnalistika – ne profesija, o gyvenimo būdas“

– Kas tau yra tikroji žurnalistika?

– Žurnalistika man šiuo metu yra gyvenimo būdas, kurį prisijaukinau per daugiau nei 10 metų. Dirbu aktualijų/politikos žurnalistu, tad manau, kad pats svarbiausias tokį darbą dirbančio žurnalisto uždavinys – atlikti „sargino šuns“ (angl. watchdog) vaidmenį ir į viešumą kelti tai, ką politikai bando nuslėpti po stalu, viešinti negeroves. Bet yra ir daugiau uždavinių. Pavyzdžiui, operatyviai ir tiksliai pateikti naujienas apie svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, o tame slypi ir, sakykime, vykimas į įvairių įvykių vietas – bendravimas su žmonėmis, reportažų rašymas. Nėra gerai žurnalistams užsisėdėti prie kompiuterio tarp keturių redakcijos sienų – žurnalistai privalo degti noru išvykti ir savo akimis pamatyti bei patirti tai, kas vyksta, tapti savotiškais įvykių liudininkais tam, kad visa tai praneštų žmonėms.

– Kuo, tavo manymu, žurnalisto darbas gali pakeisti visuomenę?

– Žurnalistas savo darbu gali ir privalo reikalauti atsakomybės iš politikų, valdininkų – tautos išrinktųjų ir tarnautojų, kad ir kur jie bedirbtų – savivaldybėse, parlamente ar įvairiose įstaigose ir institucijose, kurios yra išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais. Žinoma, kad viena iš užduočių – ir stebėti, kaip tie viešieji pinigai naudojami, o apie negeroves – pranešti visuomenei. Nežinau, ar čia galima taip jau skambiai pasakyti, kad žurnalistas gali pakeisti visuomenę – o gal ir apskritai jos nereikia keisti? Manau, kad mūsų užduotis – ją informuoti, o ne keisti. Pokyčiai visuomenėje nėra tokie paprasti procesai, kurie priklausytų tik nuo vieno ar kito reiškinio, tai – daug sudėtingesni procesai, kurie priklauso nuo įvairiausių aplinkybių, susijusių ne tik su žurnalistine veikla.

– Kodėl pasirinkai šios srities žurnalistiką?

– Taip jau išėjo, kad 2018 metais mama pasiūlė pabandyti ir sudalyvauti konkurse į politikos aktualijų žurnalisto poziciją BNS naujienų agentūroje. Nors jau keletą metų dirbau įvairių sričių žurnalistu, tačiau tąkart įvyko savotiška perkrova – „restartas“, kuriame iš naujo atradau save, pajutau, kad būtent šitoje srityje galiu geriausiai išnaudoti savo įgūdžius bei mokytis iš tuo metu ten dirbusių kolegų. Prisijungimas prie 15min komandos 2022-aisiais buvo dar vienas „slenkstis“, kurį peržengiau turėdamas dar daugiau vertingos patirties. Ir vis dėlto, turbūt menkai kuri kita sritis galėtų įveikti aktualijų/politikos žurnalistikos dinamiką.

Kartais sakau draugams, kad šiame darbe kiekviena diena – kaip naujiena, nes niekada nežinai, kas įvyks, kur kitą dieną atsidursi, apie ką rašysi. Juolab, žavi ir universalumas, kuris šiais laikais, modernioje žiniasklaidoje, manau, kad yra vertybė – ir studentams, kurie ateina į praktikas, bandau pabrėžti, kad šiais laikais žurnalistas privalo mokėti ne tik rašyti, tačiau ir valdyti pokalbį prieš kameras, studijoje, taip pat – pakankamai greitai ir kokybiškai išlukštenti bet kokią temą. Čia svarbu prisiminti tai, ką sakydavo dėstytojai Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute – nesvarbu, kokia tema rašai, bet turi apie ją žinoti viską. Gal skamba kiek per daug idealiai, nes šiais laikais žinoti visko neįmanoma, kai yra tokie dideli informacijos srautai, tačiau siekiamybė žinoti kuo daugiau yra būtina. Viskas dėl skaitytojų.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ramūnas Jakubauskas

– Kokios vertybės tau svarbiausios dirbant šiame darbe?

– Man svarbiausios vertybės – objektyvumas, nešališkumas, siekis skaitytojams pateikti kuo daugiau nuomonių įvairiais aktualiais klausimais. Žinoma, labai svarbi vertybė yra etika – būtent todėl visada prieš kalbėdamas su žmogumi, kurį norėsiu cituoti, pranešu, kad pokalbis vyks „įrašui“ – manau, kad tai sąžininga pašnekovų atžvilgiu ir taip turėtų elgtis visi žurnalistai. Be to, svarbu ir gerbti skirtingas nuomones, atsižvelgti į lyčių įvairovę rašant tekstus. Didelė vertybė man yra ir redakcija – kaip pulsuojantis organizmas, kuriame vis verda diskusijos, kuriose gimsta ir įvairios temos, ir įvairios idėjos.

– Kaip nusprendi, kokia tema verta publikavimo?

– Pagrindinis rodiklis yra viešasis interesas – žurnalistai, aš – ne išimtis, vertina, ar temoje yra viešasis interesas. Jeigu yra, tai žinoma, kad tema verta publikavimo. Ypač, kai tai susiję su įstatymų pažeidimais, viešųjų pinigų naudojimu, politikų sprendimais ar elgesiu ir t.t.

– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduri rinkdamas informaciją ar šaltinius?

– Šiais laikais turbūt didžiausias iššūkis žurnalistui renkant informaciją yra valstybės institucijų ir įstaigų bandymas slapstytis už Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR). Dažnai nenorima atskleisti tikrosios tiesos ir sakant, kad tai – „asmens duomenys“, nors kalbama apie viešus asmenis ir jų elgesį, bandoma lyg ir atsikratyti žurnalisto dėmesio. Vis dėlto, tokiais atvejais žurnalistai negali atsipalaiduoti ir vis tiek turi siekti tikslo, kadangi valstybės įstaigos privalo teikti informaciją – tai numato Visuomenės informavimo įstatymas. Kalbant apie šaltinius, žurnalistui, manau, svarbu bendrauti su kuo daugiau žmonių ir turėti kuo daugiau įvairesnių šaltinių. Jeigu bendraujama tik su vienu šaltiniu, yra rizika juo įtikėti, o tai būtų kenksminga žurnalistui ir jo kuriamam turiniui, kadangi tokiu būdu žurnalistais gali būti manipuliuojama.

– Ar kada nors teko susidurti su spaudimu nepublikuoti pasirinktos temos? Kaip tai išsprendei?

– Puikiai pamenu COVID-19 pandemijos pradžią, kai visa Lietuva laukė vakcinų, tuo metu vienas po kito nuo šios ligos mirdavo ir medikai. Vakcinoms pasiekus Lietuvą, medikai turėjo pirmenybę skiepytis, kadangi pirmose linijose kovojo su šia liga ir gelbėjo gyvybes, tačiau vienoje sveikatos priežiūros įstaigoje buvo paskiepyti ir medicininio darbo nedirbantys žmonės. Rašant šitą tekstą buvau sulaukęs skambučio iš vieno žinomo žmogaus, kuris bandė aiškinti, kad šio teksto nereikia, būtų geriau, jog jis neatsirastų. Informavau apie tokį pokalbį savo redaktorę ir tekste aprašiau šitą bandymą mane paveikti. Teksto publikavimui tai įtakos neturėjo.

– Ar gali prisiminti atvejį, kai tavo darbas tiesiogiai prisidėjo prie pokyčio – įstatymo, tyrimo ar viešo sprendimo?

– Buvo keletas tokių atvejų – istorija, kai buvęs kariuomenės vadas nuomojosi butą iš savo sūnaus už vadinamuosius butpinigius. Pamenu, kad tai sukėlė nemenką atgarsį visuomenėje ne tik dėl pačios esmės, bet ir dėl to, kaip jis tuo metu bendravo su manimi. Tai nebuvo lengva, tačiau verta atskleidimo, kadangi su tuo susijęs aukštas pareigas ėjęs valstybės pareigūnas ir viešųjų pinigų naudojimas. Svarbu suprasti ir kontekstą – yra karių, kuriems tokiomis privilegijomis būdavo sunku pasinaudoti. Be to, buvo ir aprašyta istorija apie vienos ministrės skrydį į Dubajų su teistu sukčiumi privačiu lėktuvu, tai tapo paskutiniu lašu, paskutine dėlionės detale, po kurios ministrė atsistatydino. Na, bet nėra taip, kad mes, žurnalistai, po tokių istorijų prisiimame laurus ar šauname šampaną. Tai – mūsų darbo kasdienybė, tiesiog kai kurie pavyzdžiai yra ryškesni už kitus.

– Kaip jautiesi, kai tavo straipsnis sulaukia atgarsio ar sukelia visuomeninę diskusiją?

– Būna įvairių minčių, tačiau čia svarbu turbūt suprasti tai, kad mes, žurnalistai, irgi esame viešojo gyvenimo dalyviai, todėl natūralu, kad mūsų darbas vienaip ar kitaip gali būti aptarinėjamas.

– Kaip manai, ar Lietuvoje žurnalistai turi pakankamai laisvės daryti tikrą poveikį?

– Žurnalistai, mano galva, yra laisvo žodžio, o kartu – ir demokratijos gynėjai. Manau, kad Lietuvoje turime visas sąlygas laisvai dirbti savo darbą. Kokį poveikį turės aprašomos istorijos, jau ne mūsų, o kitų žmonių reikalas. Žurnalistai – ne teisėjai, mūsų darbas ne teisti, o pateikti faktus ir aprašyti svarbius įvykius, atskleisti negeroves.

– Ką patartum jaunam žmogui, kuris nori tapti žurnalistu, siekiančiu keisti visuomenę?

– Na, gal tai kiek per skambu. Pirmiausia turbūt reiktų pasišvęsti gyventi žurnalistika kiekvieną dieną ir prisiminti, kad žurnalisto darbas nesibaigia užvėrus redakcijos duris kiekvieną vakarą. Žurnalistika yra gyvenimo būdas, o žurnalisto gyvenimas – pilnas streso, tad ir su tuo vienokiu ar kitokiu būdu reikia mokėti susigyventi. Antra, svarbu suprasti, kad dirbame dėl skaitytojų, paprastų žmonių, kuriems rūpi mūsų valstybės kasdienis gyvenimas ir kurie tikisi atsakomybės iš politikų bei valdininkų. Dar vienas dalykas – kritiškumas. Ne tik valstybėje vykstantiems procesams, kitiems žmonėms, tačiau ir pačiam sau. Tai padeda tobulėti ir į temas pažvelgti kitu kampu.

Skaitykite Ramūno Jakubausko parengtus straipsnius:

„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.